Kalbėdami apie kompiuterinius žaidimus dažniausiai minime tokius pavadinimus, kaip „Civilization“, „Crysis“, „Bioshock“, „Assasin‘s Creed“ ir kitus, nuo kurių aikčiojame, kuriais žavimės bei vieni kitiems rekomenduojame. Tačiau juk yra ir tokių, kurie neverti net rankos judesio, nukreipiančio juos tiesiai į šiukšlių dėžę. Apie juos šiandien ir pakalbėsiu.
Iš pradžių maniau, kad tokių egzempliorių yra šimtai, tačiau, kai pradėjau sudarinėti savo penketuką, susidūriau su problema, kad daugelio tiesiog neatsimenu! Tikriausiai tai natūralu, mat nuo tokių „šedevrų“ norisi bėgti kuo toliau. Visgi įtempus smegenis pavyko atgaminti tuos, į kuriuos vien tik pasižiūrėjus norėjosi žiaugčioti...
Šį žaidimą prie blogiausiųjų priskyriau todėl, kad kažkada „Seven Kingdoms“ buvo išties neblogas kūrinys, prie kurio praleidau nemažai valandų. Bėda ta, kad kūrėjams akivaizdžiai pritrūko parako, todėl žiūrint į prieš kelias savaites debiutavusį „Conquest“ nesimatė nė šešėlio buvusios šlovės.
Žaidime pilna klaidų, grafika – neišsiskirianti, tačiau kompiuterio resursus ėda taip, kaip koks „Hummeris“ benziną. Be to, akivaizdžiai jaučiama „Warcraft“, „Age of Empires“ ir kitų garsių žaidimų įtaka, pasisavinant kai kuriuos jų bruožus, tačiau nepridedant jokio originalumo.
Gaila, o kadaise buvo tikrai geras žaidimas...
4. „Deadline“
Iškart atsiprašau už tokią nuorodą, tačiau nieko geresnio apie šį 1995-aisiais debiutavusį bendrovės „Psygnosis“ projektą nepavyko rasti. Jį pirkau tada, kai jau kokius tris kartus buvau įveikęs „Jagged Alliance“ – vieną geriausių visų laikų taktinių strategijų.
„Deadline“ atrodė viliojančiai – vadovaujate antiteroristiniam padaliniui, vykdančiam pavojingiausias misijas. Veiksmas vyksta ėjimais, todėl viską reikia planuoti, žaidime siūlomas platus ginklų pasirinkimas ir t.t.
Tačiau realybė pasirodė visiškai kitokia. „Deadline“ valdymas – siaubingas. Krūvos niekam nereikalingų bei neaiškios paskirties mygtukų, tragiškas įgarsinimas ir dar baisesnė grafika. Jokio tikroviškumo. Kažkoks kičas, kurį dažnai matome važiuodami pro Lenkijos miestelius. Žodžiu, blogai.
„Transport Tycoon“, „Pica Tycoon“ ir kiti šios serijos žaidimai privertė ją pamilti. Tačiau neseniai, 2006-aisiais išleistas „Chemist Tycoon“ privertė į žaidimus, kurių pavadinime yra žodis „Tycoon“, pažiūrėti kitomis akimis.
Čia valdote mažą vaistinę: užsakote produkciją, aptarnaujate klientus ir t. t. Tačiau visą ekrane vykstantį veiksmą galima apibūdinti vienu žodžiu: boooooring!
Jokios intrigos, tos pačios, nesėkmingai adaptuotos formulės, kampuota grafika, siaubingas garsas ir gero vardo sugadinimas. Tokie tad „Chemist Tycoon“ nuopelnai fiksuojami kompiuterinių žaidimų pasaulio kronikoje.
2. „Bus Driver“
Kodėl verta kurti kompiuterinį žaidimą, kuriame žaidėjai verčiami vairuoti autobusą? Gal žinote bent vieną priežastį? Žinoma, jei tai „Carmageddon“, kuriame vietoje pikto raudono automobilio, vairuojate patiunintą dviaukštį autobusą, reikalas visai kitas, tačiau „Bus Driver“ ne apie tai.
Čia rytais geltonu autobusiuku vežiojate vaikučius į mokyklą, vėliau sėdate prie ilgas distancijas važinėjančio autobuso, o galiausiai keliatės į miestą, kur be viso vairavimo „malonumo“ dar reikia ir stoteles pranešinėti.
Tikriausiai reiktų keleriems metams užsidaryti nuošalioje vienutėje tam, kad suprastum, kodėl šis žaidimas apskritai atsirado...
1. „Orda“
Jei esate susidūrę su šiuo nesuvokiamu Rusijos bendrovės „Buka“ kūriniu, sutiksite su manimi, kad tai – be jokios abejonės vienas blogiausių kada nors išleistų kompiuterinių žaidimų.
Šiame nesuvokiamos grafikos bei milijono klaidų „projekte“ kariaujate su Mongolų totorių orda. Tačiau nei istorijos, nei siužeto čia ieškoti neverta. Atrodo, totoriai pasirinkti tik tam, kad kūrėjai galėtų kuo nors pateisinti savo nevėkšlišką bandymą klonuoti „Warcraft“.
Šis žaidimas – puikus pavyzdys to, kas išeina, kai kūrėjai darbo metu pernelyg klausosi „Topolenyj pūch, žara y osen...“ ir kitų „Russkoje Radijo“ hitų...
