Prieš gerą savaitę Rusijos atominės energijos agentūros ROSATOM generalinis direktorius Sergejus Kirijenka su vienos dienos darbo vizitu lankėsi Vašingtone, kur susitiko su JAV komercijos sekretoriumi Carlosu Gutierrezu. S. Kirijenka skubėjo užbaigti vieną reikalą, kurį Rusija jau keletą metų stengėsi „prastumti“: Vašingtone buvo pasirašyta JAV ir Rusijos prekybos sutartis, pagal kurią Rusija galės nuolat didinti savo sodrinto urano eksportą į JAV.
Be to, Rusija dabar galės pardavinėti uraną tiesiogiai JAV įmonėms. Iki šiol tokia prekyba buvo įmanoma tik per JAV sodrinimo korporaciją ir ją reguliavo branduolinės konversijos programa. Tai buvo nepalankus Rusijai režimas, trukdęs jai visu pajėgumu įeiti į labai patrauklią JAV branduolinio kuro rinką.
Dabartinė Vašingtono ir Maskvos sutartis Rusijai reiškia labai daug – komerciškai, politiškai ir strategiškai. S. Kirijenka sakė, kad vien per artimiausius penkerius metus sutartis atneš Rusijai maždaug 5–6 milijardus dolerių pajamų. Ekspertų nuomone, 2014 metais jau penktadalis JAV branduolinių jėgainių bus varomos rusišku uranu. Įėjimas į JAV rinką Rusijai leis iki galo išnaudoti savo urano sodrinimo pajėgumus, sudarančius 40 proc. pasaulio pajėgumų.
Tačiau dabartinėmis sąlygomis, kai daug kas kalba apie gilią Rusijos ir JAV santykių krizę bei galimo naujo šaltojo karo pradžią, toks Maskvos ir Vašingtono sandėris atrodo mažiausiai keistas. Kyla klausimas, kokios svarbios priežastys (o jos tikrai turėjo būti svarbios) galėjo paskatinti šį sandorį, ypač iš JAV pusės.
Verslo motyvai
Viena iš priežasčių, dėl kurių Amerika suinteresuota taip liberalizuoti prekybos režimą su Rusija, yra ta, kad netrukus JAV gali pristigti urano. JAV branduolinės energetikos institutas prognozuoja, kad šalies rinkoje toks stygius pradės jaustis jau 2011 metais. Taigi, Rusija su savo 870 tūkst. tonų rezervais (treti pagal dydį pasaulyje po Australijos ir Kazachstano) labai padėtų. Pasirašyta sutartis panaikina drakonišką 112 proc. muitą, kuriuo JAV buvo atsitvėrusios nuo rusiško urano.
Įdomesnės yra politinės ir strateginės priežastys, kurios, manytina, lėmė tiek sutarties turinį, tiek ir jos pasirašymo laiką. Pirmiausia, ši sutartis gali keisti (ir greičiausiai keis) pasaulinį prekybos branduoliniu kuru režimą. Todėl šis įvykis turėtų neraminti daugelį valstybių, plėtojančių branduolinę energetiką, pavyzdžiui, Indiją ar Pietų Afriką (beje, ir Lietuvą). Rusija jau keletą metų propaguoja sumanymą steigti urano sodrinimo centrus.
Vieną tokį tarptautinį urano sodrinimo centrą planuojamas statyti Angarsko mieste, Rytų Sibire. Centras aprūpins branduoliniu kuru trečiąsias šalis, planuojančias įsijungti į globalų atominės energijos tinklą. Kalbėdamas 51-oje TATENA konferencijoje, S. Kirijenka pažymėjo, kad Angarsko centras, kontroliuojamas TATENA, bus „naujas žingsnis kuriant naujos kartos branduolinės energetikos infrastruktūrą“. Įmonė, be to, bus atsakinga ir už panaudoto branduolinio kuro utilizavimą. Rusijos ambasadorius JT Vitalijus Čiurkinas aiškina, kad taip Rusija atvers taikią branduolinę energiją visoms geros valios šalims, tuo pat metu užtikrindama neplatinimo režimo efektyvumą.
Rusija nuo pat pradžių propagavo branduolinių centrų idėją kaip vieną iš neplatinimo iniciatyvų, kuri, beje, galėtų būti vienas iš kompromisinių variantų sprendžiant Irano klausimą. Vladimiras Putinas, prieš porą metų pirmą kartą viešai prabilęs apie sumanymą steigti branduolinius centrus, sakė, kad tokia sistema leistų šalims plėtoti branduolinę energetiką nesukeliant tarptautinės visuomenės įtarimų ir kaimynų baimės. Pasirašydamas su Maskva urano prekybos sutartį, Vašingtonas tam tikra prasme išreiškė pritarimą Rusijos sumanymui steigti tarptautinį branduolinio kuro kartelį, nes toks sumanymas stiprina neplatinimo režimą.
Tačiau sumanymas nėra toks demokratiškas, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pasigirdus balsams, kad arabai mielai replikuos tokius centrus Artimuosiuose Rytuose, Maskva patikslino: „suprantama, turėtų būti daugiau tokių centrų, tačiau tik tose valstybėse, kurios turi urano sodrinimo technologijas“. Taigi, stengiamasi sukurti galimybes pirkti branduolinį kurą be apribojimų, tuo pat metu užkertant kelią branduolinių technologijų plėtrai. Tačiau ar tikrai branduolinį kurą bus galima pirkti be jokių apribojimų? Pasaulio žiniasklaidoje praslydo pirmojo Rusijos vicepremjero S. Ivanovo citata apie tai, kad bet kuri Branduolinio neplatinimo sutartį pasirašiusi valstybė turi teisę nusipirkti kuro iš tarptautinių centrų. Tačiau, teigia S. Ivanovas, taip yra tik teoriškai. Dėl įvairių priežasčių kai kurioms valstybėms gali būti atsisakyta parduoti uraną.
Antrasis, politinis šios Vašingtono ir Maskvos sutarties motyvas yra susijęs su Irano reikalais. JAV tikisi, kad pasirašę sutartį rusai nutrauks savo branduolinę veiklą Irane. Amerika neįprastai ramiai reagavo į parodomąjį Rusijos uolumą įvykdyti savo įsipareigojimą pristatyti į Bušero atominę jėgainę 82 tonas branduolinio kuro. Tai buvo padaryta sausio 28 d., likus vos keturioms dienoms iki aptariamos sutarties pasirašymo. Paprašytas pakomentuoti situaciją, George'as Bushas tada beveik pažodžiui pakartojo V. Putino argumentą: „(...) kadangi dabar Rusija aprūpina Iraną branduoliniu kuru, jam nereikės pačiam užsiimti sodrinimu“. Tai buvo šaunus ir pragmatiškas JAV komentaras, kuriuo Rusija buvo „apvalyta“ nuo bendrininkavimo su „blogio ašiai“ priklausančiu Iranu nuodėmės. Suprantama, JAV viliasi, kad dabar, po sutarties pasirašymo, Rusija palengva keis savo poziciją dėl sankcijų Teheranui.
Ir iš tiesų, Rusija jau pradeda subtiliai keisti akcentus Irano politikoje. Rusijos URM interneto svetainėje publikuojamame užsienio reikalų ministro pavaduotojo Sergejaus Kisliako pareiškime Iranas yra kviečiamas nutraukti urano sodrinimą, „kol TATENA išsiaiškins komplikuotus klausimus“. Vasario pabaigoje JT Saugumo Taryboje bus pristatomas El Baradei'aus pranešimas. Manoma, kad El Baradei'us savo pranešime gali kiek užtarti Iraną, aiškindamas jo ankstesnę branduolinę veiklą. Savo interviu vienam Kuveito laikraščiui jis sakė, kad „Iranas pasiekė tam tikros pažangos spręsdamas branduolinės programos problemą“. Tačiau S. Kisliako pareiškime sakoma, kad „priėmus atitinkamus politinius sprendimus, sodrinimo nutraukimas yra visiškai įmanomas. Teheranas galėtų nesunkiai nuraminti tarptautinę bendruomenę, tuo pačiu sudarydamas sau palankias sąlygas bendradarbiauti su kitomis šalimis“. Galiausiai, pareiškime grasinama sankcijomis. Rusija su Kinija esą visaip stengėsi vilkinti naujosios rezoliucijos priėmimą, o tuo metu Iranas tik dar labiau didino įtampą. Taigi, atrodo, jau nebesvarbu, ką pasakys TATENA šefas savo pranešime – urano sodrinimo nutraukimas greičiausiai gali būti būtina sąlyga dialogui su Iranu. Taip pat gali užstrigti ir karinis Rusijos ir Irano bendradarbiavimas, o tai ypač pamalonintų Vašingtoną.
Ir iš tikrųjų, kam gi Iranui ir kitoms šalims pačioms sodrinti uraną, jei jo visada (gražiai paprašius) bus galima nusipirkti iš Rusijos. Kaip sako verslininkai: nieko asmeniško – tik verslas, bet yra viena bėda – šiokių tokių abejonių kelia verslo partneris. Tai turėtų prisiminti ir Amerika.
Ainis Razma
