Praeitą savaitę Vilniaus J. Masiulio knygyne “Prie Halės” (www.masiulis.com) buvo pristatytas anglų rašytojo Stephano Collishaw (www.stephancollishaw.com) romanas “The Last Girl” (“Paskutinė mergina”). Tai vakariečio parašytas šiuolaikinės grožinės literatūros kūrinys, kurio veiksmas vyksta Lietuvoje, o veikėjai - čia gyvenantys žmonės.
Kartu su Britų ambasada knygą pristatė pats 35-metis jos autorius. “The Last Girl” yra prieš keletą mėnesių Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose išleistas ir ypač teigiamai kritikų įvertintas Stephano Collishaw literatūrinis debiutas. JAV dienraštyje “The Washington Times” pažymima, kad tai “užburiantis pirmasis romanas”, o žinomas britų rašytojas Alanas Sillitoe pavadino jį “tuo retu romanu, kurio niekas, kartą perskaitęs, negalės pamiršti”. Netrukus “The Last Girl” bus išleista Prancūzijoje. Vakaruose pradedančių rašytojų kūriniai itin retai susilaukia tokio žinovų palankumo ir žiniasklaidos dėmesio, kokį savo kūriniu sukėlė 1995-1996 metais Vilniuje gyvenęs ir lietuviškai išmokęs rašytojas.
Vingrus romano siužetas skaitytoją nukelia į praeito dešimtmečio ir prieškario Vilnių. Pagrindinis knygos veikėjas - nepriklausomybę atgavusios Lietuvos sostinėje gyvenantis septyniasdešimtmetis praeities šmėklų persekiojamas lietuvis poetas Steponas Daumantas. Netekties, išdavystės ir kaltės jausmas jam neleidžia ištrūkti iš Antrojo pasaulinio karo metais patirtos tragedijos gniaužtų, todėl amžių bebaigiąs nugyventi herojus atsiminimuose nuolat klaidžioja po savo jaunystės Vilnių. Tikroviški Stepono ir kitų veikėjų portretai, išmoningai aprašomas praeito dešimtmečio posovietinis gyvenimas Vilniuje, įtaigūs epizodai iš sovietų ir nacių okupacijų laikmečio sukuria daugiasluoksnį skaitytoją pasiglemžiančio romano audinį.
Tikėtina, kad romanas “The Last Girl” netrukus bus išverstas ir į lietuvių kalbą (skaitantys angliškai jį gali įsigyti Vilniaus J. Masiulio knygyne “Prie Halės”), o šiuo metu rašytojas redaguoja savo antrąjį kūrinį, kurio veikėjas taip pat yra lietuvis ir veiksmas iš dalies vėl rutuliosis Lietuvoje.
Išskirtiniame pokalbyje su “Omni Laiku” Notingeme gyvenantis Stephanas Collishaw papasakojo apie Lietuvoje praleistus metus, savo romaną ir, žinoma, apie jo gyvenimą pakeitusį miestą - Vilnių.
Jei neminėsime tokių šiek tiek mūsų šalį vaizduojančių ir lietuviams slogius įspūdžius palikusių romanų kaip Jonathano Franzeno “ The Corrections” (“Pataisos”) ir Thomo Harriso “Hannibal” (“Hanibalas”), tai jūsų romanas “The Last Girl” yra pirmasis Vakarų rašytojo kūrinys, kurio veiksmas klostosi Lietuvoje, o veikėjai - vietiniai žmonės. Kodėl, jūsų manymu, toks romanas pasirodė tik dabar?
Tikrai veiksmo prasme tai dar beveik nenaudota aplinka. Keista, juk jau praeito dešimtmečio pradžioje vakariečiai dažniau ėmė lankytis Rytų ir Vidurio Europoje. Prisimenu amerikiečio Jonathano Safrano Foerio romaną “Everything is Illuminated” (“Viskas apšviesta”), kur veiksmas vyksta Ukrainoje. Iš tikro mane stebina, kodėl iki šiol vakariečiai neparašė “lietuviško” romano. Nors maždaug prieš metus teko girdėti, kad vienas amerikietis teisininkas kažką parašė apie Vilnių, tačiau iki šiol tai nepasitvirtino. Apie Vilnių rašyti puiku, bet kartu ir sudėtinga, nes niekas prieš tai angliškuose romanuose apie jį nerašė. Neseniai skaitydamas Czeslawą Miloszą aptikau mintį, kad sunku rašyti apie Vilnių, kadangi jis nėra literatūriškai sukurtas taip, kaip buvo sukurtas Paryžius ar Londonas. Kalbama, žinoma, apie vakarietišką, o ne lietuvišką ar lenkišką literatūrą. Taigi tai sudaro keblumų, nes eilinis skaitytojas visiškai nieko nežino apie šalį, kurioje vyksta veiksmas, ir gali daug ko nesuprasti. Kita vertus, tai leidžia sukurti savo paties miestą, nesugadintą jokių svetimų įspūdžių, ir tai yra puiku. Rašiau romaną, kurio vienas personažų būtų Vilniaus miestas. Džiaugiuosi, kad pristatant “The Last Girl” J. Masiulio knygyne mane itin maloniai sutiko Vilniaus publika. Čia vyravo labai teigiama atmosfera, o prieš šį renginį kiek nerimavau: juk vilniečiams pristatinėjau knygą apie jų pačių miestą. Niekada nežinai, kaip būsi sutiktas, prisimenu reakciją į J. Franzeno “The Corrections”: jam pristatinėjant savo knygą Anglijoje vienas lietuvis profesorius ėmė ji koneveikti, taigi žinau, kad lietuviai gali būti ir tokie, ir tai visiškai suprantama.
1995-1996 metus praleidote Lietuvoje? Papasakokite, kaip čia atsidūrėte?
Į Lietuvą atvykau atsitiktinai. Visuomet domėjausi Rytų Europa, jos kultūra, muzika, istorija. Notingeme dėsčiau anglų kalbą ir literatūrą, tačiau šio darbo nemėgau, todėl persikėliau į Londoną ir ėmiausi doktorantūros studijų. Vėliau nutariau pakeliauti po Rytų Europą ir taip pakeleivingomis mašinomis nukeliavau nuo Varšuvos iki Albanijos. Mano draugas britas, su kuriuo keliavau, man vis kartojo, kad turiu apsilankyti Vilniuje, jis čia turėjo butą Žirmūnuose. Tai skambėjo kaip graži mintis, tačiau aš sakiau “ne”, nes turėjau grįžti prie savo reikalų Londone. Sykį sėdint kavinėje Lenkijoje mane tiesiog tarsi žaibas nutvieskė mintis, kad turiu tą padaryti. Vaikštinėdamas po Varšuvą ir žiūrėdamas į sovietmečiu pastatytus gyvenamuosius namus bandžiau įsivaizduoti, kaip juose galima būtų gyventi, tai mane išties sužavėjo. Be to, juk rytų europietės yra labai patrauklios. Taigi kitą dieną aš išvykau atgal į Angliją, ten nukėliau savo doktorantūrą, suderinau buto bei darbo problemas ir po dviejų savaičių autobusu iš Londono išvykau Vilniun, apie kurį tuomet nieko nežinojau. Neturėjau jokių konkrečių minčių, ką čia veiksiu, išskyrus tai, kad dėstysiu anglų kalbą. Atvykęs nusprendžiau mokytis lietuvių kalbos. Čia praleidau nuostabius metus. Manau, kad 1995-1996 m. Vilniuje buvo vieni įdomiausių. Tuomet berods nusikalstamumas pasiekė aukščiausią tašką, tai buvo neramus, jaudinantis laikmetis. Tuo metu, manau, ir lietuviai keitėsi: 1991-1992 m. nacionalizmo periodas jau buvo pasibaigęs, taip pat baigėsi ir euforija, kad nepriklausomybė savaimė atneš gerą gyvenimą. Nors ir turėjau sunkiai dirbti, o lietuviška žiema - ilga ir atšiauri, bet man tai buvo puikus metas, daug laiko leidau Vilniaus kavinėse, bendravau su vietiniais žmonėmis.
Ar tuomet iš karto ir nusprendėte rašyti “lietuvišką” romaną?
Ne. Kaip minėjau, mane visuomet domino Rytų Europos ir jidiš kultūros. Daug laiko praleisdavau Vilniaus geležinkelio stoties rajone, nes mano darbovietė buvo Kauno gatvėje. Dabar šis rajonas atnaujintas, o tuomet, kaip žinote, jis buvo dikensiškai niūrus ir apleistas. Man tai buvo visiškai kitoks pasaulis: čia buvo įsišaknijęs skurdas, alkoholizmas. Mėgau vaikštinėti Šv. Stepono gatve, juk ir mano knygos herojaus vardas toks, be to, pažinojau joje gyvenusį žmogų - sovietmečiu čia atsikėlusį rusą. Mano dėmesį patraukė griūvantis pastatas, ant kurio vis dar matėsi išlikęs hebrajiškas įrašas. Mane tai tikrai pribloškė: tokie pastatai buvo palikti likimo valiai nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų, o žydų kultūros palikimas mieste vis dar buvo pastebimas, ypač buvusio geto vietoje. Vaikštinėdamas suvoki mastą to, kas buvo negrįžtamai prarasta. Ten aš pajutau tiesioginį ryšį su pusės amžiaus praeitimi. Anglijoje tokio ryšio su praeitimi nėra: viskas, net istorija yra modernizuota ir komercializuota. Tai buvo tarytum trumpiausias kelias į istoriją ir man tai buvo nepaprasta, kadangi aš pats studijavau ne tik anglų kalbą, bet ir istoriją, kurią labai mėgstu. Tuo metu Vilniaus senamiestis jau buvo pradėdamas restauruoti ir man buvo neramu, jog atkuriant senamiestį naujam gyvenimui nebūtų prarasti praeities klodai. Mano knygos personažas taip pat patyria panašius jausmus.
Pagrindinis jūsų knygos herojus yra lietuvis Steponas Daumantas. Kaip sekėsi jį kurti jums - britų rašytojui?
Čia atvykęs bendravau beveik vien tik su vietiniais žmonėmis, nemažai laiko praleidau kartu su savo žmonos šeima jos gimtojoje Tauragėje, kurioje tuo metu vakarietiška įtaka nebuvo jaučiama. Nors šiaip mes esame labai panašūs, mane sužavėjo nedideli skirtumai tarp lietuvių ir britų. Tarkime, anglai pasakytų, kad lietuviai yra šiurkštesni paprasčiausiai todėl, kad jie yra daug atviresni ir lengviau reiškia savo jausmus. Rašydamas knygą kiek nerimavau, kad tam tikra prasme stilizuoju Lietuvą. Pavyzdžiui, romano pirmajame skyriuje anglų kalba aš bandau perteikti herojaus lietuviškos kalbėsenos, paveiktos kitų kalbų, subtilybes, tačiau bijojau, kad tai bus stilizacija to, kaip kalbama Rytų Europoje, kur įvairių kalbų gramatika susimaišiusi ir kalbama panašiai, kaip, tarkime, tai daro žydų bendruomenė Niujorke. Aišku, bandžiau būti autentiškas ir lietuvio pokalbius, tarkime, su kitu lietuviu norėjau perteikti tikroviškai. Taigi buvau labai atsargus su tuo, kas iš esmės buvo rytų europietiško atspalvio stilizacija Vakarų Europos auditorijai, kuriai šis atspalvis yra šiek tiek egzotiškas. Manau, kad tai buvo mano didžiausia problema - vengti rytų europietiško personažo stilizacijos, o ne tai, kaip pagrindinį herojų pavaizduoti kuo lietuviškesnį.
Jūsų vardas ir pavardė skamba šiek tiek, sakyčiau, slaviškai: galbūt jūsų šeimoje buvo išeivių iš Rytų Europos?
Kiek žinau - ne. Nežinau, kaip tėvai sugalvojo man duoti vardą Stephanas, o pavardė yra prancūziškos kilmės. Šiaip apie savo šaknis žinau nedaug, išskyrus tai, kad dalis mano prosenelių kilę iš Velso, o mano prosenelė buvo Ispanijos čigonė. Mano šeima yra labai britiška, tačiau aš nutariau tai šiek tiek pakeisti ir vedžiau lietuvę.
1996 metais iš Lietuvos išvykote į Ispaniją. Ar vėliau dažnai apsilankydavote čia ir kaip Lietuva, jūsų akimis, keitėsi?
Kartu su šeima beveik kasmet trumpam atvažiuoju į Lietuvą. Kaskart atvykdamas matau, kaip smarkiai keičiasi ir gražėja Vilnius, tampa patogesnis gyventi. Keičiasi lietuviai, tarkime, praeito dešimtmečio viduryje man į akį krito tai, kad daugelis jų gyveno šia diena, jei kas turėjo pinigų, juos leido beatodairiškai, nesusimąstydamas apie rytdieną. Tai labai skyrėsi nuo Anglijos, kur žmonės planuoja savo gyvenimą penkiasdešimt metų į priekį ir būdami dvidešimt penkerių rūpinasi savo pensija. Kai gyvendamas Lietuvoje savaitei grįžau į Angliją ir sėdėjau kavinėje, visi aplinkui atrodė tokie atsiriboję nuo realybės ir nematantys supančio pasaulio. Bet man šis įspūdis susidarė ne todėl, kad Anglijoje žmonės tokie paniurę, o todėl, kad Lietuvoje visi atrodė tokie gyvi ir jausmingi, veiklūs. Sklandė didžiulė energija, fantastiška verslininkystės dvasia, kai ką tik bankrutavę žmonės tuoj pat imdavosi naujo verslo. Ši energija ir dabar Lietuvoje egzistuoja, ji daug didesnė, palyginti su Anglija. Čia randasi tokie prekybos centrai, kokių Britanijoje vargiai aptiksi. Mane žavi jūsų noras viską daryti ypač kokybiškai. O Vilnius visiškai kitas miestas, negu buvo tuomet, kai čia gyvenau.
O kuris miestas jums artimesnis: dabartinis ar anas?
Šiandien Vilniuje gyventi yra lengviau nei tuomet, nors daug lietuvių man sako, kad gyvenimas dabar sudėtingesnis. Atrodo, kad ekonominė padėtis yra stabilesnė, bet labai akivaizdus skirtumas tarp Vilniaus, Klaipėdos ir provincijos miestų. Tačiau manau, kad Lietuva ir Vilnius prarado prieš dešimtmetį turėtą magiją, tuomet tai buvo įdomesnis miestas, dabar jis tampa dar vienu vakarietišku miestu. Todėl jaučiu praradimo jausmą, bet nieko nepadarysi - gyvenimas juda į priekį.
Romane cituojate J. Marcinkevičiaus eilėraštį “Myliu”. Ar jis yra jūsų mėgstamiausias lietuvių poetas?
Atradęs J. Marcinkevičiaus poezijos vertimą į anglų kalbą nepaprastai pamėgau jo kūrybą. Lietuvoje yra daug labai gerų poetų. J. Marcinkevičių savo romanui pasirinkau todėl, kad jo poezijos paprastumas alsuoja dvasingumu ir sukuria puikų ryšį su pagoniška, ikikrikščioniška praeitimi. Joje yra kažkas tiek pagoniška, tiek ir krikščioniška tuo pačiu metu, nes pagonybė ir krikščionybė panašios tuo, kaip tarpusavyje susieja gyvenimą, meilę, mirtį. Taip pat jo kūryba perteikia lietuvio valstiečio mąstyseną “gyvenimas sunkus ir nieko tu čia nepakeisi” - tai tarsi susitaikymas su likimu.
Jūsų sukurti personažai yra ne vien lietuviai, bet ir kitų nuo seno čia gyvenančių tautų atstovai.
Vilniaus stiprybė ta, kad jis nėra vien tik lietuviškas. Jis skiriasi nuo kitų europietiškų miestų tuo, kad nėra vienos tautos miestas. Paryžius yra prancūziškas, Viena - austriška, Praha - čekiška, o Vilnius yra lietuviškas, žydiškas, rusiškas, lenkiškas, baltarusiškas miestas. Todėl Vilnius šiandien yra toks, jis skiriasi nuo Kauno. Pavyzdžiui, Kaunas yra baltiškas, o Vilnius - rytų europietiškas miestas. Tam tikra prasme Vilnius daug kosmopolitiškesnis už kitus, didesnius pasaulio miestus, kuriuose taip pat gyvena įvairios tautinės bendrijos. Įžvelgiu tą teigiamą aspektą, kad Vilnius beveik niekada nebuvo valdomas lietuvių, todėl jis ir yra viena iš nedaugelio tikrai daugiataučių Europos sostinių ir lietuviai turėtų tuo džiaugtis.
Ar sulaukėte skaitytojų reakcijos į jūsų paliestą holokausto temą?
Šią temą liečiau, nors mano knyga ne apie holokaustą. Tačiau rašydamas romaną vis labiau ėmiau suvokti, kokia tai sudėtinga tema ir kaip rūpestingai apie tai reikia kalbėti, todėl nerimavau, kaip į mano kūrinį žvelgs holokaustą patyrę žmonės ir jų artimieji. Mane nudžiugino šiuo atžvilgiu pareikšti palankūs atsiliepimai, tarp jų tokių žymių “litvakų” kaip filmo “A Beautiful Mind” (“Nuostabus protas”) scenarijaus autorius Akiva Goldsmanas ir Vilniuje gyvenusi jo motinos Mira Rothenberg. Gavau nemažai malonių laiškų nuo prieškario Vilniuje gyvenusių žydų.
Su jūsų pagalba Lietuva užima vietą šiuolaikinėje pasaulinėje literatūroje, bet minėjote, kad daugeliui vakariečių Lietuva vis dar yra kiek egzotiška ir mažai žinoma šalis.
Susidomėjimas Lietuva Vakaruose auga. Paskutinius penkiasdešimt metų Vakarų Europa save laikė Europos centru, nors prieš tai visą tūkstantmetį jos centru buvo dabartinė Rytų ir Vidurio Europa. Lietuva kelis šimtmečius dominavo Europos politikoje. Tokie miestai kaip Viena, Berlynas, Budapeštas buvo labai svarbūs iki Antrojo pasaulinio karo, iš ten kilo daugelis intelektualų. Vidurio Europa, jos inteligentija ir ypač žydų bendruomenė formavo europietišką kultūrą kaip visumą ir Vakarų Europoje tai pamiršta. Pavyzdžiui, Vilniaus Gaonas yra pasaulinės reikšmės mąstytojas. Todėl džiugu, kad tokia sostinė kaip Vilnius atgauna savo vardą.
Romano herojus be atvangos rūko cigaretes “Prima”. Kodėl būtent šias?
Jos pigiausios (smagiai juokiasi). Jos tarsi simbolizuoja sovietmečio cigaretes. Vėlgi norėjau skaitytojams perteikti vietinį atspalvį, autentišką ir tuo pačiu metu egzotišką detalę. Nors iš tikro nemanau, kad rūkydamas tokiais kiekiais, kaip pavaizduota, Steponas išgyventų iki septyniasdešimties metų. Tą patį galima pasakyti ir apie alkoholio vartojimą - mano leidybos agentas net prašė, kad išbraukčiau kai kuriuos, jo nuomone, pernelyg kraštutinumu dvelkiančius epizodus. Teko jam paaiškinti, kad sprendžiant iš to, ką mačiau, mano aprašymai yra gan nuosaikūs.
- Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Rimas Zakarevičius
