Prisiminti sovietinio rusiško filmo pavadinimą paskatino pastaruoju metu Lietuvos viešojoje erdvėje vykstantys keisti dalykai. Praėjus penkiolikai metų po Nepriklausomybės atkūrimo santykis su sovietine praeitimi mūsų valstybėje vis labiau primena šešėlių teatrą vidury baltos dienos.
Pilietine, vis labiau demokratėjančia, europėjančia save vadinanti visuomenė savo pačios prokurorų tokia, regis, jau nelaikoma. Sakysite, netiesa. Anaiptol. Štai visai neseniai Generalinė prokuratūra atmetė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko Simono Alperavičiaus skundą dėl prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje dėl antisemitinių publikacijų. Ir ta pačia proga pasiskubino pareikšti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarimas nutraukti „Respublikos“ leidėjo Vito Tomkaus administracinę bylą nekomentuotinas. Jį turėtų gerbti ir proceso šalys, ir visuomenė. Išties koks civilizuotas pilietis galėtų tvirtinti, kad nereikia gerbti teismo sprendimo, bet kas ir kokioje šalyje galėtų rekomenduoti to sprendimo nekomentuoti? Ką tai bendra turi su demokratija?
Mokesčių mokėtojams nepigiai kainuojantis teisėsaugos mechanizmas sukasi vangiai, braškėdamas, užleisdamas vietą žiniasklaidos Linčo teismui. Vien ko vertas „Durnių laivo“ autoriaus triumfas ir po to prasidėjęs jo vogravimas paskutine instancija save laikančioje TV šou. Jis čia savas ir gali komentuoti ką tik nori, pilti pamazgas ant valstybės prezidento, kaltinti nebūtais dalykais ir šmeižti visuomeninius, pilietinius sambūrius ir niekas jam nepataria atsisakyti komentarų. Tyli prokuratūra, tyli rėksmingieji politikai, tyli demokratiška visuomenė – jokių piketų, jokių komentarų. Atrodo, kad ir istoriją tuoj mokysimės iš visokių „durnių laivų“ ir „tarybinio žvalgo“ memuarų.
Ar ne keista, kad stipriau užsitrenkiant archyvų durims, kritinėjant rusiškiems naikintuvams ir stiprėjant dosniai finansuojamai imperinei Rusijos propagandai, vis drąsiau galvas kelia visokie vaigauskai, petkevičiai, tomkai ir grinevičiūtės? Miegantys Didžiosios Meškos meškiukai jau senokai pabudę iš žiemos miego. Po penkiolikos metų jie žvaliai atkutę. Žvalūs buvo jau Pakso skrydžio ir nuopuolio laiku, kandžiojosi ir dergė besipriešinusius naujajam „tvarkdariui“. Bet šiandien vienas tokių jau įsikūrė LRT taryboje. Libdemai suvaidino opoziciją ir su Seimo daugumos pagalba šventė pergalę: nušalinto prezidento bičiulis ir memuaristas Edmundas Ganusauskas dabar patarinės, ką turėtų rodyti visuomeninis transliuotojas. Gal „Okna“, kad reitingai būtų geresni ir rusų kalbos nepamirštume?
Liustracijos komisijos pirmininkė Dalia Kuodytė pažymėjo, kad deramai vykdyti liustraciją daugiausia trukdo ne įstatymų stoka, o netvarka archyvuose, nes iki šiol nemaža dalis dokumentų neįtraukti į apskaitą. Jos teigimu, dalis dokumentų, kaip buvo maišuose, taip ir liko, reiktų geriau pasižiūrėti, kas apskritai darosi Ypatingajame archyve.
Jau anksčiau per nustatytą pusantrų metų laikotarpį Liustracijos komisijai prisipažino maždaug pusantro tūkstančio buvusių KGB darbuotojų ir agentų. O kiek dar tokių ir pačių svarbiausių, kurių bylos gerai saugomos Rusijos slaptųjų tarnybų archyvuose ir jų nėra tuose Ypatingojo archyvo maišuose? Ir kodėl per penkiolika Nepriklausomos valstybės metų archyvo vadovai miegojo žiemos miegu?
Tarybiniu žvalgu save tituluojantis, buvęs aukštas KGB karininkas Ričardas Vaigauskas savo memuaruose rašo, kad jis neketinąs atlikti išpažinties, nes nenorįs atsisakyti elementarių moralės principų ir išduoti žmonių, kurie jam atitinkamu laiku padėjo, kuriuos jis gerbė, o jie gerbė jį. Ir net padėkoti už pagalbą išleidžiant knygą negalįs, nes bijąs jiems prisegti KGB agentų etiketę.
Teigdamas, kad 2005 metų sausio viduryje prasidėjo naujas „raganų medžioklės“ sezonas, KGB veteranas atmeta šantažo prevenciją, tikindamas, kad niekam esą nereikia buvusiųjų šantažuoti, mat amerikonai tokių neverbuoja, o rusams pavojinga verbuoti, nes juos prižiūri Lietuvos specialiosios tarnybos. Esą lieka tik mūsų pačių saugumo institucijos.
Ko gero, „tautinės tarybinės praeities žvalgas“ bus mažai suklydęs, tik raganos ir medžiotojai, regis, bus apsikeitę vaidmenimis ir dar ne visi „miegantys meškinai“ prižadinti.
Savaitraštis „Panorama“
