Šiemet Lietuva mini ir netekčių, ir savo nešlovingo dalyvavimo holokauste, ir nesėkmingo 1941-ųjų metų birželio sukilimo jubiliejus. Nieko labai naujo šiomis temomis nepasakyta. Juodi kaspinai, paradai, minėjimai ir tylos minutės. Kas matė vieną tokį jubiliejų – matė visus. Jei nuobodu - įdomiau prisiminti Suomiją.
Sukilimai ir jubiliejai
Sovietų 1941-aisiais organizuotų trėmimų, Rainių ir Pravėniškių žudynių sukaktys ginčų nekelia. Kitaip yra su sukilimu, lydėjusiu sovietų atsitraukimą (galima vadinti ir bėgimu) ir pasitikusiu Josifo Stalino buvusio draugo Adolfo Hitlerio ordas.
Manantieji, kad Lietuvoje 1941 metų birželio 23-ią įvyko ne sukilimas, o tik nevykęs jo mėginimas arba norinčiųjų kolaboruoti su naciais fiesta – nuomonės nepakeitė. Norintieji galvoti, kad niekieno nepripažinta ir neįvertinta Juozo Brazaičio (Ambrazevičiaus) vyriausybė ištaisė pabėgusio tautos vadu besivadinusio Antano Smetonos klaidas ir kažką kažkam neva įrodė - irgi lieka savo garbinguose apkasuose. Šįkart – ne apie tai.
Netoliese yra šalių, kurios jubiliejus mini kitokius ir turi pagrindo daryti tai kitaip. Ką tik paminėjusiai 1941 metų birželio įvykių 70 metų sukaktį Lietuvai derėtų pasiskaityti ir dar vieną rusų istoriko Marko Solonino knygą: „Birželio 25-oji: kvailystė ar agresija prieš Suomiją?“
Mat birželio 25 dieną sukanka 70 metų ir nuo datos, kada Stalinas, praėjus vos kelioms dienoms nuo „Barbarosos“ (taip vadinosi nacių Vokietijos puolimo prieš Sovietų Sąjungą planas) pradžios, antrą kartą užpuolė Suomiją. Šios kaimyninės šalies pelkėse ir sniegynuose jis jau buvo palikęs šimtus tūkstančių ją okupuoti mėginusių karių.
Markas Soloninas
Leidykla „Briedis“ išleido jau trečią šio autoriaus knygą. Prieš tai buvo „Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija“, „Mozgoimenije. Suklastota Didžiojo karo istorija“. Visos jos vienaip ar kitaip aktualios Lietuvos skaitytojui. Pirmojoje ne tik aprašomi taip pat ir Lietuvoje vykę karo veiksmai tarp Raudonosios Armijos ir Wehrmachto „išvaduotojų“ (kabutės abiems). Čia pastebima, kad sovietų kariuomenei neretai prioritetiniu tikslu buvo nurodoma dengti partinių kontorų ir pačios kariuomenės nugaras nuo „lietuvių nacionalistų“. „Mozgoimenije“ rašo apie tai, kaip sovietai ir šiandieninė Rusijos valdžia entuziastingai klastoja istoriją, palaikydama naftalininius mitus.
Įdomu, kad net ne pačioje demokratiškiausioje Rusijos viešojoje erdvėje, kur „Didžiojo Tėvynės karo“ temos dažniausiai pateikiamos tik kaip šlovingos praeities ir heroizmo propaganda bei naudojamos jaunosios kartos „patriotiniam“ zombinimui, M. Soloninas gavo eterį. Per pačią birželio 22 dieną, kai oficialiai galima tik giedoti patriotinius ditirambus, NTV televizijos kanalas leido negailestingai išjuokti mitus apie agresiją prieš „taikiai miegojusią Sovietų Sąjungą“ ir „Bresto tvirtovės žygdarbį“. Lietuvoje tokių diskusijų, deja, beveik nepasitaiko.
Nesant didelio noro grįžti prie klausimo – ar galėjo Lietuva, Latvija arba Estija sekti Suomijos pavyzdžiu ir priešintis ginklu sovietams dar 1939 metais, tiesiog siūlau pasiskaityti naujausią knygą, kurią skaitant šis klausimas vėl kyla. Net ne dėl to, kad jį kartais iškelia autorius, pats lyg suabejodamas ir primindamas, kad galimybes teritoriniams manevrams ir geografines sąlygas suomiai turėjo visai kitas, nei lietuviai ar latviai. Verta dar kartą pasiskaityti koncentruotą visų suomių tautos kovų su nepalyginamai stipresniu ir žiauresniu priešų aprašymą. Idant jubiliejų skirtumai ir istorinės atminties grimasos atrodytų adekvačiau.
Aktualūs aspektai
„Birželio 25-oji: kvailystė ar agresija prieš Suomiją?“ – knyga su 371 dokumentine nuotrauka, 58 žemėlapiais ir Suomijos kovų už laisvę schemomis. Tarp jų – gan iškalbingos įvairų šalių spaudos karikatūros suomių-rusų karo tema ir abiejų šalių propagandos iliustracijomis.
Sovietų ir šiandieninės Rusijos oficialiojoje istoriografijoje tiek Žiemos karas, tiek Tęstinis karas su Suomija, apie kuriuos M. Soloninas rašo savo knygoje, yra kryptingai nutylimi, kaip napatogūs, nes juose nėra nei šventos kovos su fašizmu, nei šlovingų karybos praktikų. Viskas yra tiesiog atvirkščiai. Kolega, politikos apžvalgininkas Aidanas Praleika, perskaitęs šį M. Solonino veikalą, keistokai pyktelėjo – viskas, anot jo, ten antirusiška ir neobjektyvu. Gal ir taip, nes pats M. Soloninas pabrėžia norįs „grąžinti į ringą antrąjį boksininką“. Kitas kolega Vitalijus Karakorskis pastebi, kad sunku būtų rasti ką nors pozityvaus sovietų milžino mėginime „nutrėkšti niekingą suomišką blusą“ (pačių sovietų terminologija).
Pasak M. Solonino. Ligi šiol tiek rusiškoje, tiek suomiškoje įvykių nušvietimo versijose daugiausia kalbėta apie tai ar Suomija buvo pakankamai lanksti derybose su sovietais, ar nepakankamai, ar bendravo su A. Hitleriu, ar ne bendravo. Anot autoriaus, jei kompiuterinės grafikos būdu pašaliname iš bokso ringo vieną iš sportininkų, kitas lieka neaišku prieš ką mojuojantis pirštinėmis ir šokinėjantis.
Pati knyga labiau skirta Sovietų Sąjungos ir Suomijos karo etapui, prasidėjusiam 1941 m. birželio 25-ąją. Suomių istoriografijoje jis vadinamas Tęstiniu karu. Sovietiniais laikais šis karas buvo „užmirštas“ ar net „nežinomas“, nes, kaip minėta, buvo niekaip neįklijuotinas į „išimtinai gynybinių“ ir „amžinai šlovingų“ karų sistemą.
Užtat Lietuvos čiabuvį turėtų labiau dominti 1939-1940 metų Žiemos karo realijos ir dar pora svarbių skirtumų tarp to, ką Suomijai paliko Manerheimas, o Lietuvai Smetona. Autorius primena, kad „1940 metų kovą karo su „niekinga blusa“ fronte išskleistos 58 divizijos. Pavyzdžiui, Karelijos sąsmaukoje sutelkta daugiau kaip pusė milijono žmonių, 114 tūkstančių arklių, 40 tūkst. automobilių, 7,1 tūkst. pabūklų ir kulkosvaidžių. Tankų skaičius peržengė 3 tūkst. Tai dar viena provokuojanti iliustracija, keliant klausimą – reikėjo ar nereikėjo priešintis sovietams ginklu. Cituojamuose atsiminimuose Suomijos užsienio reikalų ministras į Molotovo priekaištus, kad Suomija elgiasi kitaip nei kapituliavusios Lietuva, Latvija ir Estija, pastarasis atsakė nežinąs, kaip elgėsi Baltijos šalys, bet Suomijos vyriausybė elgėsi pagal situaciją...
Apskritai knygoje gan išsamiai aprašomi sovietų ultimatumų Baltijos šalims ir derybinių niuansų skirtumai, kartu gan grakščiai išjuokiant Maskvos propagandines klišes ir parodant, kad visi šie veiksmai buvo bendro Stalino sumanymo dalis.
Kaip tam tikrą Lietuvos atvejo unikalumą 19401 metais autorius juokaudmas išskiria tai, kad tik Lietuvai buvo pateiktas reikalavimas suimti savo valstybės saugumo departamento ir vidaus reikalų ministerijos vadovus. Mat Latvijos ir Estijos nebuvo spėta apkaltinti neva grobtus raudonarmiečius.
Dar vienas skirtumas
Paskutinis Lietuvos ir Suomijos jubiliejų skirtumas, kurį galima ir būtina pabrėžti (net ir be M. Solonino veikalo) yra santykis su holokaustu. Neva profašistinė, kaip ligi šiol teigia oficialioji Rusijos propaganda, suverenumą sugebėjusi išsaugoti Suomijos valdžia, nepaisant visų, labai agresyvių vokiečių reikalavimų, išdavė nacistinei Vokietijai 8 (aštuonis) net ne Suomijos žydus, o imigrantus iš Austrijos ir ligi šiol dėl to viešai atgailauja. Netgi, jų atminimui įamžinti, yra pastačiusi memorialą Izraelyje. Suomijoje žydai buvo surinkti į karo belaisvių stovyklas, bet išskirti į atskiras zonas, kurias iš esmės administravo vietos žydų bendruomenė. Daugelis Suomijos žydų dalyvavo kovoje prieš sovietų interventų armiją ir buvo už tai apdovanoti. Ne vienas karo medikas – irgi Suomijos žydas - atsisakė A. Hitlerio jam skirto ordino, kurį šis baudėsi įteikti už sužeistų esesininkų gelbėjimą.
Siūlydamas pasiskaityti M. Solonino monografiją, pastebėsiu, kad ši šalis Lietuvos žiniasklaidos rinkoje dažniausiai, kaip ir kokia nors Švedija, nepatenka į „kaimynų“ kategoriją, nes Vladivostoko aktualijos dažnai mums vis dar aktualesnės nei Stokholmo ar Helsinkio. Tas pat ir su istorine atmintimi – nepatogūs palyginimai ir svarstymai, kurie kartais įmanomi net Rusijos valdžios valdomoje žiniasklaidoje, pas mus sutinkami įtariai.
