Šiuolaikinis jaunimas poetą Justiną Marcinkevičių pažino jau brandų, solidų, kurio jaunas laikas jau buvo sugulęs kaip kirsto rugio pradalgės eilėmis, raštais ir prisiminimų kupetomis. Nieko keista, kad poeto nusistatymas gyvenimo vertybių atžvilgiu, jo nuoširdus iškentėtas žodis, jo dorumas ir net per nuotolį juntama simpatija žmogui žavėjo, bet ir kėlė abejonių - juk tai labiau tiko šventojo paveikslui, o ne mirtingajam, gyvenančiam toli gražu ne gėrio valdomame pasaulyje.
Bet tie, kurie mena poetą jaunystėje, jo šiltą žvilgsnį ir šiltą šypseną, mena ir jo andainykštį priesaką „Žmogaus ir poeto vienovė - man idealas„, ištartą, galima sakyti, pačioje kūrybinio kelio pradžioje. Ir jie niekada negavo progos patirti, kad rašydamas eiles jis yra vienoks, o kasdienybėje - kitoks žmogus. Tad žiūrėdami šiuos gana tolimus J.Marcinkevičiaus gyvenimo vaizdus, kuriais džiaugiamės galėdami pasidalyti su jumis, sakome: skaitykite poetą, ir pažinsite žmogų. Neabejokite - ten sudėti išgyventi tikri jausmai, kuriuos žmogus jautė žmonai Genovaitei, dukroms Ramunei ir Jurgai, savo draugams ir mums visiems: „...tą vakarą, kada manęs nebus,/ brangieji mano, kaip aš jus mylėsiu“...
