Tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, verta rimtos analizės. Ši problema nesuvestina vien į Rolando Pakso asmenį. Savo laiku vokiečių filosofas Karlas Jaspersas sugretino anglo Osvaldo Moslio pareiškimus Haidparke ir Adolfo Hitlerio kalbas, pasakytas įvairiose Vokietijos vietose. Tekstų analizė parodė, kad jos turiniu ir forma identiškos, bet klausytojų reakcija labai skirtinga.
Aplinkinės Londono psichiatrinės ligoninės susilaukdavo daugybės skambučių. Ne, skambinusieji žmonės nebuvo pasipiktinę Mosliu, jie nuoširdžiai buvo įsitikinę, kad šiam žmogui nedelsiant reikalinga psichiatro pagalba. “Bet aš ne tik negirdėjau, - rašė K. Jaspersas, - kad Vokietijos būtų kreiptasi į kurį nors psichiatrą su panašiais nuogąstavimais, priešingai, žmonės žavėjosi ir šaukė “Hall Hitler!”. Mąstytojas padarė išvadą, kad viską nulemia idėjų poreikis. Aš tai prisiminiau siekdamas suvokti, kas dabar vyksta pas mus.
Dabar R. Paksas tapo antidemokratinių ir antikonstitucinių jėgų vėliavnešiu. Kodėl Lietuvoje atsivėrė galimybės tokiam veikimui? Šį reiškinį būtina išsamiai aptarti, matyti jo objektyvius ir subjektyvius veiksnius: išorinius ir vidinius dirgiklius. Kiekviena rimta politinė partija privalo turėti savo versiją dėl krašto politinės bei ekonominės padėties ir krizių įveikimo būdų, o ne likti pasyvia stebėtoja.
Visos valstybės vadovaujasi savo šalies interesais. Rusija čia ne išimtis. To niekuomet negalime pamiršti. Visos vyriausybės privalo vykdyti nuoseklią užsienio ir krašto apsaugos politiką, kuriai poveikio turi krašto geopolitika. Ji neturi keistis priklausomai nuo rinkimų rezultatų. Bet visai kas kita - vidaus politika. Partijos privalo vykdyti savo rinkėjams duotus pažadus. Jeigu sudaroma koalicinė vyriausybė, turi būti aiškiai pasakyta, kur padaryti kompromisai. Rinkėjams būtina nuolat atsiskaityti, paaiškinti neįvykdytų pažadų priežastis. To nedarant, susidaro prielaidos įvairioms spekuliacijoms.
Kai po rinkimų skelbiame, kad vykdysime savo buvusių oponentų politiką, skamba daugiau negu šventvagiškai. Tad kyla klausimas: kodėl už tą partiją balsavo? Po to stebimės, kodėl krinta partijų reitingai arba kodėl žmonės nepasitiki partijomis. Kiekviena normaliai funkcionuojanti partija negali pretenduoti tik į vieną kadenciją.
Nuolat akcentuojama: Lietuvos ekonomika kyla. Nedrįsčiau suabejoti, kad taip yra, bet svarbiausia - ji nepaliečia visų gyventojų sluoksnių. Šalyje katastrofiškai auga diferenciacija, blogėja medicininis aptarnavimas. Jis paliečia vargingiausius gyventojų sluoksnius. Reikia būti visiškai aklam, kad to nematytum. Manau, spauda teisi, kai rašo, jog sveikatos apsaugos ministras neturi žalio supratimo, kas darosi poliklinikose. Esu tikras, kaltindami Vitalę Vinickienę už tai, kad ši kišasi į Sveikatos apsaugos ministerijos reikalus, padedame R. Paksui. Žmonėms atrodo, kad prezidentas nori tvarkos, o kiti ne, psichologiškai antrame plane atsiduria prezidentinių planų nerealumas.
Darbdaviai savivaliauja. Ar žinome, kiek žmonių gyvena iš minimumo ir kiek iš šešėlinės ekonomikos, kuri yra demoralizacijos pamatas, neužtikriname darbo saugos, leidžiame darbdaviams tyčiotis iš žmonių orumo. Ir šiandien mano ausyse skamba viena TV laida, kurioje vienas veikėjas paklaustas, kaip moteris be pertraukėlės gali prie kasos išsėdėti tiek valandų, ciniškai atsakė: “Tegul nusiperka pampersus... - o pagalvojęs pridūrė: jeigu nenori, tegu išeina... už durų yra laukiančių...”
Nuolat tyčiojamasi iš žmonių televizijos ekranuose, valstiečiai vadinami “runkeliais”, o žmonės, nesigilinant, kodėl jie neturi pragyvenimo šaltinio, vaizduojami valkatomis ir tinginiais. Tą nuolat kartoja įvairūs “dviratininkai”. Sakysit, kuo čia dėtos politinės partijos. Bet, manyčiau, jų informacinė tarnyba galėtų išdėstyti savo požiūrį, o ne patiems virsti klounais, dalyvaujant visokiose “svogūnų šventėse”. Kaip žmogui atskirti rimtą politiką nuo klouno?
Išsiugdėme niekam neatsakingų valdininkų plejadą. Kaltės vertimas buvusioms vyriausybėms nieko neišsprendžia. Partijos tampa neveikliomis. Jos visą savo veiklą nukreipia į vienokio ar kitokio pobūdžio rinkimus. Dažnai mūsų veikėjai netelpa savo didybėje. Panašėjam į Lotynų Amerikos šalis, po to stebimės, kodėl žmonės nepasitiki partijomis.
Šitoje terpėje ir iškilo R. Pakso bei Viktoro Uspaskicho figūros.
“Stiprios rankos” lozungais buvo vainikuota visa R. Pakso rinkimų kampanija. Pradžioje galėjai manyti, kad tai paprasti rinkiminiai triukai. Tačiau iš pat pirmųjų dienų teko suklusti. Vienas jo adeptas skelbė: prezidentas Lietuvą valdys dekretais. Kad tokios valdymo formos nenumato Lietuvos Konstitucija, ne motais R. Pakso gerbėjams. Pasirodo, ir patys tokio valdymo skelbėjai nesuvokė, kaip jį realizuoti. Vienas iš naujojo prezidento patarėjų Jonas Ramonas vadovavo kelių blokavimo akcijai. Jo kompanionai reikalavo Vyriausybės atstatydinimo. Kai buvo priminta, kad už tokius veiksmus galima atsidurti cypėje, veikėjas atsiduso ir nukeliavo į ligonio patalą. Ir taip vienas skandalas lydėjo kitą.
Nebūkime naivus, jeigu nepastebime, kad prezidento apkaltos siekė R. Pakso aplinka ir jis pats. Kiekvienam politinės situacijos analitikui akivaizdu, kad “R. Paksas ir Co” siekia destabilizuoti padėtį šalyje. Motyvai neaiškūs. Galimi vairūs variantai; nestabilios psichikos žmogaus veiksmai, kuriais pasinaudoja mūsų nepriklausomybės oponentai; antras - žmogus veikia sąmoningai, vykdydamas kieno nors užduotį, nes jam valstybės pamatų griovimas - tai atsiskaitymas už gautus pinigus. Jeigu taip, veikiama profesionaliai.
Iš pirmo žvilgsnio nekalti prezidento aplinkos nusižengimai... Neteisėtai suteikė Jurijui Borisovui Lietuvos pilietybę, na ir kas. Galbūt šis žingsnis liktų nepastebėtas, jeigu ne pats J. Borisovas. Iškeikė prezidentą, grasino jam. Ar čia atsitiktinumas? Kiekvienas normalus žmogus turi įsižeisti, bet ne R. Paksas. Ką turi veikti mūsų tarnybos? Leisti įžeidinėti prezidentą? Kuo gi tada verta mūsų valstybė? Ar čia ne vienas juodųjų technologijų ant mūsų kailio išbandymas? Kitas klausimas: kodėl pasiduodame provokuojami?
Socialinė psichologija dėstoma daugelio pasaulio šalių policijos mokymo įstaigose. Socialiniai psichologai žino, kad žmogus vienaip elgiasi uždaroje patalpoje, kitaip atviroje. Sporto rūmų salę buvo išsinuomoję R. Pakso šalininkai. Jie sumokėjo, bet neįvykdė kai kurio formalumų. Teisinis pagrindas nutraukti sutartį buvo. Bet ar to ir nesiekė mitingo organizatoriai? Neįsileidus minia įkaito, suagresyvėjo. Protingi sporto rūmų savininkai taip nepasielgtų. Panašiai atsitiko ir su naujamečiu prezidento sveikinimu. Iš šioje situacijoje pasielgta nesusimąsčius. Ar ne veiksmingiau būtų perskaityti sveikinimą ir čia pat pasakyti, kada pateikė prezidentas įrašą, pabrėžiant jo nesiskaitymą su kitų žmonių darbu? R. Paksas ir jo aplinka išnaudoja visas spragas.
Visiškai neaiškūs Valentino Junoko ir STT tikslai. Stebiesi, kodėl jam leista kiršinti žmones prieš Seimą, Vyriausybę. Ko verti jo pareiškimai, kad jis galbūt ir turįs Seimo bei Vyriausybės narius diskredituojančios medžiagos, kurios tyrimai dar nebaigti. Jeigu nebaigti, tai nėra ir apie ką šnekėti. O dabar išeitų, kad jis galįs šią medžiagą išmesti prieš pat rinkimus.
Lietuvoje bręsta nepasitenkinimas. Deja, valdžios struktūros ne tik nemėgina suvokti, kas gi vyksta mūsų krašte, bet ir nuolat giriasi savo pasiekimais. Spaudoje mirga pranešimų apie autoritarizmo ilgesį. Žmonės šaukia “Išvaikyti Seimą” (panašiai kaip 1933 metais Vokietijos naciai). R. Pakso šalininkai - pati keisčiausia kompanija, kurią kada nors regėjai Lietuvoje. Jos gretos jungia nuo kriminalinio pasaulio atstovų ir jų advokatų (tokie kaip Vytautas Šustauskas, Henrikas Daktaras) iki iracionalių nacionalistų (Visvaldas Mažonas). Vien ko vertas J. Borisovas - iki paskutinių dienų okupacinės kariaunos karininkas. Jis įžūliai tyčiojasi iš Lietuvos valstybingumo ir giriasi, kad R. Paksas - jo statytinis. Ir nieko nuostabaus, kad į šias gretas įsiterpia ir Valerijus Ivanovas, kuris viešai prisipažįsta, kad jis atstovauja Rusijos Dūmos “Rodina” deputatų frakcijai. Kas tai per frakcija?
Jos rinkiminėje programoje be užuolankų pasakyta - atkurti buvusiąją imperiją Jie reikalauja teisti Michailą Gorbačiovą, Borisą Jelciną ir kitus politikus už valstybės išdavimą. Jie be išlygų neigia Lietuvos valstybingumą. Ir Baltarusijoje dominuoja nuotaikos, esą demokratija yra bet kokio blogio šaltinis. Nedaug nuo jų atsilieka ir Rusijos Vladimiro Žirinovskio liberaldemokratai. Abejočiau, ar atsitiktinai R. Pakso šalininkai pasirinko tokį pat partijos pavadinimą, kaip ir V. Žirinovskis.
Nepriklausau prie tų žmonių, kurie baimintųsi rusų ar baltarusių. Šiandien neįsivaizduoju, kaip galėtume atgauti nepriklausomybę, jeigu šimtai tūkstančių maskviečių ir kitų Rusijos miestų gyventojų nebūtų išėję į gatves 1991 metų sausį su reikalavimu “Šalin rankas nuo Lietuvos”? Bet yra stipri ir imperijos nostalgija, kurią stipriai stimuliuoja Rusijos geopolitiniai interesai.
Per mus eina tranzitas į Karaliaučiaus kraštą, be jo Rusija neturi ir normalaus išėjimo į Baltijos jūrą. Rusija tapo užblokuota Juodojoje jūroje. Tad nieko stebėtino, kad ji siekia per savo statytinius išlaikyti Lietuvą savo įtakos sferoje.
Man keista matyti mūsų partijos veikėjus, besišypsančius televizijos ekranuose, kai Baltarusijos politikieriai iš peties rėžia, kad Lietuva nėra ir niekada nebus nepriklausoma šalis. Nesu didelis euroentuziastas, tačiau siūlau euroskeptikams susimąstyti, kas mūsų lauktų, jeigu Lenkija ir Latvija taptų Europos Sąjungos narėmis, o mes nuo jų atsitvertume muitinėmis. Tada noromis nenoromis tektų artėti su Baltarusija. Ar ne to siekiama?
V. Uspaskichas kuria savo autokratinę partiją. Kad autokratinę, akivaizdu, - kad ir iš partinės vadovybės sudarymo principų. Asmeniškai V. Uspaskichas daug dėmesio skiria nesusikompromitavusių žmonių pritraukimui į savo partiją. Jo dėmesio centre Sąjūdžio pirmeiviai ir LKP atsikyrimo nuo TSKP entuziastai, vėliau pasitraukę (ar išstumti) iš aktyvios politinės veiklos, dabar nepriklausą jokiai partijai, tačiau yra žinomi ir gerbiami. Iš tokių žmonių siekiama sudaryti pirmąjį rinkimų į Seimą dešimtuką. Nepasakyčiau, kad tai jam ypač sektųsi, bet vieną kitą, atrodo, jau suviliojo.
Privalom iš anksto modeliuoti visus galimus R. Pakso ėjimus. Pirmas variantas: įvyksta apkalta. R. Paksas, kaip teigia jo gerbėjas V. Mažonas, nepasitraukia iš Prezidentūros ir dešimtys vyrų su automatais atvyksta ginti prezidento. Antras variantas: apkalta nepasiseka, o Seimo rinkimus laimi apkaltos rengėjai. Protingai besielgiančio Seimo R. Paksas paleisti, kaip kad grasina, pagal mūsų Konstituciją neturi galimybės, bet jis gali į ministro pirmininko postą siūlyti vieną po kito Seimui nepriimtinus kandidatus (tokių pasiūlymų skaičiaus mūsų Konstitucija nenusako), taip padėtis krašte destabilizuojama. Trečias variantas: Seimo rinkimus laimi antidemokratinės jėgos (Pakso ir Uspaskicho šalininkai), jos siekia pakeisti Konstituciją, įvedant autokratinį valdymą. Lietuva atsiduria konfliktinėje situacijoje su Europos šalimis, o tai verčia nukreipti savo žvilgsnį į Baltarusiją ir kitus autokratinius režimus.Čia aiškiai turime skirti šitos košės užmaišytojus nuo eilinių R. Pakso ir V. Uspaskicho šalininkų, kuriems tiesiog reikia kur nors išlieti savo nuoskaudą.
Kas bendra ir skirtinga tarp 1933 metų Vokietijos ir 2004 metų Lietuvos? Nors šiuo metu Lietuvoje nėra gilios ekonominės krizės, kokia buvo Veimaro respublikoje, tačiau čia ir ten augo tarp žmonių ekonominė ir socialinė diferenciacija (vieni lobo, kiti badavo).
Iki 1933 metų Vokietijos politinės partijos tarpusavyje pešėsi, nežiūrėjo rimtai į nacionalsocialistus. Visus ištiko šokas, kai šie, laimėję rinkimus į Bundestagą, masėse išvystė judėjimą prieš parlamentarizmą, spekuliuodami tautos balsu, paleido Bundestagą, politinės partijas, įvedė cenzūrą. Šiuo požiūriu R. Pakso ir siekiai identiški. A. Hitleris ištarė garsiąją frazę: “Kai išgirstų žodį inteligentas, ranka instinktyviai tiesiasi prie revolverio kaburos...” Mat Vokietijos rašytojai, filosofai, menininkai aštriai kritikavo hitlerininkus.
Nacionalsocialistų terpėje buvo nemažai kriminalinio elemento, taigi R. Pakso rėmėjai nėra originalūs ir šioje srityje. Tačiau nacionalsocialistai turėjo vienijančią ašį: Pirmojo pasaulinio karo laimėtojai savo taikos sutartimi paniekino vokiečių tautą. Nacionalsocialistų šūkis buvo: vokiečių tauta turi didingą praeitį, dabar ji yra žydų ir kitų svetimtaučių skriaudžiama. Išvada aiški: vokiečiai vienykitės prieš svetimtaučius.
Skirtumas tarp mūsų ir Vokietijos fašistuojančių elementų tas, kad Vokietijoje būtų neįsivaizduojama, jog naciai galėtų pasinaudoti iš užsienio gautu kapitalu. 1933 metų Vokietijoje neįmanoma būtų matyti vienose gretose tokio tipo asmenis kaip V. Mažonas ir J. Borisovas. Prieš ką turi susivienyti V. Šustauskas, Gintaras Šurkus, V. Mažonas, H. Daktaras, Vytautas Petkevičius, Rolandas Pavilionis, J. Borisovas, Lena Lolišvili ir V. Uspaskichas? Čia jau grynai lietuviškas fenomenas, į kurį negalime lengvabūdiškai žiūrėti.
Nenorėčiau būti liūdnu pranašu, bet nematyti tikrovės, o vien puikuotis savimi, nevertas rimtų partijų elgesys. Jeigu vien tik kritikuosime R. Paksą ir V. Uspaskichą, o iš vidaus neapsivalysime, nematysime jų spekuliacijų šaltinio ir nekeisime savo aristokratinio požiūrio į galo su galu negalinčius sudurti žmones, nepažabosime valdininkų savivalės, Lietuvos laukia liūdnos perspektyvos. Vien konstatuodami, kad R. Paksą apsčiai supa vien degraduotos asmenybės, nieko gero nepasieksime. O svarbiausia, ateinančioms kartoms priminsime, kad Lietuvos socialdemokratai, kaip ir konservatoriai, neišlaikė išbandymų valdžia.
