„Kasdien mokykloje išgirsdavau man nemalonių pasakymų, bet mokėjau kaip kempinė sugerti viską ir neparodyt, o apsimesti, kad priimu viską juoko forma. Nors viduje jaučiausi nemaloniai, - savo paauglystę prisiminė dabar daugeliui įkvėpimu tapęs jaunuolis. - Septintoje klasėje toks klasiokas nuolat, kaip durnelis, sėdėdamas suole už manęs mane boksuodavo į nugarą, dar dabar prisiminus verda kraujas“.
- Esi garsiai įvardinęs: paauglystėje buvai svorio priaugęs ir dėl to, kad daug laiko praleisdavai prie kompiuterinių žaidimų? Ką manai apie šiuolaikinį jaunimą, kuris mirksta internete, žaidžia žaidimus ir retai pakyla nuo kėdžių, nevaikšto į lauką? - paklausiau atleto.
- Taip , daugiausiai laiko leidau žaisdamas kompiuterinius žaidimus, tačiau apskritai buvau labai pasyvus. Mano akimis šiuolaikinio jaunimo situacija dar prastesne, dabar, atrodo, jaunimas bendrauja tik internetinėje erdvėje, nebesimato, kaip anksčiau, kiemuose dūkstančių vaikų. Manau vaikams, o ypač jų tėvams reiktų griežčiau susirūpinti jaunimo laisvalaikiu, raginti leisti jį prasmingesniems užsiėmimams.
- Beje, koks buvo tavo mėgstamas žaidimas?
- Puikiai pamenu, kaip buvau pasinėręs į RPG stiliaus žaidimų pasaulį, kur valdai veikėją ir keli jo lygį. O jeigu konkrečiau, ko gero daugiausiai žaidžiau „Lineage 2”
- Ar dabar skiri laiko žaidimams?
- Nebe, mano akimis, tai yra vienareikšmiškai pats tuščiausias laiko leidimo būdas, savo laiką mieliau paskiriu prasmingesniems dalykams. Taip pat, tikiuosi, tie, kas seka mane ir skaitys šį straipsnį patikės mano žodžiais ir, manau, tikrai nesigailės.
- Kokia tuo metu buvo tavo mityba? Kokia, tavo manymu, mityba yra pavojingiausia paaugliams?
- Aš visada buvau smaližius. Valgydavau daug saldumynų ir sėdėdavau, kebabai irgi buvo dažnas „patiekalas“ mano racione. Manau, cukrus ir prikimštas dirbtinių stimuliantų maistas jaunimui yra pavojingiausias.
- Koks buvo pats šlykščiausias išgirstas pasakymas ar veiksmas, nukreiptas prieš tave, kai buvai apkūnesnis?
- Daug tokių buvo, praktiškai, kasdien mokykloje išgirsdavau man nemalonių pasakymų, bet mokėjau kaip kempinė sugerti viską ir neparodyt, o apsimesti, kad priimu viską juoko forma. Nors viduje jaučiausi nemaloniai. Veiksmai, kurie labiausiai įstrigo? Gal septintoje klasėje toks klasiokas nuolat, kaip durnelis, sėdėdamas suole už manęs mane boksuodavo į nugarą, dar dabar prisiminus verda kraujas.
- Nejaugi tada nedomino jokia sporto šaka? Taip Lietuvoje garbinamas krepšinis nekabino?
- Be abejo domino, mokykloje mėgdavau kūno kultūros pamokas, nevengdavau šios pamokos. Mėgau tinklinį, lankiau kažkurį laiką papildomai, taip pat vasara eidavome su kiemo draugais mėtyti kamuolio į krepšinį. Bet, matyt, to nepakako, nes visa kita veikla buvo pamokos ir leidimas prie kompiuterio su besaikiu valgymu.
- Kokie buvo pirmieji žingsniai sporto salėje? Kas paskatino į ją nueiti. Esant apkūniam reikia nemažai drąsos žengti pirmuosius žingsnius, esi pilnas kompleksų... Koks buvo jausmas?
- Kadangi prieš tai bėgiodamas jau buvau numetęs apie 10 kg, jaučiausi gerai, labiau pasitikintis savimi, motyvuotas. O paskatino mane azartas, kad galiu daugiau, kad viskas įmanoma, tereikia turėti tikslą. Kompleksų kažkaip nejaučiau, atvirkščiai, ten esantys turbūt pastebėjo koks aš motyvuotas, kaip sunkiai dirbu, tikslas mano buvo aiškus, todėl į nieką nekreipiau dėmesio ir ėjau jo link.
- Taip pat esi minėjęs apie patyčias? Tai yra ganėtinai opi problema šiuolaikiniame pasaulyje. Matyt, gerai žinai, ką reiškia būti pastumdėliu? Ar tekdavo verkti paauglystėje?
- Kaip jau minėjau, mokėjau neparodyti to savam rate, kur patyčios yra įprastas dalykas. Bet kai tie patys žmonės iš manęs tyčiodavosi visur - ir už mokyklos ribų - būdavo skaudžiausia. Ypač kai žodžius pakeisdavo veiksmai. Turbūt blogiausia, kad nenorėdavau to pasakoti tėvams, nes bijojau gauti dar daugiau, kaip manau yra ir šiais laikais. Bet buvo ir taip, kada jau nebeišeidavo paslėpti mėlynių ant kūno ar apsvilintų plaukų.
- Ar sunku buvo priprasti prie pasikeitusios mitybos?
- Nuo pradžių užsibrėžiau, kad mažiau valgysiu ir laikiausi to netgi per daug drastiškai. Juokingiausia tai, kad mane sunkiau buvo po to priversti valgyti, aš paranojiškai bijojau vėl nutukti, nors aplinkiniai sakė, kad man reik valgyt ir iš manęs jau nieko neliko. Dabar esu patyręs ir puikiai žinau, kada, kiek ir ko man reik suvalgyti, todėl yra žymiai paprasčiau, dabar neleidžiu sau praleisti nei vieno valgio. Disciplinos tikrai griežtos laikausi ir visi, kas mane pažįsta, jau žino, kad pats visada atsivešiu su savimi savo maistą, net atvažiavęs į gimtadienio vakarėlį.
- Iš kur atsirado tiek valios ir užsispyrimo, kurio anksčiau nebuvo? Tai buvo noras kažkam kažką įrodyti? Kaip dabar bendraujasi su žmonėmis, kurie anksčiau iš tavęs tyčiojosi?
- Iš tiesų, nežinau, turbūt, daug ką lėmė susiklosčiusios aplinkybės, davusios gerą spyrį į užpakalį. Žinojau, kas man duotų daugiau laimės, todėl sau įrodžiau, kad visgi aš esu savo likimo kalvis. Atvirai nebendravau daugiau po mokyklos, neatpažindavo jie manęs, o ir aš matydamas juos nelįsdavau į akis. Matyt, dabar jau atpažins, o tada ir papasakot galėsiu (juokiasi).
- Tapai pavyzdžiu daugeliui: tiek merginoms, tiek vaikinams? Kokių susilauki komplimentų?
- Komplimentų susilaukiu labai daug, bet pagrindiniai būtų: „motyvuoji mane“, „pagarba už ryžtą ir valią“, „šaunuolis, kad man tiek valios“. Bet daugiausiai vis tiek sulaukiu klausimų dėl patarimų, jų apstu.
- Kuria kūno dalimi dabar pats didžiuojiesi?
- Atvirai, tai neišskirčiau jokios. Aš džiaugiuosi jausdamasis komfortabiliai dabar ir kiekvienas, kuris taip jaučiasi, nesvarbu, koks jo sudėjimas, turėtų džiaugtis. Svarbu neapgaudinėti savęs.
- Ar yra tekę girdėti posakį, kad visi „kačiokai“ yra besmegeniai? Ką galėtumei atsakyti žmogui, kuris taip kalba?
- Teko girdėti ir tikrai didžioji dalis yra tokių, neneigsiu, nes pačiam tenka dažnai susidurti. Turbūt, visiems ne paslaptis, kad sportuojantys žmonės yra kažkiek narcizai, kitaip jie to nedarytų. Bet yra tokių „besmegenių“, kuriems sportas yra aukščiau visko, ypač kuomet vyriškumo sąvoka apjungia vien tik su sportu ir iš to išplaukia apimčių kultas. „Kiek pas tave bicepsas?“, „kiek stumi?“ - ir būtinai tokie bandys įrodyt savo pranašumą prieš kitus, kritikuodami ir žemindami. Be abejo, būti fiziškai pajėgiam yra puiku – dar geriau - būti ir išmintingam.
- Išbandei save varžybose? Kas paskatino lipti į sceną varžytis?
- Smalsumas, noriu įgyti dar daugiau patirties. Mane žavi pati varžybų ruošimosi rutina, kada išmėginti gali savo valią. Deja, nepatekau kategorijoje, kurioje dalyvavau į Top-6. Bet nė kiek nesigailiu ir žadu toliau dalyvauti bei stengtis pasiekti geresnių rezultatų.
- Esi komandos „Body Creators“ dalis – ar galima būtų plačiau apie šį judėjimą? Kokią pagrindinę mintį skleidžia ši komanda ir kokie yra jos tikslai?
- Ši komanda yra bendraminčiai, kurių tikslas - suvienyti tokius kaip mes, padėti ir sujungti visus į didelę komandą, kurie taip pat palaiko sveiką gyvenimo būdą.
- Kaip pats auginsi savo vaikus? Kaip juos norėtumei auklėti, spėju, prie kompiuterio neleisi sėdėti?
- Savo vaikus auginsim taip, kokį gyvenimo būdą patys propaguojam su mergina – aktyviai ir sveikai. Tuščiai sėdėti, žaidžiant kompiuterinius žaidimus tikrai norėčiau uždrausti.
- Kokia dabar yra tavo darbotvarkė? Kiek laiko praleidi salėje?
- Keliuosi anksti, nemėgstu ilgai miegoti. Atsikėlęs pasidarau valgyti, viską susidedu į darbą. Dirbu slenkančiu grafiku nuo 10 iki 20 val., po to važiuoju sportuot. Kadangi sporto klubas dirba tik iki 21.30, turiu vos daugiau nei valandą sportui, todėl mano treniruotės gana intensyvios.
- Kaip atrodo tavo treniruotės?
- Kasdien treniruoju atskirą raumenų grupę. Šiuo metu nugarą, kojas, krūtinę, pečius ir rankas tokia eilės tvarka. Kažkokios konkrečios programos neturiu, ji nuolat keičiasi ir realiai susidėlioju viską važiuodamas į sporto klubą, rečiau keičiu tik bazinius pratimus - prisitraukimai, pritūpimai , spaudimai visada būna mano programose.
