Kas bendra tarp disidento, Helsinkio grupės įkūrėjo V. Petkaus ir buvusio stribo, didybės manijos apsėsto rašytojo V. Petkevičiaus? Meilė apsimelavusiam ir Konstitucinį Teismą ignoruojančiam prezidentui ar ambicijos bei smulkus kerštavimas oponentais tapusiems bendražygiams?
Ir vienas, ir kitas nepraleidžia progos įgelti savo buvusiems “žygio” draugams. V. Petkevičius beveik visus Sąjūdžio laikų bendražygius, ypač tuos, kurie nepatenkino garsiojo rašytojo ambicijų ir jo “neklausė”, nepaisydamas jokių etinių ir elementarių padorumo ar objektyvios tiesos kriterijų, apipylė purvais. V. Petkus su savo nuo politkalinių ir tremtinių organizacijų seniai atskilusia kelių vienminčių grupele aplankė verkšlenantį ir sąmokslo paranojos krečiamą prezidentą, pareikšdamas, kad Konstitucinis Teismas prilygsta okupaciniams teismams. Didesnės nesąmonės per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį dar neteko girdėti.
Žmogus, kuris priešinosi okupaciniam režimui, tenkindamas savo ambicijas valstybės Nepriklausomybės dienos išvakarėse prisideda prie tų, kuriems Konstitucija tėra tik popiergalis. Žiūrint į garbių senjorų veidus kažkodėl pirmiausia galvon lenda mintis: ar tik nebus toks jų pasirodymas viešumoje vien noras parodyti save ir pareikšti, kad jie ne su tais politkaliniais bei tremtiniais, kurie susijungė su konservatorių partija, kad jie tebėra reikšmingi ir svarbūs.
Dar būtų galima suprasti napoleoniškumu ir savigyra seniai jau garsėjantį rašytoją Petkevičių, bet sunku suvokti V. Petkaus metamorfozes. Jis su savo bendraminčiais A. Bendinsku, S. Stunguriu, A. Mozeriu, V. Girdzijausku, A .Žilinsku Nepriklausomybės dienos išvakarėse teigia: “Mums kaip tik teko būti tokių politizuotų teismų aukomis, todėl puikiai mename jų kvapą ir tuos teisėjus, kurie vykdė nurodymus, įsiteikdami uzurpatoriams ir Lietuvos laisvės slopintojams [...]. Tas bjaurus kvapas tvyrojo ir Konstituciniame Teisme, sprendžiant Jurijaus Borisovo tariamą klausimą”.
Kažin kuo išsilavinęs, kompetentingas ir valstybei gėdos nedarantis teisėjas E. Kūris garbiems ponams primena sovietmetį ir ar jiems patiems su uosle viskas tvarkoj? Deja, patys pareiškimo žodžiai dvelkia nekokiu kvapu. Ir net ne senatvinio marazmo (teneįsižeidžia garbaus amžiaus tautiečiai), o kur kas gilesnio puvėsio, ne vieną dešimtmetį ėdusio valstybingumo šaknis.
Bent kiek pilietiškumo ir išminties turintį žmogų toks vertybių sumaišymas, bandymas suniekinti nepriklausomos Lietuvos Konstitucinį Teismą bei pateisinti Lietuvos valstybę dergiantį okupacinio režimo palikuonį J. Borisovą turėtų veikti kaip šaltas dušas. Kiek dar reikės įveikti ambicijų, tuščio politikavimo, kad sugebėtume apginti savo valstybės orumą ir garbę, net tada, kai asmeninių interesų vėjarodis rodo kita kryptimi?
Daugiau nei prieš visą amžių įžvalgusis Alexis de Tocqueville’is rašė: “Didžiuliai pavojai, užuot sustiprinę tautos dvasią, kartais visiškai ją sugniuždo; jie pažadina aistras, bet nenukreipia jų derama linkme ir sudrumsčia protą, užuot jį apšvietę”. Ar nebus taip atsitikę ir su mumis, kai svarbiausių mūsų istorijai įvykių išvakarėse, stovint kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų, rytietiškos politikos kėslai aptemdė kai kurių valstybės vyrų protus, o asmeninės gerovės ir ambicijų interesai supančiojo rankas, melu suparalyžiavo kalbą.
Juk kaip kitaip paaiškinti tame pačiame laive, kurio kapitonu ir vėliavnešiu pasirinktas R. Paksas, atsidūrusius V. Ivanovą, R. Pavilionį su savąja Aurora, V. Petkevičių, G. Šurkų su V. Mazuroniu, V. Mažoną, A. Terlecką, V. Šustauską ir prie jų jau prisijungusią minėtąją buvusių disidentų grupelę? Negi buvusiems žmogaus teisių gynėjams nekyla mintis, kad nepriklausomoje valstybėje ginti reikia ne saujelę prezidento interesų grupės asmenų ir atvirų ar lapais apsikasusių valstybingumo priešininkų teises? Paksas ir jo komanda vaidina varguolių gynėjus, bet juk kaltinami ne už tai: Borisovo milijonas ne varguolių reikmėms buvo išleistas, ne jų, o savo draugų firmų interesai buvo ginami ir savo grasinimais besisvaidančiam draugui pilietybė dovanojama.
Kodėl laivo įgulai nerūpi už borto išmestųjų teisių gynimas? Tų, kuriuos prezidentas Paksas priskiria sąmokslininkams - intelektualų, Bažnyčios hierarchų, tradicinių partijų, kitaip demokratiją nei prezidentas suprantančių žurnalistų, jaunimo? Kodėl jiems nerūpi, kai fašistuojantys elementai muša savo nuomonę turinčius jaunuolius? Kodėl jų nepiktina antisemitizmo protrūkiai ir carinės ochrankos metodai tuos proveržius skatinant? Ar jie vis dar nemato, kokią žalą pats prezidentas ir jo aplinka padarė Lietuvai? Ar jų nepiktina tai, kad už mokesčių mokėtojų pinigus po Lietuvą lakstantis ir žmonių socialines bėdas savo populistiniams tikslams išnaudojantis prezidentas neatlieka savo tiesioginių pareigų ir griauna valstybės užsienio politiką? Ar jiems ne keista, kad į Prezidentūrą grįžta susikompromitavę ir valstybės tarnybos etikos normas pažeidę patarėjai? Ar jiems blogu kvapu nedvelkia tada, kai, užuot pripažinus savo klaidas, kagėbistiniais metodais bandomos sukurpti bylos oponentams?
Tokių retorinių klausimų būtų galima išrikiuoti dar daugiau. Nereikia net abejoti, kad demagogija serganti laivo įgula viską apverstų aukštyn kojom ir ne tik dėl to, kad geriausia gynyba - puolimas, bet visų pirma, kad nė vienas tos margos publikos personažas nesugeba atskirti savo ir valstybės interesų. Jų argumentai rėkte išrėkiami “Jedinstvos” laikų stilistikos mitinguose labai primena vieną seną anekdotą: kai girtas autobuso keleivis, užsuptas monotoniško važiavimo, ima ir apdirba šalia stovinčią moterėlę, o šiai pasipiktinus ir sušukus atrėžia: “Ko tu rėkauji, pasižiūrėk, kaip tu pati atrodai”.
Prezidentas Paksas savo painioje ir prieštaringoje retorikoje yra išrėžęs vieną iš daugybės “auksinių” minčių: “Ne problema yra duoti parodymus ar neduoti. Problema yra atskleisti tiesą”. Tad ar ne todėl išsisukinėjantis ir primityvius taktinius žaidimus žaidžiantis, vis labiau susipainiojęs valstybės vadovas nedavė parodymų teisėtoms komisijoms, vilkino laiką, pasisamdė visą brigadą advokatų, turėjusių tikslą “išlošti” kuo daugiau laiko ir ieškoti ne tiesos, o politikos viražų.
Taip ir nardo padangių nekaltasis padebesiais, pamynęs ne tik savo, bet ir valstybės garbę bei orumą. Net jeigu apmulkinti bei valdžios apleisti žmonės ir leidžiasi kvailinami, tai daugiau nei pusė valstybės piliečių bus priversti Vasario 16-osios sulaukti su politinį, moralinį ir pilietinį autoritetą praradusiu, priklausomu Nepriklausomos Lietuvos prezidentu. Ir jiems bus dėl to GĖDA. Jiems, bet ne nekaltybės simboliu save laikančiam ir seniai jau iš gėdos rausti pamiršusiam piliečiui Rolandui Paksui bei jo kariaunai.
