Branduoliniai ginklai – tai bendras terminas, apibūdinantis sprogstamuosius užtaisus, kuriuose naudojama atomo branduolių sintezė, kad būtų išgaunama sprogimo energija.
Branduoliniais vadinami ginklai naudoja energiją, gaunamą dalijantis sunkiesiems branduoliams, pavyzdžiui, urano-235 ir plutonio-239.
Termobranduoliniai ginklai pagrįsti lengvų branduolių, vandenilio izotopų deuterio ir tričio, sinteze.
Branduoliniai ginklai pasižymi milžiniška griaunamąja galia, paprastai matuojama kilotonomis ir megatonomis.
Branduolinis smūgis turi vientisą zoną, besitęsiančią dešimtis kilometrų. Numesta ant tankiai apgyvendintos teritorijos branduolinė bomba gali nusinešti milijonus gyvybių ir negrįžtamai sunaikinti visą infrastruktūrą.
Strateginės branduolinės pajėgos apima tris komponentus: sausumos (raketinės pajėgos), jūrų (branduoliniai povandeniniai laivai su balistinėmis raketomis) ir oro (strateginiai bombonešiai). Visi trys komponentai kartu vadinami branduoline triada.
Kas turi branduolinių ginklų?
Devynios pasaulio šalys iš viso turi apie 12 tūkst. branduolinių galvučių, iš kurių tik 3804 yra dislokuotos. Visos nuolatinės JT Saugumo Tarybos narės – Rusija, JAV, Kinija, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija, yra dislokavusios strategines branduolines galvutes.
Branduolinę triadą turi Jungtinės Valstijos, Rusija ir, tikėtina, Kinija.
Kelios šalys kadaise turėjo branduolinių ginklų arsenalų, bet jų atsisakė. Tarp jų – Apartheido laikų Pietų Afrikos Respublika. Jos ginklai buvo likviduoti prieš demokratizaciją ir valdžios perdavimą juodaodžių daugumai dešimtojo dešimtmečio pradžioje.
Taip pat Ukraina, Baltarusija ir Kazachstanas – kiekviena iš jų po SSRS žlugimo gavo dalį sovietinio branduolinio arsenalo, bet vėliau, padedant tarptautiniams tarpininkams, šios šalys sunaikino kovines galvutes arba perdavė jas Rusijai.
Kodėl pasauliui reikia branduolinių ginklų?
Manoma, kad nuo 1945 m., kai JAV sudavė branduolinius smūgius Hirošimai ir Nagasakiui, branduoliniai ginklai atlieka atgrasomąjį vaidmenį tarptautiniuose santykiuose, užkirsdami kelią tiesioginiam kariniam susidūrimui ir naujo pasaulinio karo galimybei.
Šaltojo karo epochos dvipoliame pasaulyje atgrasymo sąvoka apibrėžė dviejų supervalstybių, Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Valstijų, santykius.
Atgrasymas grindžiamas abipusio garantuoto sunaikinimo ir branduolinio pariteto sąvokomis: dėl apytikrės branduolinio potencialo lygybės ir neišvengiamo atsako pirmojo smūgio atveju konfliktas tampa beprasmis, nes abi pusės paprasčiausiai sunaikintų viena kitą.
Branduolinis paritetas paprastai išlaikomas ir šiandien: Rusija ir Jungtinės Valstijos turi beveik tiek pat dislokuotų strateginių branduolinių galvučių, nors kalbant apie taktinės klasės kovines galvutes, Rusijos atsargos yra daug didesnės.
Tačiau reikia pripažinti, kad branduoliniai ginklai nepadarė planetos saugia vieta: Šaltojo karo metais konfrontacija tarp supervalstybių vyko kitomis formomis, atokiuose regionuose kilo daugybė vietinių konfliktų.
Be to, šiandien atgrasymo koncepcija niekaip nepadeda užkirsti kelio naujoms grėsmėms, pavyzdžiui, kibernetinėms atakoms ar dezinformacijos kampanijoms.
Kiek kartų buvo panaudoti branduoliniai ginklai?
Branduolinių ginklų panaudojimas įvyko tik du kartus: 1945 m. rugpjūčio 6 ir 9 d., kai amerikiečių pajėgos numetė branduolines bombas ant Japonijos miestų Hirošimos ir Nagasakio.
Nuo 1945 m. liepos 16 d. įvyko daugiau kaip 2 tūkst. bandomųjų sprogimų: Iš jų 1 tūkst. atliko Jungtinės Valstijos, o 715 – Sovietų Sąjunga.
XXI amžiuje Šiaurės Korėja išlieka vienintele šalimi, atliekančia branduolinius bandymus.
Kas gali nuspręsti surengti branduolinį smūgį?
Branduolinio ginklo panaudojimo tvarka įvairiose šalyse skiriasi. Jungtinėje Karalystėje įsakymą duoda ministras pirmininkas, tačiau jei kariuomenės vadai nėra tikri dėl jo vykdymo, jie gali kreiptis tiesiogiai į vyriausiąjį vadą.
Prancūzijoje ir JAV atitinkami įgaliojimai priklauso prezidentams.
Pakistane ir Indijoje smūgius gali pradėti specialūs kolektyviniai organai.
Kinijoje sprendimas pradėti branduolinį smūgį priklauso Kinijos komunistų partijos politinio biuro nuolatinio komiteto kompetencijai.
Rusijoje sprendimą priima prezidentas. Remiantis įvairiais pranešimais, norint suduoti branduolinį smūgį, reikia įsakymo, kuriame dalyvauja nuo penkių iki septynių žmonių – nuo prezidento iki valdymo centruose budinčių operatorių.
Šiame procese dalyvauja gynybos ministras ir generalinio štabo viršininkas, kurie, kaip ir prezidentas, turi branduolinius portfelius su paleidimo kodais.
Paleidimas įmanomas tik tuo atveju, jei kodai yra įvesti bent dviejuose iš trijų lagaminų.
Branduolinio ginklo panaudojimo principai aprašyti programiniuose karinio planavimo dokumentuose, karinėse doktrinose ir nacionalinio saugumo strategijose.
Rusijos branduolinė doktrina buvo atnaujinta ir priimta 2024 m. lapkričio 19 d. Joje numatyti penki atvejai, kai leidžiama naudoti branduolinį ginklą, pavyzdžiui, jei kiltų pavojus Rusijos arba Baltarusijos teritorijos saugumui, jei priešas smogtų svarbiausiems valstybiniams ar kariniams objektams – gautų branduolinių pajėgų atsaką.
Kuo branduolinis karas toks pavojingas?
Branduolinės kovinės galvutės sprogimas sukelia galingą smūginę bangą, šviesos ir tiesioginę jonizuojančiąją spinduliuotę.
Jį taip pat lydi radioaktyvusis ir galingas elektromagnetinis impulsas, kuris išjungia elektroniką.
Atakuojant miestus kiltų viską niokojantys ugnies tornadai, kurie išdegintų net gelžbetonį ir žemę, jau nekalbant apie žmonių kūnus.
Ilgą laiką pavojingiausiomis didelio masto branduolinio ginklo panaudojimo pasekmėmis buvo laikomi katastrofiški klimato padariniai, vadinami „branduoliniu kritimu“ ir „branduoline žiema“.
Ar įvyks „branduolinė žiema“?
Devintojo dešimtmečio pradžioje mokslininkai padarė išvadą, kad net ir riboto masto branduolinis konfliktas į atmosferą išskirtų tiek dulkių, dūmų ir suodžių, kad Saulės spinduliai ilgą laiką negalėtų pasiekti Žemės paviršiaus. Temperatūra nukristų, o ūkininkavimas taptų neįmanomas.
Nuosaikiuose scenarijuose buvo kalbama apie „branduolinį nuosmukį“: trumpalaikį 2-4 laipsnių temperatūros sumažėjimą. Tačiau dabar „branduolinės žiemos“ sąvoka kvestionuojama.
Skaičiuojant katastrofišką atšalimą nebuvo atsižvelgta į daugybę kompensuojančių veiksnių – nuo šiltnamio efekto iki sumažėjusio suodžiais padengto ledo gebėjimo atspindėti saulės šviesą.
Be to, net ir didelis atšalimas po hipotetinio branduolinio karo neišnaikintų visos žmonijos, dalis gyventojų išgyventų ir ilgainiui vėl apgyvendintų planetą.
Kur nukeliautų raketos?
Branduolinių ginklų taikiniai yra įslaptinti, tačiau yra žinoma, kad Jungtinių Valstijų atveju operatyviniuose planuose numatyti keli puolimo scenarijai, pagal kuriuos prioritetai teikiami šiems taikiniams: priešo masinio naikinimo ginklų infrastruktūrai, kariniams objektams, karinei ir politinei vadovybei bei pagalbinei karinei infrastruktūrai.
Anksčiau amerikiečiai planavo taikytis į ekonomikos ir pramonės centrus, o Rusija, kiek yra žinoma, savo branduolinius ginklus vis dar nukreipia į Europos ir Šiaurės Amerikos miestų aglomeracijas.
Kokia yra branduolinio karo grėsmė?
Moksliniais vertinimais branduolinių ginklų panaudojimo tikimybės didžiausia metinė reikšmė yra 2,21 proc.
Branduolinio karo su didelėmis aukomis arba apsikeitimo branduoliniais ginklais tarp JAV ir Rusijos tikimybė yra dar mažesnė.
Vis dėlto dabar gimusiam vaikui apskaičiuota tikimybė per gyvenimą patirti branduolinę katastrofą statistiniu požiūriu yra gana didelė, nors mokslininkai ginčijasi, ar kiekybiniai ir kokybiniai metodai yra taikytini branduolinio atgrasymo veiksmingumo vertinimo problemai spręsti.
Kitaip tariant, šie vertinimai yra labai preliminarūs ir neinformatyvūs.
Pagrindinis nuraminantis veiksnys yra nenumaldomai mažėjantis pasaulio branduolinis arsenalas: nuo didžiausio skaičiaus – 70 374 tūkst. branduolinių galvučių 1986 m., šiandien jis sumažėjo iki 12 121 tūkst.
2022 m. sausio 3 d. penkios nuolatinės JT Saugumo Tarybos narės, turinčios didžiausius branduolinius arsenalus, paskelbė bendrą pareiškimą:
„Atsižvelgdami į tai, kad branduolinių ginklų panaudojimas turėtų pasekmių ateityje, dar kartą patvirtiname, kad šie ginklai, kol jie egzistuoja, turi tarnauti gynybiniais tikslais, atgrasyti nuo agresijos ir užkirsti kelią karui.“
Nepraėjus nė dviem mėnesiams po pareiškimo, Rusijos kariai įsiveržė į Ukrainą, o Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pradėjo šantažuoti Kyjivo Vakarų sąjungininkus grasindamas branduoliniu smūgiu.
Rusijai įvykdžius plataus masto puolimą prieš Ukrainą, projekto autoriai paskelbė atnaujintą savo vertinimą, kuriame dar kartą pabrėžė, kad galimas konvencinio konflikto peraugimas į branduolinį karą kelia didelę grėsmę pasaulio taikai ir saugumui.
Ką reikėtų daryti, jei netoliese įvyktų branduolinis sprogimas?
Geriausia, žinoma, būtų kuo toliau pasitraukti nuo vietos, kurioje gali įvykti branduolinis sprogimas. Geriausia saugų prieglobstį rasti Antarktidoje ir Velykų saloje Ramiajame vandenyne, Pietų Amerikoje, Australijoje, Islandijoje ar Kanadoje.
Rusijoje santykinai saugios gali būti atokios Sibiro vietovės.
Jei netoliese įvyktų sprogimas, turite pasislėpti betoninio pastato rūsyje. Tikriausiai turėsite bent 10 minučių jį pasiekti, kol pasijus sprogimo poveikis.
Turėsite ten išbūti bent 24 valandas, o paskui veikti pagal atitinkamų institucijų nurodymus. Greičiausiai po 48 valandų radiacijos lygis jūsų apylinkėse sumažės iki priimtino lygio.
Žinoma, pravartu pasiruošti pirmosios pagalbos vaistinėlę, būtiniausių daiktų rinkinį ir maisto bei vandens atsargų.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
