Bizonams kelią užkirto biurokratai

Vie­nin­te­liai Bal­ti­jos ša­ly­se bi­zo­nų ūkį tu­rin­tys Aud­ra ir Ro­lan­das Sche­lenz, ke­ti­nę vers­lą plė­to­ti Lie­tu­vo­je, šian­dien lin­kę sa­vo sva­jo­nes įgy­ven­din­ti už­sie­ny­je. Lie­tu­vo­je – per ma­ža rin­ka. Ir po­žiū­ris į vers­li­nin­ką – ne toks, koks tu­rė­tų bū­ti.

Kau­bo­jų mies­te­lio idė­ja žlu­go

Kai drau­ge su vo­kie­čiu vy­ru Ro­lan­du prieš ke­le­tą me­tų Kel­mės ra­jo­ne, Lo­pe­tiš­kės kai­me, nu­pir­ko vien­kie­mį ir įkū­rė bi­zo­nų ūkį, Aud­ra Sche­lenz sa­ko ti­kė­ju­si, jog jos vers­lo idė­ja bus priim­ta ge­ra­no­riš­kai, o tie, nuo ku­rių pri­klau­so vers­li­nin­kų sėk­mė, nuo­šir­džiai pa­dės.

Pra­dė­ju­si ūki­nin­kau­ti tu­rė­da­ma ke­lio­li­ka bi­zo­nų jau­na šei­ma sva­jo­jo pa­di­din­ti ban­dą, ša­lia sa­vo ūkio įkur­ti kau­bo­jų mies­te­lį. O vie­nas pa­žįs­ta­mas in­ves­tuo­to­jas iš Vo­kie­ti­jos ke­ti­no sta­ty­ti me­ta­lo ap­dir­bi­mo ga­myk­lą ir su­kur­ti šim­tą dar­bo vie­tų.

Ta­čiau šian­dien Aud­ra jau ne­bes­va­jo­ja nei apie eg­zo­tiš­ką kau­bo­jų mies­te­lį, nei apie vieš­bu­tį, nei apie vis di­des­niu trau­kos cent­ru tam­pan­tį Lo­pe­tiš­kės kai­mą.

Pa­ma­tęs su ko­kio­mis pro­ble­mo­mis su­si­du­ria jo drau­gai, neį­gy­ven­di­no sa­vo ke­ti­ni­mų ir in­ves­tuo­to­jas.

Ori­gi­na­li Aud­ros Sche­lenz vers­lo idė­ja ne­su­do­mi­no vie­tos val­di­nin­kų.

Bi­zo­nų ūkis at­si­dū­rė mies­te

Bi­zo­nų ūkis, pa­gal nau­ją­jį Kel­mės mies­to bend­rą­jį pla­ną at­si­dū­rė mies­to te­ri­to­ri­jo­je. Ša­lia bi­zo­nų ran­čos že­mę su­si­grą­ži­nu­si sa­vi­nin­kė vie­no hek­ta­ro plo­te, su­sku­bo su­pla­nuo­ti skly­pus gy­ve­na­mų­jų na­mų sta­ty­bai.

Du hek­ta­rai bi­zo­nų ūkiui pri­klau­san­čios že­mės taip pat at­si­dū­rė mies­to te­ri­to­ri­jo­je, dar ke­li hek­ta­rai ta­po rek­rea­ci­ne zo­na.

Tai, kad ūkis at­si­dū­rė mies­te, ta­po pa­grin­di­niu stab­džiu jį plės­ti.

Bi­zo­nai – stam­būs, ne vi­sa­da pro­gno­zuo­ja­mi gy­vū­nai, ypač ag­re­sy­vūs po­ra­vi­mo­si me­tu. Ne­sau­gu, jei čia pat, už tvo­ros gy­vens žmo­nės.

Aud­ra ban­dė ko­vo­ti. Pra­šė keis­ti bend­rą­jį mies­to pla­ną. „Ko­dėl rei­kia pra­tęs­ti mies­to te­ri­to­ri­ją ša­lia ma­gist­ra­lės? Juk pa­čia­me mies­te dau­gy­bė griau­na­mų ba­kū­žių. Jų vie­to­je rei­kė­tų sta­ty­ti nau­jus na­mus. Čia jau su­tvar­ky­ta inf­rast­ruk­tū­ra. Už­sie­ny­je nie­kas ne­sta­to na­mo, kol ne­nu­ties­tos vi­sos ko­mu­ni­ka­ci­jos ir as­fal­tuo­tas ke­lias,“ – val­di­nin­kų spren­di­mais ste­bi­si mo­te­ris.

Bend­ro­jo pla­no pri­sta­ty­me da­ly­va­vu­si bi­zo­nų ūkio šei­mi­nin­kė bu­vo pa­va­din­ta „biz­nier­ka“. O į sa­vo ūkį mo­te­riai pa­siū­ly­ta va­žiuo­ti ap­link­ke­liu. Esą ke­liu­ko, ku­riuo ji kas­dien va­žiuo­ja į sa­vo so­dy­bą, bend­ra­ja­me pla­ne nė­ra.

Dve­jus me­tus te­ko su­si­ra­ši­nė­ti su vie­tos val­di­nin­kais, pa­siek­ti net Ke­lių di­rek­ci­ją, kol pa­vy­ko at­si­ko­vo­ti, kad įva­žia­vi­mas į so­dy­bą bū­tų le­ga­lus.

Ty­lė­ji­mas nie­kur ne­ve­da

– Jūs esa­te ko­vin­ga mo­te­ris, bet, at­ro­do, šiek tiek pa­var­go­te...

– Nu­si­bo­do nuo­la­ti­nė ko­vos bū­se­na. Kai ku­rie val­di­nin­kai sa­ko, jog so­dy­bą bi­zo­nų ūkiui rei­kė­jo pirk­ti miš­ke. Bet prieš še­še­rius me­tus so­dy­bą aš pir­kau kai­me. Ne mū­sų ūkis atė­jo prie mies­to, o mies­tas atė­jo prie mū­sų ūkio.

Ga­liau­siai ne­su ko­kia sve­tim­ša­lė. Esu gry­nak­rau­jė lie­tu­vė. Čia gi­mė ir au­go ma­no se­ne­liai, tė­vai ir aš pa­ti. De­ja, per še­še­rius me­tus tik vie­no ki­to val­di­nin­ko ka­bi­ne­te iš­gir­dau klau­si­mą: „Kuo aš tau ga­liu pa­dė­ti?“ Daž­niau­sia su­lau­kiau tik puo­li­mo, abe­jo­nių, prie­šiš­ku­mo.

Juk aš esu žmo­gus. Tu­riu jaus­mus. No­riu, kad tam esan­tys žmo­nės bent jau su­pran­ta­mai pa­teik­tų in­for­ma­ci­ją, pa­ro­dy­tų bent pa­stan­gas pa­dė­ti. Ir aš, nors ir ne­ga­vu­si pa­gal­bos, iš jo ka­bi­ne­to išei­čiau pa­ky­lė­ta. O da­bar ko­kia nors net pa­na­gių neiš­sik­rapš­tan­ti mo­te­ry­tė sau lei­džia rė­kau­ti ant ma­nęs, nes ji mat uži­ma spe­cia­lis­tės pa­rei­gas.

Vi­sa tai ati­ma la­bai daug jė­gų. Net prie Ka­lė­dų ar Ve­ly­kų sta­lo su­sė­dę neiš­ven­gia­me kal­bų apie ūkio pro­ble­mas.

Duk­ra stu­di­juo­ja už­sie­ny­je. Ti­kė­jau­si su­grįš, kar­tu plė­to­si­me vers­lą. Ta­čiau abe­jo­ja, ar grįž­ti, ma­ty­da­ma, kaip aš tu­riu ko­vo­ti. Mū­sų vai­kai už­sie­niuo­se įgy­ja ki­to­kios bend­ra­vi­mo pa­tir­ties. Grį­žus į Tė­vy­nę šo­ki­ruo­ja, jog Lie­tu­vo­je žmo­gus vi­siš­kai ne­tu­ri ver­tės.

– Ar vi­suo­met taip yra?

– Ne­pa­sa­ky­čiau, jog šim­tu pro­cen­tų. Iš tie­sų ir Sa­vi­val­dy­bė­je yra ge­ra­no­riš­kų spe­cia­lis­tų, po­zi­ty­viai žiū­rin­čių į ūkį ir vers­lą. Daug ge­rų žmo­nių ap­link. Bet aš esu ko­vo­to­ja. Ne­ga­liu ra­miai žiū­rė­ti į ne­ga­ty­vius da­ly­kus. Ne­ty­liu. Nes ty­lė­ji­mas nie­kur ne­ve­da. O kas­die­nė ko­va, be abe­jo, var­gi­na.

Kar­tais var­gi­na ir pra­ša­lai­čių smal­su­mas. Į ūkio te­ri­to­ri­ją tu­rė­tų tei­sę įva­žiuo­ti tik tie, ku­rie už­si­sa­kę ran­čą ir mū­sų pa­slau­gas. Ta­čiau kar­tais per die­ną už­su­ka net po sep­ty­nis smal­suo­lių au­to­mo­bi­lius. Mes neiš­va­ro­me, jei žmo­nės nu­si­tei­kę ge­ra­no­riš­kai, nors kar­tais ne­jau­kiai jau­tie­si prieš ne­pa­žįs­ta­mus ap­si­ren­gęs dar­bi­niais rū­bais.

De­ja, pa­si­tai­ko at­va­žia­vė­lių, ku­rie ag­re­sy­viai rei­ka­lau­ja su­teik­ti in­for­ma­ci­ją apie bi­zo­nus tar­si tai bū­tų koks vals­ty­bi­nis zoo­lo­gi­jos so­das. Mes nei­ma­me mo­kes­čio už pa­žiū­rė­ji­mą į gy­vū­nus. To­dėl ne­pri­va­lo­me jų ro­dy­ti ir apie juos pa­sa­ko­ti. Nors ir neat­si­ri­bo­ja­me nuo žmo­nių. Tik no­rė­tų­si dau­giau nuo­vo­ku­mo.

Ša­lia įsta­ty­mo dar rei­kia ir žmo­giš­ku­mo

– Kiek su­pra­tau, Lie­tu­vo­je neį­gy­ven­din­tas sva­jo­nes rea­li­zuo­si­te už­sie­ny­je.

– Taip su­si­klos­tė įvy­kiai. Nė­ra vie­tos plėt­rai. Čia per ma­ža rin­ka. Žmo­nės ne­tu­ri pi­ni­gų eg­zo­ti­kai. Bi­zo­nai, aiš­ku, ir to­liau ga­ny­sis čia, Lo­pe­tiš­kė­je.

Gal­būt aš kai kam at­ro­dau nuo­lat de­juo­jan­ti. Iš tie­sų ne­de­juo­ju. Dir­ba­me. Ban­da ple­čia­si. Vie­na bi­zo­nė at­si­ve­dė dvy­nu­kus. Tai re­tas at­ve­jis net Ame­ri­ko­je. Da­bar jau tu­ri­me apie aš­tuo­nias de­šim­tis gy­vū­nų. Da­lį jų sker­džia­me.

Pa­si­dai­ry­ti po ūkį ir pa­ra­gau­ti bi­zo­nų mė­sos at­va­žiuo­ja NA­TO ka­riai, am­ba­sa­dų dar­buo­to­jai ir ki­ti į Lie­tu­vą už­su­kan­tys už­sie­nie­čiai. Su­lau­kia­me ir ne­ma­žai lie­tu­vių, nea­be­jin­gų nau­jiems po­ty­riams...

Gai­la, bet Lie­tu­vo­je pra­stai spren­džia­mos smul­kaus ir vi­du­ti­nio vers­lo pro­ble­mos. Orien­tuo­ja­ma­si į stam­bius už­sie­nio in­ves­tuo­to­jus. Bet ne­su­vo­kia­ma, kad už­sie­nie­tis vi­suo­met sieks tik sau nau­dos. Juk ge­riau plė­to­ti sa­vo smul­kų­jį ir vi­du­ti­nį vers­lą, kur­ti dar­bo vie­tas. Žmo­nės už­dirbs pi­ni­gų – tu­rė­si­me var­to­to­ją.

– Kaip ma­no­te, ko­dėl taip ne­da­ro­ma?

– Ma­tyt, dar tu­ri pa­si­keis­ti ke­lios ge­ne­ra­ci­jos, kol pa­si­keis žmo­gus. Jei­gu val­di­nin­kas vie­no­je vie­to­je už­si­sė­di 20 – 30 me­tų, va­di­na­si, tiek pat lai­ko lai­ko­ma­si jo vie­no nuo­mo­nės, taiks­to­ma­si su jo cha­rak­te­riu, o kar­tais ir su ne­prog­no­zuo­ja­mo­mis keis­te­ny­bė­mis ar­ba ne­kom­pe­ten­ci­ja. Pul­ke­lį val­di­nin­kų kaus­to bai­mė. Jie tik ir dai­ro­si į vi­sas pu­ses, ar ne­gre­sia pa­vo­jus. Ki­ti itin sau­gūs jau­čia­si sa­vo vie­to­se. Klien­tams dras­ko akis.

Ne­pykstu ant jų. Kar­tais tų žmo­nių sa­vo­tiš­kai net gai­la. Bet gai­la ir Lie­tu­vos. Ša­lia įsta­ty­mo dar rei­kia bent tru­pi­nė­lio žmo­giš­ku­mo. Val­di­nin­kas tu­rė­tų bent pa­ro­dy­ti su­si­do­mė­ji­mą vers­li­nin­ko pro­ble­ma. De­ja, daž­niau trink­te­li du­ri­mis po no­si­mi. Daž­niau­sia jau­čiuo­si kal­ta, kad čia at­va­žia­vau ir pra­dė­jau vers­lą. Tas jaus­mas ir bu­vo spy­ris, pri­ver­tęs gal­vo­ti apie po­ky­čius.

– Kaip pa­ge­rin­ti vers­lo są­ly­gas Lie­tu­vo­je?

– Pir­miau­sia la­biau pa­si­ti­kė­ti vers­li­nin­ku. Juk iš­lai­ky­ti vers­lą la­biau­siai suin­te­re­suo­tas jis pa­ts. Kar­tą nu­si­vy­lęs klien­tas pas jį dau­giau ne­sug­rįš. Klien­tas yra pa­grin­di­nis vers­li­nin­ko tik­rin­to­jas.

Sup­ran­tu, jog tu­ri bū­ti ir tik­rin­to­jų. Ta­čiau tik­ri­nant vėl­gi rei­kia dau­giau žmo­giš­ku­mo ir lo­gi­kos. Juk tik­rin­to­jas kas va­lan­dą prie vers­li­nin­ko ne­pas­to­vės. Jei­gu žmo­gus ne­si­plau­na ran­kų išė­jęs iš tua­le­to, tik­rin­to­jas jo to da­ry­ti tik­rai neįp­ra­tins.

Griež­ta tvar­ka gar­sė­jan­čio­je Vo­kie­ti­jo­je ir tai vis­kas pa­pras­čiau. Dau­giau pa­si­ti­kė­ji­mo vers­li­nin­ku. Gal to­dėl, kad ir vers­li­nin­kai ten ne to­kie nuo­lai­dūs. O mū­sų lie­tu­viai – per nai­vūs, per ge­ri.

Regina Musneckienė