Tokios įtampos ir sumaišties Biržuose nebuvo jau keletą dešimtmečių. Nuo tada, kai mieste veikė „karvelių“ gauja. Žinomo veikėjo paleisti šūviai, pražudę septyniolikmetį, gyventojus privertė prabilti apie tamsų ir nesaugų savo miestą. Dainius Miliukas – pastarąją savaitę daugiausia aptarinėjamas 37-erių biržietis, daugkartinis dziudo čempionas, kurį mirtini šūviai per vieną naktį išgarsino labiau nei penkiolika metų skintos sportinės pergalės. Kuo jis vertėsi, niekas gerai nesuprato, tik matė, kad gyvena D. Miliukas kur kas geriau nei legalų darbą turintis statistinis biržietis.
Be mokslo, bet įtakingas
Dainius Miliukas – 37-erių biržietis, daugkartinis dziudo čempionas, kurį mirtini šūviai per vieną naktį išgarsino labiau nei penkiolika metų skintos sportinės pergalės. Likimo ironija: nuo D. Miliuko paleistų kulkų kritęs septyniolikmetis – sportinio šaudymo asas, čempionas, garsinęs Biržus tiesiai į dešimtuką lėkdavusiais šoviniais.
Be jokios abejonės, D. Miliukas – pastarąją savaitę daugiausia aptarinėjamas biržietis. Nebaigęs nė profesinės mokyklos, be specialybės, tačiau sugebėjęs gimtajame miestelyje pelnyti svorį. Kuo jis vertėsi, niekas gerai nesuprato, tik matė, kad gyvena D. Miliukas kur kas geriau nei legalų darbą turintis statistinis biržietis. Dainius stilingai rengėsi, važinėjo prabangiais automobiliais, daug sportavo, nerūkė, alkoholio pirmą kartą paragavo tik sulaukęs 28-erių, ypač vaizdingoje Biržų vietoje pušyne pasistatė prabangų namą, parsivedė gražuolę, keturiolika metų jaunesnę žmoną.
Policijos pareigūnams D. Miliuko pavardė seniai žinoma. Prieš keliolika metų jam buvo taikytas tuomet veikęs Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas, priimtas tramdyti atgavus Nepriklausomybę Lietuvoje paplitusioms nusikalstamoms grupuotėms. Tačiau teistumas Dainiaus biografijos iki šiol nebuvo sutepęs.
Biržų dendžio gražaus gyvenimo burbulas sprogo kone per vieną dieną – po vestuvių praėjus keliems mėnesiams gimęs vaikelis išpuoselėtame name pušyne pagyveno vos savaitę. Skubiai pardavęs namą, į kurį tiek sudėjo pinigų ir vilčių, Dainius šeimą išsivežė į Vilnių, į išnuomotą kuklų vieno kambario butuką.
Nuo to laiko sugrįžęs į gimtuosius Biržus jautėsi tarsi persekiojamas žvėris – vengdavo rodytis viešumoje, netgi nesėsdavo į savo mašiną, prireikus prašydavo pavėžėti artimųjų, prasidedančios depresijos požymius įžvelgusios mamos raginamas eiti pas gydytojus pykdavo. Ir visada su savimi nešiodavosi ginklą. Kol rugpjūčio 24-osios vakarą iš krikštynų puotos grįžtančio D. Miliuko makarovo šūviai buvo lemtingi 17-mečiui vaikinukui, atsitiktinai pasimaišiusiam kelyje. Po poros dienų Dainius pats prisistatė į Policijos komisariatą, atidavė ginklą ir papasakojo šaudęs.
Žmona kaltina save
„Be galo pykstu ant savęs, kad įkalbėjau Dainių važiuoti į krikštynas. Jei ne aš, tragedijos nebūtų. O vyro gailiuosi“, – per ašaras kalba D. Miliuko žmona, Vilniuje vadybininke dirbanti 23-ejų Irma.
Jauna moteris, likusi su ketverių metų sūneliu, graužia save už norą lemtingą vakarą ištempti įsibauginusį vyrą iš tėvų namų.
Tąkart Miliukai į Biržus parvyko linksmintis. Irma penktadienį buvo pakviesta į draugės vaikelio krikštynas. Dainiui nesutikus lydėti, žmona į puotą išvažiavo viena. Tačiau kitą dieną Irma sutuoktiniui nebenusileido – įkalbėjo kartu nueiti į pratęsimą viename Biržų bare. Savotiška vienatvė viešumoje ištekėjusią jauną moterį slėgė.
„Guodžiausi jam, kad nusibodo visur eiti vienai ir vienai. Džiaugiausi, kad šį kartą nusileido, sakė, kad tik dėl manęs tą daro“, – „Sekundei“ pasakojo I. Miliukė.
Anot jos, Vilniuje Dainius būdavo atsipalaidavęs, bet grįžęs į Biržus akivaizdžiai pasikeisdavo – įsitempdavo, susinervindavo. Iškvosti, kas artimą žmogų taip slegia ir gąsdina, bandydavusiai žmonai atkirsdavo: nesikišk.
Artimiesiems D. Miliukas nieko nepasakojo, bet visi matė, kad vyras jaučiasi tarsi persekiojamas žvėris. Biržuose draugų jis neturėjo – visi buvo išvažinėję. Pats į gimtinę grįždavo vien aplankyti tėvų ir uošvių. Iš jų namų dažniausiai neiškeldavo kojos – atsipalaiduodavo su tėvu ir uošviu lošdamas kortomis.
Nesuprato nušovęs
Ypatingo atsargumo D. Miliukas ėmėsi po išpuolio pernai uošvių namuose Biržuose. Naktį, kai visi namiškiai ir viešėję Dainius su žmona bei sūneliu jau buvo sumigę, lauke pasigirdo šūviai.
Ryte šeimyna rado suvarpytas namo garažo duris. Tačiau policijai apie incidentą nebuvo pranešta.
Turbūt lig šiol Biržuose Dainius jautėsi tarsi minų lauke, jei net žmonos ištemptas pas draugus pratęsti krikštynų šventės pasiėmė ginklą.
Puotautojai iki vėlumos neužsibuvo. Dar prieš 22 val. Dainius paskambino Irmos patėviui atvažiuoti parvežti. Anot Irmos, ji sėdėjusi ant galinės BMW sėdynės kiek apsvaigusi nuo šampano, kai Dainius pakeliui paprašė uošvio sustoti.
Kas įvyko toliau, I. Miliukė tvirtina negalinti pasakoti, kol atliekamas ikiteisminis tyrimas.
„Buvau ištikta šoko, nesupratau, kas vyksta. Buvo tamsu. Būtume žinoję, kad žmogus nušautas, patys būtume greitąją iškvietę“, – pasakojo Irma.
Kad D. Miliuko makarovo kulkos atėmė gyvybę septyniolikmečiui, Irma sužinojo tik kitos dienos vidurdienį, kai su vyru jau buvo sugrįžę į Vilnių.
„Apie pietus mama paskambino, kad yra negyvas žmogus, pas tėvus atliktos kratos, o mano patėvis sulaikytas“, – pasakojo sutuoktinė. 48-erių Zenonas Šoblinskas prieš trejetą dienų išleistas į laisvę. D. Miliukas tebėra areštinėje. Irma vyrui parūpino ne tik higienos reikmenų, bet ir knygų. Anot žmonos, knygos, ypač istorinės, D. Miliuko antroji aistra po sporto. Su knygomis Dainius gaus ir pluoštą sūnaus nuotraukų. Jų sulaikytasis prašė laiške artimiesiems.
Išsirinko moksleivę
D. Miliukas – pirmoji 23-ejų Irmos meilė. Su 14-iolika metų vyresniu Dainiumi ji susipažino dar moksleivė, vos 15-os.
„Matydavau jį sėdintį Biržų kavinėje, bet kas toks, nežinojau. Mane Dainius patraukė dėmesingumu. Iš pradžių tik susitikdavom, po piliakalnį pasivaikščiodavom. Kurį laiką tėvams nieko nesakiau, o kai prisipažinau, mama labai nustebo. O paskui sakydavo, kad nieko geresnio už Dainiuką nerasiu. Jaučiu, kad jis – mano žmogus. Tikiu, kad tragedija mūsų ryšį tik sustiprins“, – pasakojo I. Miliukė.
Matydami porą biržiečiai iš pradžių ironiškai šypsojosi. Vėliau šypsenėles pakeitė ilgesingi atodūsiai pasakojant gražią meilės istoriją.
Dainius tuomet buvo buitinių prekių parduotuvių tinklo „Buities rojus“ akcininkas. Ar tai vienintelis sau galėjusio leisti gerai gyventi jauno vyro pragyvenimo šaltinis, gyvenimo draugė esą nesidomėdavusi. Nors D. Miliukas gyveno pusę namo nusipirkusių tėvų užleistame seno planavimo dviejų kambarių bute Biržų centre, pora iki santuokos laikėsi atskirai. Šį rudenį Miliukai minėtų ketvirtąsias tuoktuvių metines.
Anot Irmos, vestuvių iškilmės nebuvo tokios, kaip galbūt tikėjosi Dainių pažįstantys biržiečiai.
„Susirašėme ir su tėvais bei keliais artimiausiais draugais nuvažiavome papietauti į Rygą. Laukiausi 6-ą mėnesį, tai nebuvo nei pūstų suknelių, nei jokios prabangos“, – pamena I. Miliukė. Dainius pasistengė jauną žmoną parsivesti ne į kuklų butuką, o ištaigingą namą kurortinėje Biržų vietoje – prie paties pušyno, netoliese telkšančio tvenkinio. Tik pasidžiaugti ką tik baigtu įrengti būstu pora gerai nė nespėjo. Vos po kelių mėnesių Miliukams teko visam laikui uždaryti apie pusę milijono litų Dainiui kainavusio namo duris.
Aplankė gedinčią motiną
„Tas namas buvo begalinė D. Miliuko svajonė, pasiekta, bet laimės taip ir neatnešusi“, – sako Jūratė Miliukienė, sulaikytojo mama.
Moteris vengia išeiti iš namų, o iškėlusi koją dairosi, kad nesusitiktų pažįstamų. Jūratė su marčia prisivertė sunkiausiam žingsniui – aplankė nužudytojo septyniolikmečio mamą.
„Apsikabinau ir negalėjau nė žodžio pratarti. Kažką marti kalbėjo, o ką aš galiu pasakyti? Mama sakė, kad ant mūsų nepyksta, o ant mano sūnaus…“ – „Sekundei“ pasakojo J. Miliukienė.
Ji svarsto: jei sūnus šovė, kažkas jam buvo negerai.
„Gal kažkas jam pasirodė? Gal pagalvojo, kad kas seka? Kažkas buvo, jei jam taip galva susisuko“ – versijas kėlė motina.
Jos širdies skausmą kiek slopina raminamieji vaistai ir anūkas – nenuorama Dainiaus sūnelis. Išgirdęs, kad savaitgalį tėtis dar neatvažiuos, berniukas nudžiunga – tai reiškia, kad dar savaitę viešės pas senelius.
„Lyg nujausdamas, kad ilgai nesimatysim, Dainius šią vasarą visur mane išvežiojo – ir prie jūros, ir į Kauną, zoologijos sodą. Negaliu patikėti, kas įvyko. Jei kas negerai, iš anksto perspėdavo, kad būčiau pasiruošusi išgirsti kalbų, o dabar – nė žodžio. Sekmadienį su žmona sėdo į mašiną ir išvažiavo į Vilnių. Kažkaip greitai, net neatsibučiavom, reikalų ten turėjo“, – prisimena J. Miliukienė.
Traukė ne mokslas, o pinigai
Lyg gyvas sidabras vietoje nenustygdavęs Dainius buvo ramstis tėvams. Kartu su jais gyvenantis keleriais metais vyresnis sūnus kitoks – šeimos nesukūręs vyras ramaus būdo, tylus, jau ne vienerius metus vartojantis vaistus nuo depresijos. O Dainiui jau paauglystėje išryškėjo lyderio charakteris. Nuo pirmos klasės pradėjęs treniruotis pergales skynė vieną po kitos. Maža to, Biržuose D. Miliuką pažinojo ir kaip krepšininką, ir kaip futbolininką.
Tačiau mokslai jo netraukė. Įstojęs į Biržų profesinę technikos mokyklą mokytis statybininko amato neilgai trukus tėvams pareiškė norintis mesti mokslus.
„Aš būčiau neleidusi, bet tėvas sutiko“, – sūnaus atsisveikinimą su mokykla pamena J. Miliukienė.
Vadovėlių Dainius kratėsi. Jis troško uždirbti pinigus.
Jį visada traukė būti verslininku. Vaikinas matė, kad ir tėvams tai sekasi. Miliukai Biržuose turėjo drabužių parduotuvę. Tik neilgai – iki prieš dvidešimt metų šeimos gyvenimą aukštyn kojos apvertusios tragedijos. Lietuvai keičiant „vagnorkes“ į litus, Miliukai ieškojo, kur išleisti santaupas. Nusprendė nusipirkti mašiną. Ne Lietuvoje – parsivaryti iš Vokietijos. Dainiaus tėvas sėdo į sportininkų, vykusių į varžybas užsienyje, autobusą, šeimai pažadėjęs sugrįžti jau pats prie vairo. Vokietijos Vytautas Miliukas nepasiekė. Lenkijoje, išlipusį pramankštinti kojų, prie autobuso vyrą nutrenkė pro šalį lėkusi mašina.
Tik po mėnesio artimiesiems buvo leista aplankyti lenkų gydytojų iš mirties nagų traukiamą ligonį.
Šeimai – nesibaigiančios nelaimės
Į Lenkiją pas vyrą J. Miliukienė su Dainiumi leisdavosi ne tuščiomis. Prisikraudavo pilnus krepšius prekių – kol Jūratė ligoninėje slaugydavo vyrą, Dainius vienas prekiaudavo turguje.
Vyrą medikai pastatė ant kojų, tačiau parduotuvę Biržų centre šeima prarado. Pasak J. Miliukienės, verslo partneris prikalbėjo įmonei kelti bankrotą, o po to pats, jau vienas, atidarė kitą.
„Galėjome dar verstis be bankroto, bet norėjo mumis atsikratyti“, – mano Jūratė.
Vėliau J. Miliukienė įsidarbino „Sodros“ Biržų skyriuje, jos vyras – „Buities rojuje“.
Tik ramybė į šeimą nebesugrįžo. Avarijoje sunkią galvos traumą patyręs V. Miliukas liko neįgalus. Nuo tada vyras kasdien vartoja vaistus, jį sunervina net smulkmenos.
O sūnus bandė savarankiškai kurti gyvenimą.
„Vis kuo nors bandė užsiimti. Kurį laiką dirbo žirgyne, pardavinėjo žirgus italams. Paskui iš ten išėjo“, – pamena mama.
Pabėgo iš Biržų
Vadinamojo ekonominio pakilimo metais Dainius paėmė iš banko apie 300 tūkst. Lt paskolą namui statyti.
„Tuo metu turėjo iš ko paskolą išsimokėti“, – mįslingai kalba J. Miliukienė.
Ji pamena bandžiusi sūnų atkalbėti nuo milžiniškų įsipareigojimų bankui – mokė gyventi nors ir kukliai, bet iš tiek, kiek uždirba. Netgi siūlė pirkti kitą, seną ir gerokai pigesnį namą.
Dainiui mamos patarimai netiko. Jaunas vyras norėjo savo šeimai sukurti gražią ir patogią buitį. Jam labiausiai rūpėjo surasti vaizdingą vietą. Aptikęs parduodamą sklypą šalia pušyno, pinigų nebeskaičiavo. Tik svajojo, kaip išsivalys netoliese telkšantį tvenkinį ir, pabėgiojęs pušyne, šoks nusimaudyti. Namą statė ir interjerą kūrė itin kruopščiai.
„Viską pats rinko, niekam neleido nė patarti. Pagal mane interjeras buvo per daug vyriškas, bet jam taip patiko. Toks jis yra – nieko nepasakysi. Mes su vyru kitaip gyvenimą kūrėme – pradėjome vargšai nuo nulio“, – pamena J. Miliukienė.
Kol statė namą, anot mamos, Dainius užsiėmė „kažką su verslu“ ir dirbo „Buities rojuje“.
O po to staiga įlindo į skolas.
„Pardavė ir butą, ir mašiną. Dar kurį laiką stengėsi paskolą mokėti. Kol dirbau „Sodroje“, dar kiek padėdavom, bet mažino etatus ir mane atleido. Laimei, rado, kas nupirko namą už 300 tūkst. Lt. Gavo už jį gerokai mažiau, nei investavo. Su banku atsiskaitė, bet skolelių ir dabar dar liko“, – pasakojo J. Miliukienė.
Dainius su šeima išsikraustė į Vilnių, į nuomojamą vieno kambario butą. Dabar, anot mamos, vaikai rado erdvesnį būstą.
Šeima sostinėje gyvena ketvirtus metus. Per tiek laiko D. Miliukas darbo nesusirado. Pasak artimųjų, turėjo planų imtis verslo – prekiauti nekilnojamuoju turtu.
Matė lyderį
Kad D. Miliukas galimai nušovė niekuo dėtą septyniolikmetį, Biržuose žinomas dziudo treneris Petras Jakutonis vis dar negali patikėti. Dainių jis pažinojo kaip gebantį valdyti emocijas ir šalto proto.
P. Jakutonis – Dainiaus tėvo vaikystės draugas, neretas svečias jų šeimoje. Treneris matė, kad berniuko energija trykšta per kraštus, ir tėvus paragino šešiametį atvesti į dziudo salę.
„Tokio darbštaus ir visada savo vietą žinančio vaiko nesu turėjęs. Jis niekada neišsišokdavo, užstodavo silpnesnius, buvo labai valingas“, – buvusį auklėtinį gyrė treneris.
D. Miliukas dziudo treniravosi 15-iolika metų, tapo jaunučių, jaunių, jaunimo, suaugusiųjų daugkartinių šalies ir tarptautinių turnyrų čempionu, buvo ir Lietuvos rinktinės narys. Sulaukęs 20-ies sustojo – Biržuose nebebuvo kur toliau tobulėti.
„Dziudo – japonų sportas, ne agresyvumą gimdantis, o mokantis moralės kodekso: gerbti priešininką, nemeluoti, nevogti. Pradedantiems treniruotis vaikams moralės kodeksą padovanojame. Mokau vaikus, kad ne tik varžybose, bet kada gyvenime priešininkus reikia įvertinti ir neparodyti jiems savo emocijų. Kol Dainius buvo mano akiratyje, tokį jį ir mačiau“, – pasakojo P. Jakutonis.
Treneris pripažįsta atsisveikinęs ne su vienu auklėtiniu prieš šio norą. Anot jo, dziudo yra ir psichologiškai, ir fiziškai stiprių žmonių sporto šaka, ugdanti lyderius.
„Jei matom, kad potencialus lyderis krypsta į gatvę, turime juos pakeisti arba išvaryti. Pakeisti dažniausiai neįmanoma“, – sako treneris.
Tarp buvusių jo auklėtinių – kariškiai, gydytojai.
Dainius – irgi neeilinė asmenybė. Trenerio teigimu, D. Miliuką Biržai žinojo kaip verslininką, prekiaujantį nekilnojamuoju turtu – pirkusį ir parduodavusį pastatus.
„Dainius turėjo verslininko gyslelę ir Biržuose buvo įtakingas – stiprus fiziškai, važinėdavo geru BMW, neprastai rengėsi, negerdavo, nerūkydavo. Buvo laikas, kai jis Biržuose atrodė išskirtinis. O stiprius žmones gerbia arba bijo“, – svarsto P. Jakutonis.
Viešumos vengė neatsitiktinai
Biržų politikas ir ilgametis rajono žurnalistas Kęstutis Slavinskas pažinojo ir auką, ir įtariamą žudiką. D. Slavinskui ne kartą teko rašyti ir apie D. Miliuko, ir apie nuo jo ginklo kulkos kritusio septyniolikmečio sportines pergales.
„Dabar girdisi versijų, esą į paauglius šauta neatsitiktinai, jie galėjo būti įpainioti į kokius nešvarius reikalus. Tai yra nesąmonė. Tas septyniolikmetis buvo puikus vaikinas, negalėjęs turėti nieko bendra su nusikalstamomis grupuotėmis. Tik likimas, kad jis netinkamu laiku atsidūrė netinkamoje vietoje“, – įsitikinęs K. Slavinskas.
Maža to, D. Miliukas, kol gyveno tėvų bute, su politiku buvo kaimynai.
K. Slavinskas pasakoja matęs, kad Dainius turėjo stabilias ir geras pajamas, nors neaišku, kuo užsiėmė.
„Biržuose ne jis vienas toks. Pažiūrėkit, kiek palei Nemunėlį buvo išpirkta gerų sodybų spirito kontrabandai organizuoti, kiek jų vėliau degė“, – teigė kaimynas.
Anot jo, D. Miliukas, laikęsis paties susikurtų gyvenimo dėsnių, kaip geras lenktynininkas dar gerokai iki tragedijos „neišėmė posūkio“.
„Dainius pasirinko ne tokį gyvenimą kaip mes, einantys į policiją, kai mums išdaužo automobilio langą. Jo pasaulyje galioja kiti dėsniai. Ir tame pasaulyje jis prarado padėtį. Jam buvo uždėtas vadinamasis „nazoras“ nesirodyti Biržuose. Neatsitiktinai čia vengė viešumos. Manau, dėl to ir į Vilnių išvažiavo. Buvo ir žiauriai sudaužytas. Abejoju, kad dėl įtakos sferų persidalijimo, greičiau dėl pogrindinio verslo reikalų“, – svarstė K. Slavinskas.
Versija – pakibusios skolos
Kas privertė ateitį Biržuose mačiusį dziudo čempioną tarsi persekiojamam žvėriui sprukti iš gimtojo miesto? Politikas įtaria, kad atsakymo reiktų ieškoti ten, kur pinigai. Anot jo, vieša paslaptis, kad ne vienam Biržuose pavyko prasigyventi ne iš legalaus darbo. Kodėl tokia sėkme turėjo netikėti ir D. Miliukas? Vienas iš gandų, apipynusių jo tragediją, – žlugusi kontrabandinio krovinio dalis ir likusios milžiniškos skolos.
„Tai ne tie žmonės, kurie vaikščiotų gatvėmis ir plėštų praeivius“, – tvirtina K. Slavinskas.
Anot jo, D. Miliuko artimos aplinkos žmonės pasakojo, kad paskata paleisti šūvius galėjo būti atsitiktinumas – du gatve ėję paaugliai sutartinai žvilgtelėjo į garsųjį biržietį.
„Dainiaus galvoje gerai veikdavo schemos. Turbūt ir šiuo atveju suveikė, kad tie vaikai yra tam tikrų žmonių pasiuntiniai. Jis galėjo šauti išsigandęs, bet tikrai ne tam, kad pasirodytų prieš vaikus. D. Miliukas niekada nedemonstravo savo viršenybės“, – „Sekundei“ teigė K. Slavinskas.
Prieštaringi vertinimai
Nužudytojo septyniolikmečio gedinti klasės auklėtoja, Kaštonų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Aušra Macienė neabejoja, kad auklėtinis tapo likimo auka.
„Tokia lemtis. Čia nieko nebuvo suplanuota. Jis buvo be galo paklusnus, tylus ir geras berniukas, mano pagalbininkas. Žinau, kad negalėjo priklausyti jokioms įtartinoms kompanijoms“, – apie nuo D. Miliuko paleistos kulkos kritusį mokinį, visą laisvą laiką praleisdavusį šaudykloje, kalba A. Macienė.
Atvykėlei į Biržus iki tragedijos jai nebuvo žinoma D. Miliuko pavardė. Tačiau mokytojai susidarė įspūdis, kad Biržuose jis buvo visų akyse.
„Kiek kalbu su biržiečiais, visi jį žinojo. Daugiau kaip nusikalstamo pasaulio atstovą, ne kaip verslininką. Nors vienas bendradarbis jį apibūdina kaip šaunų gerą verslininką, kitos kolegės sūnus su juo lankė dziudo. Ji negali net įsivaizduoti, kad Dainius galėjo taip pasielgti. Apie jį girdžiu labai prieštaringų vertinimų – kiek žmonių, tiek nuomonių“, – sako mokytoja.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
