Šiaulių miesto savivaldybė išmąstė Šiauliuose surasti fiktyvų butą ir paskirti jį fiktyviam rajono gyventojų gyvenamosios vietos deklaravimui. Šiame bute deklaravusiems tėvams nebereikėtų mokėti už vaikų ugdymą mieste.
Miestas nenori kaimiečių
Šiauliuose jau senokai verda aistros dėl užmiestyje gyvenančių, bet mieste besimokančių vaikų neformaliojo ugdymo. Girdi, kaimietukų ugdymas meno ir sporto mokyklose yra per sunki našta miesto biudžetui. Miesto savivaldybės taryba dar pavasarį priėmė sprendimą iš Šiaulių rajono savivaldybės išsireikalauti mokestį už rajono vaikų popamokinį ugdymą mieste. Taip jie vylėsi savo biudžetą papildyti bent 400 tūkst. litų. Tačiau rajono savivaldybė griežtai tokiems miesto valdančiųjų ketinimams pasipriešino. Šiaulių miesto savivaldybė suskaičiavo, kad vien šiemet neformaliojo ugdymo įstaigas pradėjo lankyti per 100 už miesto ribų gyvenančių moksleivių, o vieno jų mokymasis sportuoti, piešti ar dainuoti biudžetui per mokslo metus atsieina 3 – 4 tūkst. litų. Beje, tai jau buvo antras miesto savivaldybės žingsnis prieš kaimo teritorijoje atsidūrusius vaikus: iš rajono savivaldybės miestas išsireikalavo mokestį už darželinukus, gyvenančius kaimuose, bet lankančius miesto darželius, o taip pat už vaikus, turinčius specialiųjų poreikių bei lankančius specialiąsias ugdymo įstaigas.
Sandėliukas
Kadangi Šiaulių rajono savivaldybė šįsyk nusileisti miesto valdžios ketinimams nepanoro, Šiauliuose buvo nuspręsta ieškoti buto, kuriame gyvenamąją vietą galėtų deklaruoti rajono gyventojai, norintys savo vaikus leisti į meno ar sporto mokyklas. Kai ieškojo, tai netrukus ir surado – 110–ojo Gumbinės namo 112 butas. . . Šis namas žinomas kaip bendrabutis. Nors iš tikrųjų tai joks butas, o viso labo tik kokių septynių kvadratinių metrų patalpėlė, visiškai nepritaikyta gyventi, atliekanti sandėliuko funkciją. Beje, ši patalpėlė minėtame name net numerio neturi, net namo senbuviai neatsimena, kad toks numeris būtų kada nors buvęs ant namo durų. „O tos durys, kurios dabar yra uždengtos marška, kažkada buvo vadinamas komendanto kambariu. Bet dabar jau seniai yra užgriozdintas kažkokiais daiktais“, – sakė bendrabučio Gumbinės gatvėje gyventojai.
Kreipėsi į teismą
Miesto ir rajono politikams neradus bendros kalbos, jau šį rugsėjį kelios dešimtys rajono vaikų liko už neformaliojo ugdymo įstaigų durų. Taip vienašališkai nusprendė miesto taryba. Po ilgų debatų ankstesniais metais pradėjusieji lankyti miesto neformaliojo ugdymo įstaigas iš mokyklų nebuvo pašalinti. Tokių vaikų yra apie 100.
Miesto tarybos vienašališką sprendimą nepriimti rajono vaikų į pirmąsias neformaliojo ugdymo klases Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje Jonas Novogreckis apskundė teismui. Pasak jo, toks miesto valdančiųjų elgesys prasilenkia ir su įstatymais, ir su sveiku protu. O miesto mero Justino Sartausko postringavimus, kad šitaip miestas uždirbtų per pajamų mokestį, J. Novogreckis vadina absurdu. Meras J. Sartauskas mano, jog bent vienam tėvų prisiregistravus mieste, čia liktų ir jo gyventojų pajamų mokestis (GPM), kuris yra mokamas ne pagal darbo, o pagal gyvenamąją vietą. Jei būtų atvirkščiai, sako, problemos nė nekiltų, nes į miesto mokyklas ar vaikų darželius savo atžalas leidžia tik tie tėvai, kurie mieste dirba.
Verčia pažeisti įstatymą
Už neformaliojo ugdymo durų likusių vaikų tėvai stebisi, kaip miesto politikai, netgi vadovai taip akiplėšiškai verčia žmones pažeidinėti LR įstatymus. „Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 15 straipsnis vienareikšmiškai nurodo, jog gyventojai, pateikę melagingus deklaravimo duomenis, atsako įstatymo nustatyta tvarka. Kaip aš galiu deklaruoti savo gyvenamąją vietą kažkokioje „kaptiorkėje“, jei žinau, jog tai yra apgaulė? Manau, jog atitinkamos institucijos turėtų į tai įsikišti ir pritaikyti straipsnį tiems, kurie verčia žmones nusikalsti įstatymui“, – sakė vienas galimų „kaptiorkės“ gyventojų Linas.
Tuo tarpu miesto savivaldybės administracijos direktorius Vladas Damulevičius tvirtas kaip uola: girdi, prie savivaldybės šiuo metu yra prisiregistravę apie septynis tūkstančius šiauliečių, neturinčių savo gyvenamosios vietos, nors jie savivaldybėje ir negyvena. „Čia ir visa bėda, kad miesto politikai nesugeba net įstatymo perskaityti. Tie jų septyni tūkstančiai neturi kur gyventi, todėl deklaruoja gyveną toje savivaldybėje, tuo tarpu mes turime kur gyventi, dirbame mieste (o ne pašalpų laukiame), bet kažkodėl privalėtume tapti kažkokios landynės gyventojais“, – atkerta Linas.
Pavyzdys – Vilniuje
Šiaulių politikai dėl tokių savo užmačių pirštais rodo į Vilnių. Pasak J. Sartausko, jie nieko naujo nesugalvoję, o tik pritaikę „Vilniaus modelį“: Vilniuje irgi esąs butas, kuriame registruojasi rajono šeimos, kurių vaikai nori mokytis miesto mokyklose.
Šiaulių rajono Švietimo skyriuje sakė, jog tas vadinamasis „Vilniaus modelis“ tik parodo, jog blogas pavyzdys išties yra užkrečiantis, o miesto politikų žygis prieš vaikus esąs nepateisinamas nei moraliniu, nei politiniu atžvilgiu: juk kiekviena savivaldybė savo būsimas išlaidas skaičiuoja metų pradžioje. Tuo tarpu Šiaulių miesto reikalavimas susimokėti už vaikų ugdymą antroje metų pusėje yra ne laiku ir ne vietoje.
Nijolė PETROŠIŪTĖ
