Jau daugiau kaip dvi savaites, įgaudama tai brutalias, tai gėlių spalvų formas, vyksta vadinamoji „akmenų“ revoliucija Egipte. Neramu Jemene ir Jordanijoje. Politinio laimikio kvapą pajuto ir radikalios islamistinės Artimųjų Rytų organizacijos, kurios, nepaisydamos jų veiklos uždraudimo, skelbia dalyvausiančios politiniuose procesuose regione ir žada demokratinę ateitį. Tai gali pakeisti kai kurių valstybių visuomeninę sanklodą ir orientaciją.
Dialogas vietoj gatvės mūšių
Per neramumus Egipte labiausiai suaktyvėjo opozicinė islamistų organizacija „Broliai musulmonai“ (angl. „Muslim Brotherhood“, MB), analitikų siejama su radikalia palestiniečių grupuote „Hamas“. Iš pradžių jų atstovai pareiškė nesikišiantys į Hosnio Mubarako šalininkų ar opozicijos aktyvistų susirėmimus Kaire ir kituose Egipto miestuose, nors pasaulio spaudoje pasirodė pranešimų, kad tai jie inspiravo gatvių mūšius ir „akmenų“ sukilimą.
Kai naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį po prezidento kalbos per nacionalinę televiziją pakvipo derybomis (ja H. Mubarakas pakeitė protestų eigą –supriešino savo šalininkus ir priešininkus), MB staiga išėjo iš pogrindžio ir pareiškė, kad jie dalyvauja opozicijos Nacionalinės tarybos veikloje ir taip pat yra pasirengę dalyvauti Nacionalinės vienybės vyriausybėje. Ši idėja realesnius kontūrus įgavo sekmadienį, kai MB išsirinko, su kuo vesti derybas.
Islamistai savo partneriu derybose pasirinko prieš keletą dienų H. Mubarako viceprezidentu paskirtą buvusį vyriausiąjį Egipto žvalgybininką Omarą Suleimaną – žmogų, kuris buvo ne tik dešinioji prezidento ranka, bet ir patikėtinis sudėtingose derybose su „Hamas“ ir Izraelio atstovais. Jis, kaip pranešė naujienų agentūra AFP, iki šiol yra prezidento paskirtas tarpininkas derybose dėl Gilado Shalito – dar 2006 m. „Hamas“ kovotojų pagrobto Izraelio kariuomenės kapralo – išlaisvinimo.
Kol kas neaišku, kada ir kur opozicija su MB sės už apskritojo stalo su O. Suleimanu. Šeštadienį jau surengtas pirmas toks pokalbis. Viceprezidentas atmetė opozicijos reikalavimą pasitraukti H. Mubarakui ir pareiškė, kad jis liks vadovauti šaliai iki naujų rinkimų, kurie numatyti šių metų rugsėjį. Beje, šeštadienį pasirodė pranešimų, kad į O. Suleimaną buvo pasikėsintas, tačiau oficialusis Kairas vėliau tai paneigė. Laikraštis „The New York Times“ rašo, kad jis ir buvęs Egipto užsienio reikalų ministras, dabartinis Arabų valstybių lygos generalinis sekretorius Amras Mohammedas Moussa yra pagrindiniai galimi kandidatai į prezidento postą.
Žvalgybininkas derybininkas
Vizitinė O. Suleimano kortelė tokia: gimė 1936 m. liepos 2 d. pietų Egipto Kenos mieste, būdamas 18 metų įstojo į Kairo karo mokyklą, bet toliau kariškio profesijos mokėsi Maskvoje – M. Frunzės karo akademijoje. Be arabų kalbų, jis moka angliškai ir rusiškai.
Dalyvavo konfliktuose su Izraeliu: 1967 m. Šešių dienų kare ir 1973 m. vadinamajame Teismo dienos kare. Vėliau įgijo politologijos bakalauro laipsnį Kairo Ain Šamso universitete, magistro – pagrindiniame Kairo universitete. Paskui tarnavo karinėje žvalgyboje, rūpinosi partnerystės ryšiais tarp šių Egipto ir JAV tarnybų. 1991 m. O. Suleimanas tapo Egipto karinės žvalgybos vadovu, o dar po dvejų metų – ir bendros žvalgybos tarnybos vadu.
„The New York Times“ rašo, kad tai jo nuopelnas, jog buvo užkirstas kelias nužudyti H. Mubaraką, besilankantį Etiopijoje, o vėliau jo įsakymu buvo žiauriai tardomi įtariami organizacijų „Broliai musulmonai“ ir „Al Qaeda“ aktyvistai. Bet tik maždaug nuo 2000-ųjų jo vardas ėmė rodytis žiniasklaidoje, nes iki tol žvalgybos tarnybų vadovų pavardės nebuvo skelbiamos.
Tačiau per šį dešimtmetį O. Suleimanas tapo viena įtakingiausių figūrų Egipte, dabar lenkiančia net vieną iš opozicijos lyderių ir buvusį TATENA prezidentą Mahommedą El-Baradei. Buvęs žvalgybininkas pasižymi griežtumu, tačiau ragina vietoj gatvės mūšių rinktis dialogą, net su pačiais radikaliausiais opozicijos atstovais.
Besikeičiančios „broliukų“ spalvos
Bet grįžkime prie „Brolių musulmonų“. Šios organizacijos tinklalapyje http://www.al-ikhwan-al-muslimoon.org/ sunku rasti išsamios informacijos, tačiau kiti šaltiniai rašo, kad ši tarptautinė religinė politinė asociacija buvo įkurta dar 1928-ųjų kovą. Organizacijos įkūrėjas – tuomet vos 22-ejų sulaukęs mokytojas ir imamas Hassanas al-Banna, kuris mirė po pasikėsinimo 1949 m. vasario 12 dieną.
Iš pradžių MB turėjo vos 12 narių ir buvo kaip jaunųjų musulmonų klubas, tačiau Antrojo pasaulinio karo pabaigoje jų skaičius nepaprastai išaugo: organizacijos tinklalapyje rašoma, kad 1940-aisiais ji turėjo 500 skyrių (jaunimo centras, mečetė, mokykla, klubas), o 1945 m. joje buvo apie pusę milijono egiptiečių. 1933 m. MB būstinė persikėlė į Kairą, 1939 m. pasiskelbė politine organizacija, kurios veikla grįsta Koranu ir suna.
Daugiausia jos veikla buvo nukreipta prieš britų dominavimą Egipte ir Palestinoje. Po H. Al-Bannos mirties jai ėmė vadovauti Egipto leidėjas ir poetas Sayyidas al-Qutbas, kuris aukštuosius mokslus ėjo JAV ir, kaip teigiama jo biografijoje (http://en.wikipedia.org/wiki/Sayyid_Qutb), filosofiškai pagrindė Saudo Arabijoje gyvenusio Osamos bin Ladeno islamistinę idėją.
MB skyriai atsidarė Sirijoje, Irake, Palestinoje. Po 1954 m. spalio 26 d. įvykdyto nesėkmingo „brolių“ pasikėsinimo į prezidentą Gamalį Abdelį Nasserą, sakantį kalbą Aleksandrijoje, organizacija buvo uždrausta, o jos aktyvistai išsiskirstė po kitas Artimųjų Rytų šalis. Nors šis draudimas neatšauktas iki šiol, jau 1984 m. organizacijos nariai dalyvavo Egipto parlamento rinkimuose – arba kaip nepriklausomi kandidatai, arba kitų partijų, pavyzdžiui, nacionalistinio „Naujojo Vafd'o“ judėjimo, sąrašuose.
Tada jie Liaudies susirinkime (parlamente) laimėjo 8 vietas. 1987 m. rinkimuose jie balotiravosi kartu su pagrindiniais „Vafd“ oponentais Liberaliąja socialistine partija bei Socialistine darbo partija, kurios buvo susivienijusios į Islamo aljansą. Tada MB kandidatams pavyko iškovoti 37 mandatus.
O per 2005 m. rinkimus, kuriuose MB atstovai dalyvavo kaip nepriklausomi kandidatai, jie gavo net 88 vietas – apie 20 proc. visų 454 parlamento vietų ir sudarė didžiausią opozicinę frakciją. Bet jau pernai lapkritį vykusiuose rinkimuose nuo MB sėkmė nusigręžė: po pirmo nesėkmingo turo lapkričio 28-ąją ji pareiškė dėl didžiulių pažeidimų boikotuosiantį antrą turą (gruodžio 5 d.) ir sukėlė didžiulius protesto mitingus trijuose Egipto miestuose, dėl to parlamentas net sustabdė sesiją.
Plačiausias islamistinis tinklas
Šiuo metu „Broliai musulmonai“ aktyviai veikia įvairiose regiono šalyse, tiesa, kitais pavadinimais. Pavyzdžiui, Sirijoje jie pasirinko ginkluotos kovos su Hafezo Assado vyriausybe taktiką, o Jordanijoje ir Kuveite jų grupuotės legalizuotos. Ypač aktyvūs jie buvo per SSRS intervenciją į Afganistaną 1980–1989 m., kai sudarė ištisą „arabų afganų“ pasipriešinimo frontą. Tuomet dar jaunas Saudo Arabijos milijonierius Osama bin Ladenas kartu su Palestinos skyriaus lyderiu Abdalla Azzamu įkūrė vadinamąjį „Paslaugų biurą“ („Maktab al-hidamat“) – organizaciją, kuri atrinkdavo arabų savanorius kovai su sovietų kariuomene.
Kai kuriose Vakarų šalyse MB oficialiai neuždrausta. Jos padaliniai veikia ir NVS šalyse, taip pat ir Rusijoje. Apžvalgininkas Evaldas Mikutis dar 2007 m. Geopolitikoje rašė (http://www.geopolitika.lt/?artc=1141), kad po SSRS žlugimo komunistinės ideologijos vietą pamažu užėmė įvairūs musulmonų teologų ir dvasininkų mokymai, propaguojami tiek oficialiai, tiek neoficialiai.
Šia niša pasinaudojo ir Islamo išsivadavimo partija – Hizb ut-Tahrir (HUT). Ją 1953 m. Palestinoje įkūrė šariato žinovas Taqiuddinas an-Nabhanis. Iš pradžių ši organizacija, atsiradusi kaip Egipto islamistinio judėjimo „Broliai musulmonai“ filialas, veikė daugiausia Jordanijoje, Irake, Irane, vėliau įsitvirtino Alžyre, Jemene, Sudane, Afganistane ir Pakistane, dabar aktyviai veikia Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, kur gyvena aukščiausi partijos vadovai.
E. Mikutis rašo, kad po Sovietų Sąjungos žlugimo HUT aktyviai pradėjo skverbtis į Vidurio Azijos šalis, pirmiausia į Uzbekiją ir Kirgiziją, kurių saugumo struktūros šios grupuotės pasirodymą datuoja 1994–1995 metais. Šiuo metu HUT grupės aktyviai veikia Uzbekijoje, Tadžikijoje (Sogdo sritis), Kirgizijoje (Džalalabadas, Ošas), pietų Kazachstane. Didžiausias aktyvumas pastebimas etninių uzbekų gyvenamose teritorijose, jų bendruomenės išsidėsčiusios visose regiono šalyse. Kirgizijoje gyvena 1,5 mln. uzbekų, Sogdo srityje Tadžikijoje jų apie 1,4 mln., Pietų Kazachstane apie 600 tūkst., o Turkmėnijoje – apie 700 tūkst. Kadangi partija orientuojasi į visą musulmonų bendruomenę, todėl jai priklauso įvairiausių tautybių atstovai: totoriai, kurdai, čečėnai, turkai, rusai.
Kai kas prisimena 1933-iuosius...
Taigi, būtų naivu manyti, kad „Broliai musulmonai“ – tai uždara regioninė islamistų organizacija. Iš tiesų ji labai išsišakojusi, turinti daugybę filialų ir pavadinimų, susipynusi su tikėjimu, tradicijomis ir politika. Šia prasme ji pranašesnė ir už radikalųjį Islamo pasipriešinimo judėjimo („Harakat al-Muqawama al-Islamiya“, „Hamas“) sparną, kurį laikraštis „The Wall Street Journal“ vadina egiptietiškos MB organizacijos atšaka. „Broliai musulmonai“ sėkmingai naudojasi šių islamistų kontroliuojama 11 km ilgio Egipto ir Izraelio pasienio atkarpa – vadinamuoju Gazos ruožu, per kurį kartu su humanitarinė pagalba palestiniečiams plūsta ginklai ir finansinė parama.
Izraeliui ypač neramu, kad 2005-ųjų sausį „Hamas“ laimėjo municipalinius rinkimus Gazos, Kalkilijos, Nabluso miestuose – apie 91 vietą iš 118 administracinių centrų tarybose. O judėjimas „Fath“, kuriam vadovauja Palestinos autonomijos lyderis Mahmoudas Abbasas, jose turi tik 28 vietas.
Taigi, ir Egipte „Broliai musulmonai“ keičia taktiką: islamistai veržiasi į valdžią. Kaip rašo italų „La Reppublica“, cituojanti tyrimų centro „Brooking Institution“ komentarus, per kitus Egipto parlamento rinkimus MB gali gauti iki 30 proc. vietų. Šiandien jie neketina sukurti islamiškos respublikos, skelbia nejaučiantys priešiškumo nei JAV, nei britams, žada sukurti „didžią demokratinę valstybę“, vykdyti visas tarptautines sutartis, tarp jų – ir 1979 m. sutartį su Izraeliu. Bet kas gali žinoti, ar kaip radikalusis opozicijos flangas jie pasitenkins vien H. Mubarako nuvertimu. Ta proga Vakarų spauda ne šiaip sau primena Europai ir pasauliui lemtingus 1933-uosius, kai, užliūliuoti neva taikių nacionalinio išskirtinumo idėjų, pasaulio galingieji toleravo fašizmo įsigalėjimą...
Česlovas Iškauskas
