Iki šiol atominis (plačiąja prasme – branduolinis) ginklas kare buvo panaudotas du kartus: 1945 metų rugpjūtį JAV numetė bombas ant Hirosimos ir Nagasakio miestų Japonijoje. Antrasis pasaulinis karas baigėsi egzistuojant tik vienai branduolinei valstybei.
Šiuo metu pasaulyje atominį ginklą turinčiomis šalimis, be JAV, laikomos Rusija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Kinija, Indija, Pakistanas, Izraelis ir Šiaurės Korėja, taip pat kyla įtarimų dėl Irano pajėgumų siekiant pasigaminti branduolinį ginklą. Be to, yra pranešimų, kad Pietų Afrikos Respublika buvo pasigaminusi kelias atomines bombas, bet vėliau savanoriškai jas išmontavo.
Gausėjant branduolinių valstybių, vis didesnis dėmesys skiriamas problemoms, susijusioms su atominių ginklų paplitimu ir platinimu. Atominio ginklo gaminimo technologijų ar tam reikalingų medžiagų vagystės suaktyvėjo dar 1991 metais, kai subyrėjo Sovietų Sąjunga. 1993-aisiais cheminio elemento berilio krovinys sulaikytas ir Lietuvoje – buvo pranešama, kad kai kurios krovinio dalys atpažintos kaip sodrintas uranas, tinkamas atominio ginklo gamybai.
1997 metais Rusijos prezidento Boriso Jelcino patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Aleksandras Lebedis paskelbė, kad iš 132 nešiojamųjų lagaminėlių, kuriuose KGB buvo sukonstravusi atomines bombas, 84 yra dingę. Nuo 1993 iki 2009 metų Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) pranešė apie 1773 incidentus, susijusius su radioaktyviųjų medžiagų kontrabanda, iš jų 15 atvejų siejami su sodrintu uranu arba plutoniu.
Šiandien radioaktyviųjų medžiagų ir atominio ginklo gamybos technologijų kontrabandos žemėlapyje vis ryškiau šviečia Pietų Azija. Problemų dėl atominio ginklo paslapčių saugumo turi Indija ir ypač Pakistanas. Pastarosios šalies atominio ginklo krikštatėviu vadinamas Abdulas Kaderis Khanas (Abdul Qadeer Khan), apkaltintas ir teistas už atominio ginklo technologijų platinimo tinklo kūrimą, liepos mėnesį paskelbė, kad Pakistano generolai pardavinėjo atominio ginklo kūrimo paslaptis Šiaurės Korėjai.
Iš tiesų Indijos ir Pakistano, kaip branduolinių valstybių, statuso išlaikymo logika puikiai atspindi atominio ginklo tolimesnio plitimo Artimuosiuose Rytuose priežastis. Indija ir Pakistanas tvirtina, kad atominis ginklas jiems reikalingas norint atgrasyti vienam kitą nuo galimo karo. Tokia atgrasymo logika ir nevaldomas domino efektas gresia ir Artimiesiems Rytams, jei branduoline valstybe taptų Iranas.
Iranui sukūrus atominį ginklą, tapti branduoline valstybe siektų ir Turkija, šiuo metu dėl gerų ekonomikos rodiklių pretenduojanti į regiono lyderes. Atominį ginklą taip pat įsigytų Saudo Arabija: kaip spėja buvęs JAV gynybos sekretoriaus pavaduotojas Erikas Edelmanas, jį pirktų iš Pakistano. Tokie ryšiai vėlgi paveiktų ne tik Artimuosius Rytus, bet ir Pietų Aziją, nes Pakistanas įgytų galimybę Indiją atakuoti ne tik iš savo teritorijos, bet ir iš Saudo Arabijos. Indija, žinodama tokias galimybes, savo ruožtu turėtų priimti atitinkamus gynybos sprendimus.
Nors Šiaurės Korėjos atvejis, atrodytų, yra panašus į Irano, grandininė atominio ginklavimosi reakcija nevyksta nei Pietų Korėjoje, nei Japonijoje. To priežastis – JAV užtikrinimas, kad, esant realiai grėsmei, Japonija ir Pietų Korėja nuo Šiaurės Korėjos atakos būtų saugomos branduolinio JAV skėčio. Kartu tai yra ir vienas iš paaiškinimų, kodėl JAV, kurių prezidentas Barackas Obama 2009 metais Prahoje prakalbo apie pasaulinio masto branduolinį nusiginklavimą, negali imtis akivaizdžių tokio visuotinio nusiginklavimo veiksmų.
Dalis gynybos strategų teigia, kad branduolinio nusiginklavimo pasekmės nebūtų vien teigiamos: padidėtų konvencinio karo tikimybė, nes atgrasymas atominiu ginklu taptų nebeįmanomas. Kita vertus, tokia logika tinka tik kalbant apie valstybes ir nematant branduolinio terorizmo rizikos, apie kurios grėsmę šiandien šnekama vis pagrįsčiau.
Nors atominei bombai pagaminti reikia atitinkamų aukšto lygio žinių ir didelių piniginių resursų, teroristinės grupuotės tampa vis pajėgesnės technologine ir finansine prasme. Be to, gauti branduolinio ginklo kūrimui reikalingų medžiagų, anot saugumo ekspertų, nėra taip jau sunku: labiausiai pažeidžiamais šių medžiagų šaltiniais laikomi reaktoriai, kuriuose naudojamas sodrintas uranas. Atlikti tyrimai rodo, kad pasaulyje yra bent keli šimtai tokių reaktorių, kuriuose būtų nesunku įgyvendinti diversijas ir atlikti vagystes – pirmiausia Kazachstane, Uzbekistane, Lenkijoje, Ganoje ir Nigerijoje.
Tarptautinių santykių profesorius Kenas Butas (Ken Booth) kaip šiandieninio pasaulio bruožą išskiria „radikalų branduolinį multipoliškumą“, kuriam būdingas didėjantis neskaidrių branduolinių galių skaičius. Pavyzdžiui, tokios šalys kaip Indija, Pakistanas, Izraelis nėra Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties narės, Šiaurės Korėja yra išstojusi iš sutarties.
Vadinasi, šių šalių nesaisto pasižadėjimas neplatinti branduolinio ginklo kūrimo paslapties ir technologijų. Todėl ne tik minėtos valstybės gali būti laikomos neskaidriomis branduolinėmis galiomis – tokiomis tampa ir šalys arba kiti tarptautinės arenos veikėjai, kurie įgyja atominį ginklą iš šių neskaidrių branduolinių valstybių. Tokia situacija lėtai, tačiau gana akivaizdžiai gramzdina pasaulį į branduolinę anarchiją.
Jurgita Laurinėnaitė
