Pastaruoju metu bandoma įpiršti mintį, kad Lietuvoje bankų ir kredito unijų taikomos paskolų palūkanos yra sąžiningos, o vartojimo kreditų davėjai vadinami lupikautojais. Siūloma drastiškai mažinti maksimalią kredito kainą, prisidengiant rūpesčiu vartotojais, kurie negali sumokėti tokių didelių palūkanų ir įklimpsta į skolas.
Paskolų kaina nesiskiria
Vis dėlto, Latvijoje atliktas tyrimas atskleidė, kad bankų teikiamų paskolų palūkanos iš tiesų nėra mažesnes už kreditų, kuriuos teikia finansinių paslaugų bendrovės. Latvijos dienraštis „Diena“ palygino trijų bankų, veikiančių ir Lietuvoje, teikiamų paslaugų ir dviejų vartojimo kredito bendrovių paslaugų kainą.
Tyrimo duomenimis, gyventojui prireikus mažos sumos trumpam laikotarpiui – 100 eurų mėnesiui – jis ir bankui, ir vartojimo kreditų bendrovei sumokėtų tą pačią sumą. Kodėl taip yra?
Pirmiausia dėl to, kad bankai neskolina tokių mažų sumų. Bankai neteikia mažesnių nei 300 eurų kreditų. Minimalus terminas – 6 mėnesiai. Taigi vartotojas, kuriam reikia 100 eurų mėnesiui, turės imti didesnę sumą, o norint pinigus grąžinti anksčiau mokesčiai bankui dėl to nesumažės.
Tyrimai rodo, kad 63 proc. smulkiųjų vartojimo kreditų įmonių išduodamų paskolų yra iki 100 eurų mėnesio laikotarpiui. Tokias mažas sumas rinkoje teikia tik specializuoti skolintojai, o kreditų kaina rinkoje yra labai diferencijuota – didžiausia metinė kredito kaina taikoma patiems mažiausiems kreditams, o didėjant sumai ir laikotarpiui ji mažėja.
Natūralu, kad, mažiausios palūkanos taikomos būsto paskoloms, suteikiamoms keliems dešimtmečiams. Tačiau, apytikriai skaičiavimai rodo, kad mokėdama vos 1 proc. metinių palūkanų šeima bankui sumoka antro buto kainą ir dėl to niekas nesipiktina.
Uždraus mažus kreditus
Šie pavyzdžiai rodo, kad sąžininga kredito kaina neturi nieko bendra su bendrosios vartojimo kredito kainos metinės normos (BVKKMN) ribojimu, nes tik de facto uždraudžia pačius mažiausius kreditus, ir jokių problemų neišsprendžia.
Tačiau mažų kreditų prieinamumas yra labai svarbus. Kaip rodo „Eurostat“ duomenys, 57 proc. lietuvių nesugebėtų apmokėti netikėtų 230 eurų išlaidų ir esant tokiai situacijai jie būtų priversti skolintis, kad subalansuotų savo finansinius srautus.
Todėl palūkanų normų ribojimas gali pabloginti dalies rizikingesnių skolininkų padėtį, nes jie gali būti pastūmėti į nekontroliuojamas šešėlines kredito rinkas, kurių veiklos metodai dažnai nėra teisėti, o vartotojų teisės neapsaugotos.
2013 m. Pasaulio banko pateiktoje Atsakingojo skolinimo reguliavimo priemonių apžvalgoje vienareikšmiai nurodoma, kad kredito kainos ribojimai turi būti nustatomi atsižvelgiant į kredito sąnaudas ir teikiamą naudą, palyginti su kitomis vartotojui prieinamomis alternatyvomis. Tuo pačiu Pasaulio bankas įspėjo, kad dalies vartotojų stūmimas iš formalaus finansų sektoriaus į neformalųjį (šešėlinį) yra viena pagrindinių kredito prieinamumo grėsmių.
Palūkanų ribojimo praktiką, grėsmes ir galimybes tyrė ir Europos Komisija, užsakiusi atlikti kredito kainos ribojimų Europos Sąjungoje tyrimą. Tyrimo išvadoje rašoma, kad kredito kainos ribojimas nėra aiškiai ekonomiškai pagrįstas reguliavimo būdas, kaip kad kartais yra teigiama.
Tyrime pažymima, kad kredito kainos ribojimas keičia kredito pasiūlą mažiausiai trimis aspektais: pirma, kredito kainos apribojimai užkerta galimybes kai kurioms vartotojų grupėms pasiskolinti. Antra, kredito kainos ribojimas gali sumažinti kreditavimo apimtis ar atskirų kredito rūšių pasiūlą. Trečia, kreditoriai sieks pakeisti savo verslo procesus ar kreditavimo sąlygas taip, kad apeitų kredito kainos ribojimus.
Neuždirba išskirtinio pelno
Suprantama, kad kredito kaina turėtų padengti kreditavimo sąnaudas ir suteikti sąžiningą pelno normą. Iš tiesų, jei kredito kainos apribojimas bus toks, kad nepadengs sąnaudų, tai kredito sandoris nebus pradėtas, nes nebus norinčiųjų skolinti.
Lietuvos banko pateiktais duomenimis, vartojimo kredito bendrovių pelningumas beveik nesiskiria nuo bankų pelningumo. Pavyzdžiui, 2011 metais šalyje veikiančių bankų grynasis pelningumas siekė 31 proc., o vartojimo kredito bendrovių – 26 proc. 2012 metais atitinkamai 23 ir 28 proc., o 2013 metais bankų grynasis pelningumas siekė 34 proc., o vartojimo kredito bendrovių – 31 proc.
Tai reiškia, kad vartojimo kreditų bendrovių pelnas nėra išskirtinis finansiniame sektoriuje, mažųjų kreditų pasiūlą lemia didelė jų paklausa, kurios negali patenkinti bankai ar kredito unijos, o santykinai didelė kredito kaina yra pagrįsta veiklos sąnaudomis.
Dr. Paulius Astromskis yra VDU lektorius, socialinių mokslų daktaras
