Laiške, be viso kito, buvo rašoma:
„Jūsų norai perimti žiniasklaidos kontrolę yra suprantami… Jums pasidarys lengviau valdyti, liaudžiai bus lengviau gyventi, o norinčiųjų užduoti nemalonius klausimus taps gerokai mažiau… Ir vieną gražią dieną žmonės pabus ir sužinos, kad jie vienbalsiai palaimino Rusijos kariuomenės įvedimą į kokią nors tolimą šalį suteikti kam nors brolišką pagalbą...“
Vėliau B. Berezovskis paaiškino, kokia yra nauda visuomenei iš žiniasklaidos privačiose rankose:
„Privatus kapitalas, nors ir savanaudis bei savotiškai užsispyręs, tačiau jis nepradeda karų ir nenuslepia nuostolių, … jis neužsiima tautų iškraustymu ir nelikviduoja klasių priešų. Valdžia turi begalę būdų nustatyti kontrolę privačiam kapitalui. Rusijos visuomenei šiandien lieka tik vienas būdas apriboti valdžią – nepriklausoma žiniasklaida“.
Laiške oligarchas kreipėsi į savo įsivaizduojamą pašnekovą: „Prašau Jūsų, ponas Prezidente, sustokite, kol ne vėlu. Nepaleiskite iš butelio nepažabotos valdžios džino, kuris niokojo mūsų šalį daugiau nei 70 metų. Jūs su juo nesusitvarkysite. Jis pražudys ir šalį, ir Jus.“
Atrodo, pirmoji šio, prieš penkiolika metų publikuoto laiško, dalis jau išsipildė. Ar išsipildys ir pabaiga?
