Teatras rengiasi trečiai sezono premjerai. Ją vasario 29-ąją skelbs Modesto Musorgskio „Boriso Godunovo“ varpai.
Šios operos pastatymas – tarsi ilgai lauktas kūdikis daugelio statytojų, atlikėjų, o ir paties teatro biografijoje. Tiek dirigentas Robertas Šervenikas, tiek daugelyje garsių pasaulio scenų operas režisuojantis Mariuszas Trelińskis prisipažista ilgai brandinę norą imtis „Boriso Godunovo“ ir teatro pasiūlymas tapo kiekvienam iš jų tarsi likimo dovana, svajonės išsipildymu.
Tad kokia gi bus naujoji premjera? Siūlome spektaklio dramaturgo ir lenhkų teatro kritiko Piotro Gruszczyńskio straipsnį, spausdinamą naujame žurnale „Bravissimo”.
Borisas Godunovas yra istorinis personažas, tačiau kaip literatūrinis herojus jis tampa belaike asmenybe. Puškino dramoje ir operos librete puikiai atskleistas valdžios konfliktas, arba istorinis valdžios mechanizmas paverčia Godunovą Shakespeare’o titanų masto herojumi. Žinome, kad tokios asmenybės visuomet yra šiuolaikiškos, tad kartkartėmis verta patikrinti, kaip šiandien skamba ir ką reiškia jų daryti pasirinkimai ar juos kamavusios dilemos.
„Godunovas“ – tai kūrinys apie Rusiją ir jos pravoslavišką sielą. Vis dėlto ši opera iškelia ir universalias temas, glaudžiai susijusias su valdžia: jos užkariavimas, vykdymas ir atsisakymas. Tai šiuolaikinis power game. Šis žaidimas iš esmės yra beatodairiška kova, kurioje neturi reikšmės jokie sentimentai ar įsipareigojimai. Kiekvienas nori ir privalo išplėšti savo dalį. Nesvarbu, ar jis yra šios visuotinės kapojimosi piramidės apačioje, ar pačioje viršūnėje.
Borisas Godunovas ir kaip istorinė asmenybė, ir kaip operos personažas labai nevienareikšmis. Caraičio Dmitrijaus nužudymas, neabejotinai paveikęs Godunovo gyvenimą ir valdymą, nebūtinai turėjo būti jo įvykdytas. Nėra jokių įrodymų, kad Borisas nužudė caraitį arba davė tokį nurodymą. Vis dėlto stokojama ir jo nekaltumo įrodymų. Operoje caras prisipažįsta nužudęs. Tačiau turint minty aplinkybes, kuriomis tai įvyksta, ir daugkarčius mėginimus keisti įvykių versijas, negalime būti niekuo tikri. Tarkime, kad Godunovas yra caraičio žudikas, kaip to norėjo operos kūrėjai. Nužudė, arba liepė nužudyti vaiką. Jo įsitikinimu, tą padarė krašto labui. Tai buvo grynai politinis ir labai efektyvus veiksmas. Borisas manė tapsęs puikiu valdovu. Beje, istorijoje Godunovas vertinamas neprasčiausiai. Bet jam nesisekė. Jam valdant Rusiją sekino nuožmios sausros, dėl jų kilęs badas, savo ruožtu pakirto caro Godunovo galią. Beatodairiškai siekdamas valdžios jis norėjo apsaugoti šalį nuo kovų dėl sosto chaoso. Tik kad žengus vieną tokį žingsnį, įvykdžius vieną „mažą“ nusikaltimą – politiškai efektyvų, bet moralės požiūriu abejotiną, neišvengiamai seka kiti. (Tai – Makbeto istorija, o Puškino drama grindžiamo „Boriso Godunovo“ libreto struktūra labai primena Shakespeare’o tekstus, kuriuose istorija yra tam tikras galingas mechanizmas, lemiantis herojų sprendimus.) Tačiau – pasikartokime – juk dinastinės kovos ir žudymai yra patikrintas, labai veiksmingas politinio veikimo būdas. Pagaliau, Godunovas neturi pasirinkimo. Jo veiksmai turi būti drastiški, nes jis atsiduria itin grėsmingų ir įgudusių politinių žaidėjų apsupty, ciniškoje visuomenėje, kuri taikstosi su laisvės apribojimais saugumo ir nuosavybės poreikio patenkinimo vardan (kas, beje, būdinga visoms šiuolaikinėms visuomenėms!).
Godunovą supančios asmenybės, visų pirma, yra Šujskis ir Pimenas. Šujskis – tai politikas, kontroliuojantis visus įvykius, susijusius su Godunovu. Nuo pastarojo išrinkimo caru akimirkos iki pat mirties. Jis atstovauja makiaveliškai valdžios krypčiai. Jis – cinikas. Tuo tarpu Pimenas tarsi įkūnija visą niūrų rusišką (nors ne vien) nacionalizmą. Be abejonės – tai idėjos, išgrynintos iki fanatizmo, žmogus. Moka panaudoti savo charizmą, kad sukurtų galingą ir grėsmingą smogikų organizaciją. Iš jos galiausiai išaugs Apsišaukėlis – tobulas instrumentas tiek Pimeno, tiek Šujskio rankose. Neįtikėtina, kad operoje Godunovas apie jį išgirsta tik iš Šujskio ir Pimeno ir lengvai patenka į visišką priklausomybę nuo šių dviejų manipuliuotojų.
Apsišaukėlis galbūt yra jaunas maištautojas, ieškantis gyvenimo prasmės ir autoriteto. Jis be atodairos patiki vieninga didžios Rusios (galingos, autoritarinės valstybės) vizija, kurią jam įteigia Pimenas. Įsitraukia į fašistuojančios organizacijos veiklą ir tampa jos ikona. Tai pat grupei priklauso ir Varlamas su Misailu, turintys Apsišaukėliui padėti atlikti užduotį – prasibrauti į Lietuvą, kad iš ten galima būtų pradėti veikti. Tačiau jie nėra taip pasišventę idėjai, kas baisiai erzina Apsišaukėlį, kuris baiminasi dėl jų nepatikimumo neatliksiąs užduoties. Vis dėlto Apsišaukėlis, nepaisant desperatiškos jėgos, taip pat yra tik sraigtelis tame power game, kurį, nežinia, kas iš tiesų vairuoja ir kieno interesais žaidimas yra žaidžiamas.
Choras, tas tariamai nekaltas ir tyras choras, atstovauja šiuolaikinei gatvei. Nei varganai, nei turtingai. Eilinei, bet užtat neregėtai ambicingai; žmonėms, kurie kad ir kiek turėtų, jaučiasi esą vargšai. Kuriems visad per mažai.
Mūsų tikrovė yra stipriai paveikta medijų. Kitais žodžiais, teikiame reikšmės tik tam, ką nušviečia televizija. Tai galinga jėga, modeliuojanti pasaulį. Susijusi su politika ji tampa neįtikėtinos manipuliacijos sfera, suteikiančia stulbinamų galimybių piktnaudžiauti, neišskiriant nė tiesioginio mirties transliavimo (jau neapsiribojant jos rodymu). Puikiai prisimename matytus sušaudytus Causescu ar pakartą Husseiną. Politinis spektaklis, politinis teatras vyksta ne kur kitur – televizijoje. Be to, politikai reikia spektaklio. Tad nieko jau nebestebina atitinkamai pateikiamos transliacijos iš karo lauko. Dėl šios priežasties tobula erdve caro Godunovo dramai tampa televizijos studija.
Žaidime dėl valdžios kaltė ir nekaltumas reiškia ką kita nei gyvenime. Čia svarbiausias yra veiksmingumas. Tarp „Boriso Godunovo“ veikėjų net choras, traktuojamas kaip stambus grupinis herojus, nėra nekaltas. Visi turi savų interesų ir įdėmiai stebi besikeičiančius frontus, kurie jiems būna palankūs arba ne. Godunovo kaltė yra sąlyginė, ypač turint minty, kad jį supa beatodairiški žmonės. Tasai pirmas nužudymas jam pelno autoritetą, aplinkiniams kelia baimę, žada tvirtą ir pasiryžusį bet kam valdovą, kokio visi tikisi. Tačiau ilgainiui Godunovas pasirodo esąs pernelyg minkštas, taigi jo reikia atsikratyti. Spektaklis turi tik dvi dalis: pirma kalba apie atėjimą į valdžią, antroji – apie jos praradimą. Caras rodomas kaip gyvenantis savotiškoje mirties kameroje, kuria virsta karališkieji rūmai, valdovo kabinetas. Kartą čia įžengęs, išeini tik tapęs lavonu. Geriausiu atveju – politiniu lavonu. Be to, Godunovas geria. Jo priklausomybė – tai neišvengiama pasekmė pernelyg daugelio jam tekusių stiprių potyrių, įsitraukus į sekinantį ir uždegantį power game.
Spektaklis prasideda nužudymu, įvykdomu Boriso Godunovo akivaizdoje. Žūva vaikas. Visiems bus parodytas jo kraujas, idant iššauktų baimę ir sustiprintų įsitikinimą, kad valstybei reikalingas stiprus valdovas, įvesiąs tvarką. Prasideda paskutinis Godunovo karjeros etapas. Opera sukonstruota taip, kad pirma dalis parodo BG atėjimą į valdžią, o kita – jo nuopuolį. Valdymo istorija nėra esminė. Svarbūs tik du karališki reginiai: karūnavimo ir nuvertimo nuo sosto – efektingiausi valdymo momentai.
Power game – tai didelis šou. Nors mus ir žlugdo, labai mėgstame jį stebėti ir jame dalyvauti. Visi jame dalyvaujame, kasdien.
Vertė Beata Baublinskienė
