2005 metais kai kuriose šalyse pasirodęs dokumentinis filmas "Žaliasis pragaras" sukrėtė civilizuotą pasaulį. Brazilijos džiunglėse operatorius nufilmavo košmariškus kanibalizmo kadrus. Tačiau kas nutiko su CNN filmavimo grupei?
„Weekly World News“ žurnalistas John Berger teigia, kad 2 žmones suėdė kanibalai. Ekstremalas.lt siūlo paskaityti sunkiai įtikinama istoriją, kurią pasakoja „geltonosios“ spaudos atstovas – Johnas Bergeris.
Dvi moteris suėdė
„... Tai įvyko viename iš mažiausiai ištyrinėtų ne tik Brazilijos, bet ir pasaulio regionų – Kukambu.
Amerikos CNN filmavimo grupę kanibalai įkalino ir vyrus privertė žiūrėti ritualą, kai jie išrengė, nuprausė dvi jaunas operatores, pririšo prie bambukinių smaigų ir jas gyvas kepė ant laužo. Po to, akmeniniais kirviais sukapoję mažai gabalais, suėdė.
Televizijos žurnalistai su siaubu akyse stebėjo, kai laukiniai kepė ir ėdė jų kolegas – jaunas, patrauklias moteris, nepatyrusias motinystės laimės.
Vakare, kai žmogėdros iš įkaitų išsirinko dar dvi aukas, į kaimą įsiveržė specialusis būrys, kuris išgelbėjo ant kelių klūpėjusius šešis vyrus. Vienas jų, 32 metų Joe Sullivan, nedidele vaizdo kamera viską filmavo...
Išgelbėjimo operacijai vadovavo pulkininkas Osvaldo da Costa, kuris vėliau papasakojo šokiruojančius dalykus: „Ačiū Dievui, mes spėjome, nes šiuos kvailius suėstų! Jie ignoravo ne vieną griežtą perspėjimą nesilankyti Kukambu regione. Juos perspėjo, kad čia gyvena žmogėdros, nors tai ir keista girdėti XXI amžiuje! Gaila dviejų moterų, Dieve, nuramink jų sielas, bet jos sulaužė griežčiausią tabu – nežiūrėti ritualo, kai genties senolis groja su jiems šventu instrumentu.
Badė ietimis, mušė vėzdais
Ši šokiruojanti istorija prasidėjo, kai aštuonių žmonių CNN komanda, rizikuodami ir nepaisydami baimės atvyko į atokų ir itin pavojingą Kukambu rajoną. Jie ketino nufilmuoti primityvių izoliuotų genčių gyvenimą.
„CNN žurnalistams mes kategoriškai draudėme vykti ir filmuoti itin pavojingą Kukambu rajoną“, – tikino valdininkas
José María Joaquín: „Mes jiems nesuteikėme oficialių leidimų ir atkaklius amerikiečius įtikinėjome, kad čia gyvena primityvios gentys, kur dar klęsti kanibalizmas. Tačiau jie pabėgo be gidų ir vedlių.
Po penkių dienų kelionės per džiungles grupė įsikūrė prie Žapūra (portug. Rio Japurá, kairysis Amazonės upės intakas) upės kranto. Naktį apie 60 vanaka genties kanibalų, apsiginklavusių ietimis ir vėzdais, įsiveržė į CNN komandos stovyklą ir juos paėmė į nelaisvę.
„Iki jų stovyklos ėjome valandą. Jie mus mušė vėzdais, o aštriais iečių galais badė į nugaras, stumdami į didelį namą, – pasakojo Adam Mondalli. – Girdėjome, kai netoliese jie garsiai apie kažką kalbėjo. Aš žinau daug portugališkų žodžių ir dialektų. Berods jie norėjo mus paleisti.“
Moterys juokėsi iš tabu
Galbūt vietiniai, nenorėdami konfliktuoti, ir būtų paleidę nekviestus svečius, tačiau dvi moterys, operatorės, 24 metų Kendra Bello ir 26 metų Kassy Hond, nusprendė savo ir kitų likimą.
„Jie turi ritualą, – tęsė pasakojimą Adam Mondalli. – Vakare senolis groja jiems šventu instrumentu, kurį vadina „žuruparu“. Mimika ir gestai vadas mums rodė, kad skambanti muzika – šventa ir matyti ritualą ar girdėti šį instrumentą, kategoriškai negalima jaunoms moterims.
Mes lingavome galvomis, tačiau merginos pasijuokė iš šio tabu, nusprendusios slapta nufilmuoti šį retą jiems šventą ritualą. Tačiau jas greitai pastebėjo. Vanaka genties vyrai pašėlo iš pykčio. Ištempė moteris į laukymę, nuplėšė drabužius, nuprausė jas upėje ir pasodino ant riebalais išteptų bambukiniu lazdų.
Galvas išmetė
Po to mus sugynė prie didelio laužo, durstė ietimis, privertė žiūrėti, kaip kepamos Kendra ir Kassy. Po to jas pjaustė nedideliais gabalėliais ir valgė keptą mėsą, juokėsi iš malonumo.
Vienas iš jų už plaukų išsukęs Kendra galvą nušveitė į džiungles, o Kassy numetė į krūmus šunims. Tai buvo pats šlykščiausias ir baisiausias reginys mano gyvenime.
Likusiems gyviesiems labai pasisekė. Kol laukiniai rinkosi du vyrus, kuriuos būtų ištikęs toks pat likimas, į kaimą įsiveržė ginkluotas specialusis būrys.
„Mes labai skubėjome. – tikino Osvaldo da Costa. – Supratę, kad jie nuklydo gilyn į vanakų žemes, o mus skubiai išsodino netoli tų vietų. Mūsų žygis truko dvi dienas. Buvo brangi kiekviena valanda. Laimė, mes spėjome.“
