Kas gi čia tokio, ko gero, gūžtelėtų pečiais koks skeptikas. Juk jau įprasta, kad Seimo nariai reklamuotų, tarkim, agurkus, o ministrai išpažintų daugpatystę. Tad ko čia sukti galvą, kad sveikatos apsaugos ministras rūpinasi saugiu valstybės paauglių seksu?
Ir kas čia tokio, kad jo vadovaujamos asociacijos logotipas puikuojasi ant prezervatyvų “Cool” pakuotės?
Šeimos ir seksualinės sveikatos asociacija (http://www.spa.lt), kurios prezidentas yra dabartinis sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas, skelbiasi esanti vienintelė nevyriausybinė organizacija Lietuvoje, besirūpinanti visuomenės, ypač jaunimo seksualinėmis ir reprodukcinėmis teisėmis bei sveikata. Nors organizacija nevyriausybinė, tačiau jos filialai veikia valstybiniuose visuomenės sveikatos mokymo centruose. Ji dalyvauja Europos “Enet” tinklo socialiniame projekte, kurio tikslas: padidinti prezervatyvų naudojimą tarp “tikslinės populiacijos” (16-25 m. amžiaus asmenų), išplėsti kontraceptikų rinką, išlaikyti vietines šeimos planavimo asociacijas. Prezervatyvų “Cool” prekinis ženklas priklauso šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijai, kuri nuo parduodamos produkcijos gauna komisinius, rašoma internetiniame Planuotos tėvystės federacijos tinklapyje (http://mirror.ippf.org/review1998/cool.htm). Šiomis lėšomis remiamos žiniasklaidos bei šviečiamosios kompanijos ir ilgainiui vien šių lėšų pakaks asociacijos išlaikymui.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad už kilnų darbą priklauso ir atlygis. Pagaliau žmonės laisvi burtis į asociacijas ir propaguoti tai, kas yra leistina demokratinėje valstybėje. Juolab kas galėtų ginčytis dėl to, kad reikia stengtis užkirsti kelią ŽIV ir AIDS pavojui. Tačiau asociacija, kurios nariai yra abortų šalininkai, aktyviai dalyvauja lytinio švietimo programose, kurioms talkina nepilnamečiai savanoriai. Kitaip tariant, vaikai šviečia vaikus, kaip neturėti vaikų.
Tokia taktika perimta iš Tarptautinės planuotos tėvystės organizacijos, kurios finansavimą iš federalinio biudžeto lėšų tik tapęs prezidentu nutraukė George’as W. Bushas ir kurios veiklą kritikuoja abortų priešininkų organizacija “Už gyvybę”. Lietuvoje abiejų šių skirtingus požiūrius į gyvybę turinčios organizacijos siekia mažinti abortų skaičių, tačiau jų siūlomos priemonės skirtingos, kaip ir požiūris į jaunimo lytinį auklėjimą.
Tad ar visą sveikatos apsaugą prižiūrintis ministras neatsiduria interesų konflikto zonoje? Juk jis turėtų atstovauti ne vienai kuriai nors asociacijai, bet kur kas platesniam požiūriui į sveikatą, taip pat ir reprodukcinę. Šiemet Seimas turėtų svarstyti Reprodukcinės sveikatos įstatymą, kurį, be kita ko, parengė minėtoji asociacija. Jame numatoma įteisinti privalomą lytinį švietimą mokyklose. Tačiau nors šis įstatymas dar nepatvirtintas Lietuvos mokykliniuose vadovėliuose, išleistuose 1999 m., galima rasti ganėtinai kontroversiškų požiūrių į lytinį švietimą. Lietuvoje dar visai neseniai atsisakyta registruoti daug diskusijų ir kritiškų vertinimų sukėlusį preparatą mifepristoną, skirtą medikamentiniam abortui, tačiau vadovėliuose jis minimas. Kyla klausimas, ar vadovėliai vietoj lytinio ugdymo neužsiima paslėpta kontraceptikų vartotojų rinkos plėtra?
Tokia praktika Lietuvoje ne naujiena. Ne vieną kartą net tada, kai vaistai buvo dar neregistruoti, privačių įstaigų vadovai ir Sveikatos apsaugos ministerija ruošė programas bei apmokymus, kaip jie turi būti taikomi. Toks atvejis buvo dėl cheminį abortą sukeliančio vaisto mefipristono. Ką galėtų reikšti, kai programos, įstatymai specialiai kuriami dar neįteisintiems Lietuvoje medikamentams?
Pavyzdžiui, Lietuvos ginekologai ir Sveikatos apsaugos ministerija planavo cheminių abortų įdiegimą į praktiką. Tokie ketinimai atsispindėjo "Reprodukcinės sveikatos stiprinimo programoje 2002-2004 m.". Joje buvo punktas, kuriame siūloma “organizuoti trumpalaikius seminarus apie modernius nėštumo nutraukimo metodus, taip pat ir medikamentinius". Taigi žymiausi šalies ginekologai diskutuoja, kaip užkirsti kelią abortams, ir reiškia susirūpinimą jų didėjimu, tačiau kalbėdami apie teisę į abortą, kuris turi būti prieinamas socialiai remtinoms, smurtą patyrusioms moterims, užsimena, kad “medikamentinis abortas turi būti prieinamas kaip nauja technologija”.
Tad ar panašiai nesiruošiama rengiant Reprodukcinės sveikatos įstatymą, kurį Seimui pateikė asociacija, suinteresuota kontraceptikų platinimu? Ir ką reiškia reprodukcinė sveikata atskirai, ar ji nėra visos žmogaus sveikatos dalis?
Kaip viena svarbiausių lytinio švietimo grandžių yra kontraceptikų propagavimas. Ne paslaptis, kad yra šalininkų, siekiančių, jog jie atsidurtų ir kompensuojamų vaistų sąraše. O juk “apsišvietęs” jaunimas - potenciali vartotojų rinka.
Niekas neabejoja, kad vaikus ir paauglius reikia lytiškai šviesti, bet kaip tai daryti, kad hormonų audrų blaškomas nepilnametis nebūtų skatinamas sutelkti visą dėmesį tik į lytinio akto technologijas, o nauja gyvybė taptų nepageidautinu hedonizmo baubu?
Lietuvoje yra ir kitaip galvojančių nei planuotos tėvystės propaguotojai. Mat statistika ir Vakarų pasaulio patirtis verčia suklusti: per 1960-1991 m. laikotarpį JAV, persiritus seksualinės revoliucijos bangai ir intensyviai vartojant kontraceptikus, abortų skaičius padidėjo 800 proc., lytiniu keliu plintančių ligų padaugėjo 245 proc.; Didžiojoje Britanijoje, kur parlamentarai jau ragina peržiūrėti šalies lytinio švietimo politiką ir kur 1992-2000 m. merginų, lankančių šeimos planavimo klinikas, skaičius padidėjo 144 proc., o kontraceptinių piliulių vartojimas padidėjo trigubai, lytinių keliu plintančių ligų tarp to paties amžiaus merginų padaugėjo iki 58 proc. Ir Lietuvoje, nepaisant aktyvių švietimo akcijų, nepilnamečių abortų padaugėjo beveik trigubai, nesumažėjo ir lytiškai plintančių ligų. Primityvus švietimas gali ne tik skatinti ankstyvą domėjimąsi lytiniu gyvenimu, bet ir menkinti atsakomybės ribas, juolab tikint, kad prezervatyvas - absoliuti panacėja nuo ŽIV ir AIDS. Deja, skirtingi tyrimų šaltiniai labai nevienodai vertina tokį patikimumą, saugantis nuo mirtinos infekcijos: nuo beveik 100 proc. tik iki 70 proc.
Bet net ir atitolus nuo kontraceptikų rinkos plonybių, Seimui pateiktame Reprodukcijos įstatyme siūlomas privalomas lytinis švietimas suniveliuoja visų nepilnamečių auklėjimą, tėvų apsisprendimui bei pasaulėžiūrai nepalikdami vietos. Šiuo atveju ugdymas ir švietimas suplakami į viena. Seimui siūloma it kontrabandininkui apeiti legalius dalykus - tokius kaip tėvų sutikimas, pasirinkimo teisė. Juk ir dabar lytinio švietimo apologetai siūlo pedagoginę priemonę - demonstruoti, kaip teisingai “užsimauti”, naudoti. Visiems, visai klasei, nepaisant kiekvieno paauglio individualumo.
Žinoma, galima teigti, kad nereikia būti davatkomis, nes “gatvės” žinios yra kur kas žalingesnės, bet ar pasitelkus įstatymą “gatvę” reikia perkelti į mokyklos suolą? Juolab ar įstatymą turėtų rengti tik vienos interesų grupės atstovai? Įdomu, ar kitokia nuomonė sudomins poną Juozą Oleką, kuris yra ne tik Šeimos planavimo ir seksualinės asociacijos prezidentas, bet ir sveikatos apsaugos ministras, turintis paisyti visų mokesčių mokėtojų požiūrių, ne tik tų, kurie priimtini jam asmeniškai.
