"Valstiečių laikraščio" priedo „Tėviškės šviesa“ sausio numeryje pažadėta motinai patarti, ką daryti su nelaimėliu vaiku, jau pakeitusiu dvi mokyklas. Ir visur jam buvo blogai: tarsi bjaurųjį ančiuką persekiojo ne tik klasės draugai, bet ir kiti mokiniai. Susitikau su šio vaiko motina. Ilgai kalbėjomės su ja. Išsiskyrėme sutarusios dar kartą gerai viską apgalvoti ir susitikti.
Praėjo beveik mėnuo. Motina į susitikimą atėjo kartu su trečioku, maloniu berniuku. „Steponas...“ – mandagiai prisistatė berniukas. Žinojau mokyklas, kuriose jis mokėsi. Nepasakyčiau, kad jos kuo nors skiriasi nuo kitų mokyklų.
Pastaraisiais metais pradėta kova su patyčiomis mokyklose dar tęsiasi. Daug kur ji net ir neprasidėjo. Gyvenimas teka įprasta vaga. „Taip visais laikais buvo, taip ir amžiais bus“, – samprotavo pažįstamas kolega. Tačiau patyčių neturėtų būti, reikia jas pašalinti. Pažėriau daugybę pavyzdžių, kur nėra tokios kovos, kur kiekvienas mokinys – paliegęs, savitas, nemėgstamas – tampa saugus mokykloje.
Beveik 400 Europos Parlamento narių pateikė Europos Komisijai, Europos Tarybai, parlamentarams raštišką pareiškimą, kuriame ragina paskelbti Europos dieną prieš patyčias, smurtą mokyklose. O kovo 18–24 dienomis jau ketvirtą kartą numatoma rengti savaitę BE PATYČIŲ. Visa tai labai gerai. Tik gaila, kad po įvairių akcijų neįvyksta didesnių pokyčių.
„Penktoje mokykloje vaikas buvo suprastas“, – rašė man kaunietė motina. Kai šį laišką priminiau kalbėdamasi su mokytojais, mokyklos vadovais, jie suabejojo, ar verta dėl vieno nevykėlio eikvoti tiek jėgų, drumsti mokyklos rimtį. „Vaikus reikia mokyti, o ne pataikauti jiems, liaudiškai tariant „cackintis“, – tiesiai šviesiai išdrožė kūno kultūros mokytojas. O jam pritarianti pedagogė pridūrė: „Juk yra „kitokių“ vaikų, su kuriais niekas nenori bendrauti... Taip buvo ir bus visame pasaulyje...“
Nedrįsčiau su tuo sutikti. Mano netrumpame mokytojos darbo kelyje pasitaikė nemažai atvejų, kai niekinamas vaikas rado gyvenimo pagrindą, buvo išgydytas nuo jį slegiančių patyčių. Prisimenu, kiek mokinių padėjo „atrasti“ klaipėdietis biologijos mokytojas Benediktas Gaižauskas. Jis rasdavo takelį į mokinio sielą, padėdavo jam pritapti prie mokyklos gyvenimo. Ir motinai, pageidavusiai šio pokalbio, siūlau ieškoti sūnui mokyklos, galinčios jam pagelbėti. Juk reikia nuolat tartis, kalbėtis ir išgelbėti berniuką iš tos slogios gyvenimo erdvės.
Manau, kad geriausiai tokiems vaikams galima padėti ikimokyklinėse įstaigose ir pirmoje klasėje. Pradinėje mokykloje vaikas įgyja gyvenimo pagrindus, šioje šventovėje jis įveikia ydas, kurias paveldėjo iš tėvų, senelių, aplinkos.
Bjaurieji ančiukai... Apie juos daug kalbama, rašoma, bet tai nepadeda išgyvendinti patyčių. Niekas jų neįveiks, jei stigs talentingų pedagogų, gebančių bjauriuosius ančiukus išauginti į gulbes.
Jadvyga Dautartienė , Vilniaus Santariškių konsultacinio mokymo centro direktorė
