1945 m. rugpjūčio 6 d. „Enola Gay“, specialiai modifikuotas JAV karinių pajėgų lėktuvas B-29, numetė ant Hirosimos atominį ginklą. 1945 m. rugpjūčio 9 dieną ant Nagasakio buvo numesta antroji atominė bomba. Prasidėjo branduolinė era, kuri tęsiasi iki šiol. Per keletą dešimtmečių buvo sukurta tiek atominių ginklų, kad jų užtektų sunaikinti visai mūsų planetai. Nepaisant branduolinės apokalipsės grėsmės, vis daugiau valstybių siekia sukurti masinio naikinimo ginklus. Pastaruoju metu ypač aktyviai branduolinio statuso siekia radikalios valstybės, todėl šiam klausimui tarptautinė bendruomenė skiria vis didesnį dėmesį.
Branduolinis ginklas pirmą kartą sukurtas JAV 1945 m. vykdant Manheteno projektą. Per visą istoriją nuo branduolinio ginklo sukūrimo kare jis naudotas du kartus. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje JAV numetė branduolines bombas virš Japonijos miestų Hirosimos ir Nagasakio.
Viena vertus teigiama, kad tai buvo nereikalingos masinės žudynės, kita vertus šios nuomonės priešininkai įsitikinę, kad dėl ginklo panaudojimo buvo priartinta karo pabaiga ir taip išvengta dar didesnių aukų iš abiejų pusių.
Po Antrojo pasaulinio karo branduolinės bombos apie du tūkstančius kartų naudotos tik bandymams ir galios demonstravimui keletoje šalių. Anksčiau branduolinių bombų turėjo netgi Pietų Afrika, nors jų ir atsisakė. Kazachstanas, Baltarusija ir Ukraina taip pat turėjo branduolinių bombų, nes žlugus TSRS jos liko šių šalių teritorijose, vėliau jos buvo atiduotos Rusijai. Branduolinius bandymus atliko (manoma, taikiais tikslais) ir Argentina.
Šiuo metu branduolinės valstybės yra JAV, Rusija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Kinija, Indija, Pakistanas, Izraelis ir Š. Korėja. Branduolinę programą vysto Iranas, branduolinio ginklo siekė ir Sirija.
Kaip bebūtų ironiška, tačiau masinio naikinimo ginklas ko gero padėjo išvengti JAV bei TSRS karo. Po Antrojo pasaulinio abi supervalstybės turėjo milžinišką atominių ginklų arsenalą. Nors tarp šių dviejų polių politinė įtampa buvo akivaizdi, abi pusės suprato, kad tiesioginis karinis susidūrimas taptų katastrofa visam pasauliui, o branduoliniame kare nugalėtojų nebūtų.
Tarptautinės sutartys bei įsipareigojimai taip pat prisidėjo prie branduolinės įtampos mažinimo. Šaltojo karo metais Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis buvo tarptautinių pastangų išlaikyti pusiausvyrą ir išvengti branduolinio ginklo platinimo pagrindas. Tarptautinės branduolinio ginklo neplatinimo sutarties (BGNS) tikslas – sustabdyti branduolinių technologijų plitimą, mažinti branduolinių ginklų arsenalą ir užtikrinti teisę naudotis branduoline energiją tik taikiais tikslais.
Šiuo metu 188 valstybės, įskaitant visas ES nares, yra pasirašiusios Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį. Indija, Pakistanas ir Izraelis nėra prisijungę prie sutarties, o Šiaurės Korėja iš jos pasitraukė. Š. Korėjos branduolinė programa sukėlė ko gero didžiausią tarptautinės bendruomenės susirūpinimą. Tik po ilgų ir intensyvių Vakarų derybų bei JAV ekonominių ir politinių nuolaidų Pchenjanas sutiko sustabdyti branduolinę programą ir išmontuoti įrengimus.
Iranas taip pat plėtoja branduolinės energetikos iniciatyvas. Nors šios šalies vadovai teigia, kad Irano branduolinė programa skirta tik taikiems tikslams (šalį aprūpinant pigia elektros energija), tarptautinė bendruomenė įtaria Teheraną siekiant sukurti branduolinį ginklą. Tuo labiau, kad Iranas nesutinka sustabdyti šios programos netgi pritaikius naujas sankcijas. Todėl vis dažniau pasigirsta raginimų atakuoti Irano branduolinius objektus.
Radikalių valstybių siekis kurti ir tobulinti branduolinį ginklą kelia didelį susirūpinimą ir pavojų taikai pasaulyje. Tačiau didžiausia grėsmė mūsų planetai yra JAV bei Rusijos branduolinis arsenalas. Šių valstybių turimo branduolinio ginklo pakaktų visai mūsų planetai sunaikinti. Tuo labiau, kad toks milžiniškas arsenalas kariniu požiūriu visiškai nereikalingas.
Be abejo, valstybės, turinčios branduolinį ginklą, supranta branduolinio karo pavojaus grėsmę ir tokio karo galimus apokalipsinius padarinius žmonijai. Vis dažniau pasigirsta raginimai mažinti ar visiškai atsisakyti atominių ginklų (šiuo metu JAV bei Rusija mažina branduolinį arsenalą). Branduolinio nusiginklavimo idėją būtina visokeriopai palaikyti tiek tarptautinėms organizacijoms, tiek atskiroms šalims. 1983 m. JAV vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Pasaulis po branduolinio karo“ buvo pabrėžta, kad mokslininkai susiduria su branduolinio ginklo panaudojimo padariniais, kuriuos iš anksto sunku ir nuspėti.
Ilgai manyta, kad katastrofiškas branduolinio smūgio poveikis būtų jaučiamas ribotuose plotuose. Gal todėl buvo sukurtos lokalinių branduolinių karų teorijos. Tačiau šiandien mokslininkai įrodė, kad branduolinis karas, nesvarbu kur jis įvyktų, turėtų katastrofiškų padarinių visai planetai. Didelio kiekio branduolinių užtaisų susprogdinimas sukurtų didžiulį dūmų ir pelenų sluoksnį stratosferoje, neleidžiantį Saulės spinduliams pasiekti žemės paviršiaus. Tai radikaliai atvėsintų orą planetoje, tuo pačiu prasidėtų branduolinė žiema ir t.t.
Nauji moksliniai tyrimai liudija, kad netgi dviejų nedidelių branduolinių valstybių konfliktas gali nusinešti 55 milijonus gyvybių – daugiau nei Antrasis pasaulinis karas. Net ribotas branduolinis konfliktas yra pernelyg pavojingas visiems (jau nekalbant apie masinį atominio ginklo panaudojimą). Todėl branduolinis karas nėra tik utopija. Tai visuotinė grėsmė, kurios žmonijai būtina išvengti bet kokia kaina.
Gediminas Dubonikas