„Iki žaidynių liko trys mėnesiai. Jų dalyviams jau nereikalingos rimtos kovos, turnyrai. Dabar jau niekas nerizikuoja, visi saugoja save. Kelialapiai yra vardiniai ir niekas boksininko negalės pakeisti, jei jis gaus traumą. Todėl galimi - nebent lengvi sparingai,“ - kalbėjo Lietuvos bokso rinktinės treneris Vladimiras Bajevas. Du šalies boksininkai, patekę į Londono olimpiadą, pasiruošimo jai laikotarpiui turės susilaikyti nuo kovos ringe.
Primename, kad Turkijoje vykusiame Europos olimpinės atrankos turnyre teisę boksuotis Londone iškovojo vienas iš penkių dalyvavusių Lietuvos boksininkų - Evaldas Petrauskas.
Jis tapo oficialiu svorio kategorijos iki 60 kg nugalėtoju. Tiesa, pusfinalio ir finalo varžovai su lietuviu kovoti atsisakė. Iš tiesų toms kovoms nebuvo didelio reikalo - visi pusfinalininkai užsitikrino teisę dalyvauti olimpiadoje.
Lemiamas dvikovas pralaimėjo Vitalijus Subačius ir Edgaras Skurdelis. Daugirdas Šemiotas ir Vladimiras Milevskis iš turnyro pasitraukė jau po pirmosios kovos. Jau pernai olimpinį kelialapį iškovojo Egidijus Kavaliauskas. Jis pasaulio pirmenybėse laimėjo bronzos medalį.
Lietuvos bokso rinktinės treneris Vladimiras Bajevas tvirtina, kad du boksininkai Londone yra būtent tiek, kiek jis tikėjosi, planavo: „Kaip mes ir planavome - vienas boksininkas pateko per pasaulio čempionatą, kitas - per Europos atrankos turnyrą. Mes tą planą įvykdėme ir tuo aš esu labai patenkintas. Pateko tie boksininkai iš kurių iš kurių aš to ir tikėjausi. Esu patenkintas visa komanda. Jau prieš išvykstant į Turkiją, manęs klausė: gal viso tris kelialapius iškovosime? Atsakiau, kad jeigu iškovosime tris, tai aš skrajosiu padebesiais... Mes analizuojam kiekvieną svorio kategoriją, kiekvieną sportininką ir žiūrime į gyvenimą realiai. Iškovojome tiek vietų olimpinėse, kiek buvome jų verti.“
Praretėjusi iki dviejų žmonių Lietuvos olimpinė rinktinė Londono žaidynėms ruošis kalnuose. Iš pradžių buvo planuota stovykla Kryme, vėliau teko planus keisti ir ruoštis į Šiaurės Kaukazą.
„Buvome suplanavę stovyklą Ukrainoje kartu su šios šalies rinktine. Bet per atrankos turnyrą prie manęs priėjo jos vyriausiasis treneris Dmitrijus Sosnovskis ir pasakė, kad jei negali mūsų priimti nei į priešpaskutinę stovyklą kalnuose, nei į paskutinę - jų olimpinėje bazėje. Manau, kad šitie žaidimai prasidėjo dėl to, kad jie pradėjo lietuviuose įžvelgti konkurentus ir nenori jiems rodyti savo pasirengimo. Teko staigiai kreiptis į Armėnijos komandą, nes mūsų priešpaskutinė stovykla turi būti aukštikalnėse - 1500-2000 metrų virš jūros lygio. Su armėnais tuoj pat sutarėme, kad mus priims. Ten bus dar ir kitų mažų šalių boksininkų,“ - apie būsimą rinktinės pasiruošimą kalbėjo jos treneris.
Vežti boksininkus į kalnus V. Bajevui ne pirmiena. Jis tokias stovyklas aiškino taip: „Tada, kai E. Petrauskas su Ričardu Kuncaičiu tapo jaunimo olimpinių žaidynių čempionais, aš buvau viską iki dienos apskaičiavęs. Buvome Čekijoje kalnuose. Po to dešimt dienų nusileidus - ir po jų būna sportininko efektingumas. taip darome ne tik mes. Taip daro praktiškai visos komandos. Tai yra fiziologiniai klausimai, tą mokslininkai apskaičiavo, o mano, kaip trenerio, praktika patvirtino.“
Prieš stovyklą Armėnijoje birželio pradžioje Lietuvos boksininkai kils į mažesnį aukštį - apie 800 Čekijoje ar Lenkijoje.
„Jei mums viskas, kas planuojama pasiruošimui, pavyks, mes galime tikėtis medalių. Nesvarbu kuris iš tų dviejų medalį iškovotų, tai būtų pasiekimas,“ - sakė V. Bajevas.
Tiesa labiau nei fiziologiją treneris vertina boksininkų psichologiją.
„Boksas yra tokia sporto šaka, kur žmogus turi turėti daug savybių, bet svarbiausios jų: stipri psichologija, drausmė ir darbštumas. Jis turi tikėti savimi ir vykdyti, ką jam sako treneris. Tada sportininkas gali kalnus nuversti,“ - dėstė V. Bajevas. Jis neslėpė, kad ne visiems, net įžymiems lietuvių boksininkams šių savybių kartais pritrūksta. Ir tai jautėsi ir per olimpinės atrankos turnyrą.
V. Bajevas apie Europos atrankos turnyro dalyvius:
Edgaras Skurdelis (56 kg). „Jis buvo per žingsnį nuo kelialapiom, bet pralaimėjo lemiamą kovą su danu. Edgaro pasirodymą aš vertinu labai gerai. Gal aš pats kiek kaltas, galėjau anksčiau jį paimti į rinktinę - gal dabar jau būtų kelialapis. Pagal burtus ir pagal jo kovą atrodė, kad tokiu atveju jis būtų galėjęs jį iškovoti.“
Evaldas Petrauskas (60 kg). „Jis praktiškai iš eilės dalyvavo trijose kovose. Pirma kova buvo ispanu, o iš tiesų - su kubiečių, kuris neseniai gavo Ispanijos pilietybę. Ta kova Evaldui atėmė labai daug jėgų ir sveikatos. Antra kova buvo su mums labai gerai pažįstamu slovaku - jis su Evaldu yra iš to paties Slovakijos klubo. Evaldo uždavinys buvo ne tik laimėti, bet ir pataupyti jėgas, nes mes žinojome, kad kitame etape jo laukia airis, kuriam buvo pranašaujamas net olimpinių žaidynių medalis. Mums svarbiausia buvo nepralaimėti pirmo raundo - bent jau laikytis lygiai. Bet po pirmo raundo Evaldas pirmavo 6:3. Tada varžovas ėmė klysti, skubėti, pakeitė taktiką ir tai buvo į naudą mums. Ir kova baigėsi didesniu skirtumu.“
Vladimiras Milevskis (75 kg). „Mes prieš tai turėjome labai gerą stovyklą Ukrainoje. Pusė pasaulio čempionų - ukrainiečiai. Ten buvo stipri Azerbaidžano komanda, airiai, egiptiečiai. Kartu su jais treniravomės. Bet į atrankos pirmenybes V. Milevskis atvyko po sunkios ligos ir iš tiesų dar nuo jos neatsigavęs. Prie to prisidėjo svorio metimas ir tai parodė kad jis negalėjo normaliai boksuotis ir pralaimėjo Europos prizininkui iš Gruzijos“
Daugirdas Šemiotas (81 kg). „Labiausiai mane nuvylė Daugirdas Šemiotas. Kaip ten bebūtų, jis turi patirtį. Aš su juo dirbau ir prieš Atenų olimpiadą, ir prieš Pekino. Su manimi jis tapo pasaulio čempionato prizininku. Todėl sunku apie nesėkmes kalbėti. Aš jo klausiau, jis pats sakė: aš nežinau kas su manimi atsitiko. Manau, jis privalėjo susitvarkyti, jukbuvo pasiruošęs šiam turnyrui. Prieš tai Čekijoje jis užėmė antrą vietą, labai gerai kovojo su pasaulio čempionu iš Kubos. Matyt kuo labiau artėjo šios atrankos varžybos, tuo jis daugiau turėjo problemų su psichologija.“
Vitalijus Subačius (per 91 kg). „Su V. Subačiumi mes dirbome tris olimpinius ciklus, dabar - ketvirtas. Jam tai jau paskutiniai metai, nes mūsų cenzas - iki 34 metų, o jam vasarį sukako 34-eri. Aš labai norėjau, kad Vitalijus karjeros pabaigoje iškovotų olimpinį kelialapį, bet burtai susiklostė taip, kad jei jis būtų patekęs su kitais varžovais, kelialapį būtų iškovojęs, neabejoju. Bet kas įvyko, tas įvyko. Tos kovos jis ir turkui nepralaimėjo pats - mano nuomone, po pirmo raundo jis pirmavo kokiais 2 taškais, bet monitorius rodė turko pranašumą 5:2. Tada Vitalijus pradėjo skubėti, matyt ėmė nervintis, kad greičiau atsigriebtų, o kai tu keiti taktiką, pradedi skubėti, atsiranda klaidos ir tuo pasinaudoja varžovai.“
Ingvaras Butautas
