Net vaikų krauju susitepę skolininkai nuolat meluoja, kad tik apgautų antstolius, kad tik nereikėtų grąžinti skolų.
„Gal išeinam laukan pasikalbėti?“ Toks vyro grasinimas žurnalistą pribloškė, nes jis buvo mestas ne kokiam aludės nepraustaburniui ar kaimo šokių peštukui, o antstolės padėjėjui prabangiai įrengtoje šiaulietės antstolės V. Šimkienės kontoroje.
Gal atsikvošėjęs, o gal pabūgęs liudytojo – žurnalisto, – grasintojas iškurnėjo lauk ir dingo, o atsidususi antstolė Vaiva Šimkienė papasakojo, už ką antstoliams nuolat meluojama ir net grasinama. Štai tipiška istorija, atskleidžianti, kaip antstoliams sunku, kokie išradingi kai kurie tipai, išsisukinėjantys nuo skolų.
Lakstė net ir perspėtas
Kai Einoraičių kaimo gyventojas Artūras Butkus prieš penketą metų nusipirko galingą japonišką motociklą „Honda CB-400“, kaimynai sunerimo. Ne iš pavydo – jaunas vyras kaimo gatve prašvilpdavo tikrai nesaugiu greičiu. Į aplinkinių žmonių prašymus nelakstyti po gyvenvietę jis tik nusijuokdavo, todėl niekas nesistebi, kad toks motociklininko elgesys prišaukė tragediją.
2005-ųjų liepos 8-osios vakarą netoli Šiaulių esančiame Einoraičių kaime gyvenęs keturiolikmetis Justinas Druseika išvažiavo pasivažinėti mopedu. Mėgindamas apsisukti Justinas nepastebėjo milžinišku greičiu atlekiančio A. Butkaus... Šio „Honda“ tiesiog į gabalus ištaškė jai ant kelio pasipainiojusį mopedą. Pats A. Butkus griuvo ir nusilaužė ranką, o berniukas žuvo vietoje.
Nors A. Butkus kaltino mopedo vairuotoją, teismas pripažino, jog nelaimė įvyko dėl A. Butkaus kaltės, jam viršijus leistiną greitį. Eismo taisyklių pažeidėjas nuteistas pusketvirtų metų laisvės atėmimo, bet nuosprendžio vykdymas atidėtas 3 metams. Žuvusio berniuko tėvams iš kaltininko taip pat priteista per 50 000 litų neturtinės žalos, nors dėl jos galutinio dydžio byla vis dar Aukščiausiajame Teisme.
Pilnas kiemas automobilių
Avarijos kaltininkas skolos išieškojimo bylą vykdančiai antstolei V. Šimkienei pareiškė esąs prispaustas krizės, todėl išgalįs iš pradžių mokėti po 300 litų per mėnesį, vėliau – jau tik po 50 litų. Tačiau žmonėms akių neužriši. Visi Einoraičiuose mato A. Butkaus sodybos kieme rikiuojamus vis kitus pardavimui ruošiamus brangius apynaujus automobilius.
Patikrinusi duomenų bazes ir aptikusi, kad A. Butkus nusipirkęs savo vardu įregistravo prabangų 1999 metais gamintą BMW 728, kainuojantį maždaug 20 000 litų, antstolė šį automobilį areštavo ir nedelsdama išsiuntė du savo padėjėjus jį atvežti į saugomą stovėjimo aikštelę, kad savininkui nekiltų pagunda ją paslėpti.
Nuvykę pas A. Butkų, antstolės padėjėjai sodyboje iš tikro rado visą būrį prabangių automobilių, tarp kurių stovėjo ir areštuotasis BMW 728. Artūras bandė aiškinti, kad šis esąs ne jo, bet dokumentų nepateikė. Iš antstolių išgirdęs, kad automobilis jau areštuotas ir išvežamas, susinervino. Jis atsisakė pasirašyti „ne savo mašinos“ arešto protokolą, su kažkuo nervingai pasikalbėjo mobilaus ryšio telefonu ir areštuotuoju automobiliu pamėgino kažkur išvažiuoti. Antstolės padėjėjai nesutriko – savąja mašina areštuotam „bemvui“ užtvėrė kelią ir paprašė geruoju atiduoti automobilio raktelius. Dar labiau susinervinęs A. Butkus šio prašymo nepaisė, šoko į kitą automobilį ir išvingiavęs per pievelę nulėkė į Šiaulių pusę milžinišku greičiu, kad net ratai rūko.
Teko įsikišti policijai
Antstolės padėjai iškvietė policininkus ir paprašė jų surasti bėglį, įtikintį jį susitaikyti su teisėtu turto areštu, grįžti ir pasirašyti dokumentus. Policininkai skambino ir bėgliui, ir jo broliui, dirbančiam transporto policijos Šiaulių komisariate, bet nieko nepešė.
Po pietų į sodybą atvyko autovežis ir juo areštuotasis BMW 728 išvežtas į stovėjimo aikštelę. Antstolės padėjėjai areštuotą turtą lydėjo savo mašina.
Jau įvažiavus į Šiaulius, Bačiūnų gatvėje aplenkęs autovežį, kelią jam užtvėrė lengvasis automobilis. Iš jo išsiropštė A. Butkus, jo greitai gimdysianti žmona ir dar kažkoks vyras. Jis pasivadino areštuoto automobilio savininku, parodė jo registracijos liudijimą ir pareikalavo nukelti neva neteisėtai išvežamą jo BMW. Supratę, kad pastarasis dokumentas vos prieš porą minučių gautas transporto priemonių registravimo įmonėje „Regitra“, antstolės padėjėjai dar kartą iškvietė policijos patrulius. Pastarieji besiginčijančias puses su visu kroviniu palydėjo į Šiaulių rajono policijos komisariatą ir pažadėjo viską išsiaiškinti.
Gudraudamas persistengė
Tačiau komisariate išaiškėjo, jog gudraudamas A. Butkus persistengė. Per tas kelias valandas, kol dar į kompiuterių duomenų bazę nebuvo spėta įvesti žymą, jog mašina areštuota, A. Butkus ją spėjo perrašyti kito žmogaus vardu. Tačiau savininkas nepagalvojo, jog savo kieme liudytojams girdint buvo įspėtas apie areštą, todėl jo veika buvo įvardinta kaip sąmoningas nusikaltimas, kuriuo siekta paslėpti areštuotą turtą. Tad A. Butkus ne tik neatgavo areštuoto automobilio, bet ir užsidirbo baudžiamąją bylą. Jo padėtį gerokai sunkina aplinkybė, kad jam dar nepasibaigęs teistumas dėl pirmojo nusikaltimo – avarijos. Melagis gali guostis nebent tuo, kad neįvykdė dar vieno savo grasinimo – antstolių padėjėjus tyčia melagingai apkaltinti ką nors pavogus iš jo namų Einoraičiuose kiemo.
„Toks iš paskutiniųjų bandančio nuo skolos išsirangyti skolininko elgesys mano padėjėjams kainavo daug nervų ir laiko, bet tai toli gražu ne pats blogiausias atvejis“, – toliau pasakojo V. Šimkienė.
Ne taip seniai radviliškietes antstoles, bandžiusias surasti skolininko pinigus, pastarasis apstumdė ir sumušė. Kitai antstolei Šiauliuose nenustatytas asmuo – tikėtina, skolininkas – automobilį aplaistė sieros rūgštimi. Ne kartą ir ne du antstoliai buvo pjudyti šunimis, laikyti užrakinti bute ir t. t.
Įpratę būti keikiami
„Na o keiksmų bei grasinimų kone kasdien girdime tiek, kad jau stengiamės nebekreipti dėmesio, – guodėsi V. Šimkienė. – Štai kad ir ką tik išėjęs jūsų matytas klientas. Jis aprėkė mano padėjėją, kodėl šis neatsiuntęs raginimo mokėti skolą, nors mes siuntėme, o tas vyras, pasirodo, gyvena adresu, kurio nedeklaravęs. Sužinojęs, kad areštuoti jo banko sąskaitoje buvę 32 litai, pareikalavo nedelsiant šią sumą grąžinti, antraip pagrasino sumušti mano padėjėją. Tačiau kol chuliganas muštis nepradėjo, policijos nekvietėme.“
Pasak antstolės, aršesni skolininkai lieja nekultūringą įniršį, o gudresni susižino visas įstatymų spragas ir jomis piktnaudžiauja.
Tačiau kodėl gi piliečiai taip dažnai piktinasi, kad antstoliai, girdi, lupikauja, kodėl antstoliui patekusi menkutė skola neatpažįstamai išsipučia?
Pas antstolius – kas dešimtas
„Antstoliai yra valstybės įgalioti, bet privačiai dirbantys ir save išlaikantys asmenys. Advokatas ar notaras dar pajėgia dirbti vienas, o antstolis – ne, nes reikia įdėti labai daug darbo renkant žinias apie skolininkų gyvenamą vietą, turtą, sąskaitas, sandorius, kuo įvairiausioms institucijoms siuntinėti užklausas, raginimus, dokumentus. Be to, visi antstoliai turi šimtus bylų, kuriose nėra ko išieškoti, o išlaidų vis vien daug. 2003-iaisiais Lietuvoje, kaip ir daugelyje Vakarų šalių, įstatymu įteisinta, kad už skolų išieškojimo darbą turi sumokėti patys skolininkai“, – paaiškino V. Šimkienė.
Atsisveikinant antstolė davė patarimą, kaip išvengti antstolio. Tereikia labai nedaug – laiku sumokėti paskirtas baudas, nuo kreditorių nesislapstyti, tartis gražiuoju. O jeigu jau taip nutiko, kad kviečia vykdomąjį raštą gavęs antstolis, visada patartina pas jį nuvykti ir kartu ieškoti geriausio sprendimo. Deja, daugelis viso to dar nemoka. Pasak statistikos, su antstoliais reikalų turi kone kas dešimtas darbingas mūsų šalies gyventojas.
Sigitas Stasaitis
