Nebaudžiama vaikžudystė
19 amžiaus viduryje per Didžiąją Britaniją perėjo vaikų žudymo banga. Vos prieš pusantro šimtmečio britai neretai apdrausdavo savo vaikus, kad vėliau po jų laidotuvių gautų kelis kartus didesnes išmokas. Kad paspartintų šį procesą, tėvai savo vaikus paprasčiausiai nužudydavo. Siaubingiausia buvo tai, kad už tokią praktiką dažniausiai nebūdavo baudžiama.
Vien tik išanalizuota 19 a. vidurio oficiali statistika parodė, kad Didžiojoje Britanijoje tuo metu apdraustų vaikų mirdavo mažiausiai 8 proc. daugiau nei neapdraustų. Aukos buvo skaičiuojamos tūkstančiais. Pagrindiniu tokių nesuvokiamų veiksmų motyvu tapdavo finansiniai britų šeimų sunkumai. Neretai vaiko nužudymas tapdavo vienintelė galimybė išgyventi likusiems šeimos nariams.
Draudimas – mirties nuosprendis
Vaikai buvo žudomi skirtingai. Kai kurios šeimos paprasčiausiai nunuodydavo savo atžalas, kitos – nekviesdavo gydytojo vaiko ligos atveju ir neduodavo jiems vaistų, laukdami, kol vaikas numirs. Pats vaiko apdraudimo faktas tuo metu jau buvo laikomas savotišku mirties nuosprendžio, tačiau paslaugos teikdavusios organizacijos su tokia praktika kovoti negalėjo.
Kiek iš viso tuo metu buvo nužudyta vaikų apskaičiuoti neįmanoma. Tačiau galiausiai šias „vaikų žudymo klubais“ pramintas organizacijas galiausiai pražudė patys jų klientai. Organizacijos paprasčiausiai bankrutuodavo, nes nesugebėdavo atlaikyti daugybės kompensacijų išmokėjimo. Galiausiai, vaikų žudymą pamažu pradėjo išstumti atitinkami įstatymų sugriežtinimai.
Priimtina praktika
Istoriškai vaikų žudyma itin ilgą laiką buvo visiškai normali ir įprasta praktika, paplitusi pačiose įvairiausiose kultūrose skirtingais laikotarpiais. Įdomu tai, kad dažniausias vaikų žudymo motyvas vis dėlto būdavo finansinis. Vaikus dažniausiai žudydavo visuomenėse, kuriose pritrūkdavo resursų vaikų auginimui. Esama statistika įrodo, kad būtent skurdžiausiose visuomenėse vaikų buvo nužudoma daugiausia.
Vaikus žudydavo ir kitais atvejais. Pavyzdžiui, įvairios gentys visame pasaulyje žudydavo vieną iš gimusių dvynių, nes esą motinos pieno užtektų tik vienam iš jų. Vaiko gyvybę nutraukdavo ir tokiu atveju, kai gimdymo metu motina mirdavo. Neretai aukomis tapdavo ir gimusios mergaitės, kurios daug kur buvo laikomos antrarūšiais vaikais, kurie tapdavo bereikalinga našta.
Griežtos bausmės už vaikų žudymą atsirado tik nuo antros 19 amžiaus pusės. Iki tol vaikų žudymas buvo laikomas pakankamai normalia praktika net ir civilizacijos lopšiais laikytose civilizacijose. Štai, pavyzdžiui, didžiojoje Senovės Graikijos dalyje už savo vaikų nužudymą bausmės taikomos nebuvo.
