Niekas neabejoja, jog bitės - vieni protingiausių vabzdžių. Ir vieni naudingiausių visai gamtai – jos apdulkina didžiąją dalį visų augalų ir taip užtikrina jų sėkmingą gyvavimą. O nuo augalų vienaip ar kitaip priklauso visa gyvūnija. Tačiau, pasirodo, bitės sugeba apginti augalus nuo kenkėjų, net pačios dėl to nesistengdamos – tai patvirtino nesenai atliktas mokslininkų tyrimas.
Norint gerai suprasti mokslininkų tyrimo idėją, reikia žinoti kai kuriuos faktus apie augalams kenkiančius vikšrus. Tai, jog vikšrai graužia augalų lapus, žiedus ir vaisius – niekam ne paslaptis. Jeigu augalą apstoja vikšrų tuntai, jis ne tik neduos derliaus, bet gali ir apskritai žūti. Tačiau gamtoje niekas nevyksta be kontrolės – vikšrus medžioja įvairiausios vapsvos.
Žinoma, per eilę metų vikšrai išsiugdė apsauginį gebėjimą pastebėti atskrendančius priešus. Tiesa, jie stebi ne akimis, o viso kūno paviršių dengiančiais smulkiais plaukeliais – jie labai jautriai reaguoja į menkiausius oro virpesius ir taip pajunta vapsvų sparnų sukeltas vibracijas. Pajutę atskrendančią vapsvą vikšrai ilgai nelaukdami apsimeta „mirusiais“ – susiriečia į kamuoliuką ir nusiridena ant žemės.
Žinodami šiuos faktus biologai iš Viurburgo universiteto, vadovaujami profesoriaus Jürgeno Tautzo, nusprendė patikrinti, ar vikšrų neišgąsdina atskrendančios bitės – nors pastarosios į vikšrus nekreipia jokio dėmesio, tačiau jų sparnų dūzgimas yra identiškas vapsvom.
Atsakymo ieškoti mokslininkai nusprendė eksperimentiniu keliu. Profesorius kartu su savo kolega daktaru Michaelu Rostás sukonstravo du kubinius tentus, kuriuos pastatė universiteto botanikos sode. Po kiekvienu iš jų padėjo dešimt raudonųjų pipirų, o ant jų lapų paleido augalams pavojingų vikšrų (Spodoptera exigua).
Viename iš tentų mokslininkai paliko atvirą tarpą, nukreiptą bičių avilio pusėn, ir prie jo padėjo saldaus sirupo, kuris turėjo privilioti bites. Antrasis tentas paliktas hermetiškai uždarytas. Maždaug po dviejų savaičių biologai žvilgtelėjo į abu tentus ir surinko augalų lapus.
Žurnale „Current Biology“ paskelbtame mokslininkų straipsnyje teigiama, jog lapuose, surinktuose po uždanga, dažnai lankoma bičių, buvo beveik 2/3 mažiau pažeidimų, nei po hermetine uždanga. Vėliau toks pat rezultatas buvo gautas ir su sojos augalais.
Paaiškėjo, jog vikšrai nelabai susigaudo, kas skrenda link jų – ar gyvybei pavojingo vapsvos, ar tiesiog nekenksmingos bitės. Užtenka vien bičių sparnų dūzgimo garso, kad aplink esantys vikšrai išsigąstų ir nukristų nuo lapų. Žinoma, kai „pavojus praeina“, vikšrai vėl ropoja ant augalų jų graužti, tačiau taip prarandamas laikas ir augalams keliamas mažesnis pavojus – dažnai skraidant bitėms vikšrai rečiau griaužia lapus, nes tenka nuolat apsimetinėti mirusiais ir nukritus ant žemės ropoti atgal.
Universiteto pranešime mokslininkai dar kartą pabrėžia, kokios svarbioms mums yra bitės ir kaip jas reikia saugoti – tai vienas iš pačių svarbiausių visoje Žemėje esančių organizmų, nors pastaraisiais metais jų populiacija ėmė paslaptingai mažėti. Ir kol kas vis dar neaišku, kodėl – pasiūlyta aibė hipotezių, tačiau kiekviena iš jų tinka tik atskiriems regionams, nors bitės dingsta praktiškai visame pasaulyje.
