„Atrodo, visada buvau priklausoma nuo saldumynų. Nesveikai juos mėgstu. Galėčiau maitintis blynais, varškėčiais, bandelėmis ir saldainiais, - juokėsi Goda Randakevičiūtė. – Būčiau pati laimingiausia moteris pasaulyje, tačiau pasirinkau kelią, kuris neleidžia to daryti. Niekada anksčiau nemaniau, kad galėčiau taip gyventi, tačiau toks yra varžybinės dietos laikotarpis“.
Goda intensyviai ruošiasi bikinio kategorijos varžyboms. Pasak jos, laukia ilgas sezonas: tarptautinės varžybos Osle, Vilniaus taurės varžybos, Lietuvos čempionatas. „O vėliau? Jau kaip dievas duos, - atsiduso mergina. – Man tikrai prireiks kantrybės, ištvermės, jėgų ir geros psichologės šalia. Pastarasis vaidmuo, greičiausiai, atiteks mano draugui. Juk šiam sezonui pradėjome kartu ruoštis... Kartu ir užbaigsime“.
Iš žirgyno – į sporto salę
Mergina teigė, kad į sporto salę atėjo vedama noro tobulėti. „Visą gyvenimą buvau labai aktyvi. Nuo mažų dienų lankiau muzikos mokyklą, pramoginius, o vėliau gatvės šokius, - apie save pasakojo Goda. – Paauglystė ir studijų metai prabėgo žirgyne. Turėjau savo nuosavą žirgą. Kasdien treniravomės, ruošėmės varžyboms, leidome laiką kartu“.
Su savo mylimu žirgu Goda atsisveikino supratusi, kad studijos Lietuvos sveikatos mokslų universitete reikalauja daugiau laiko. „Deja, turėjau su žirgu atsisveikinti. Buvo labai sunku. Iki šiol jaučiuosi lyg pardavusi savo vaiką, - apgailestavo G. Randakevičiūtė. – Tačiau gera grįžti į žirgyną ir jį aplankyti, žinau, kad jis yra gerose rankose“.
Sporto salėje Goda pradėjo lankytis persikrausčiusi iš Kauno į sostinę. „Ir Kaune kartais apsilankydavau sporto salėje, tačiau tai manęs nesugebėjo „užkabinti“. Ieškojau savęs grupinėse treniruotėse, vėliau privačiai lankiau bokso pamokas, bet niekur neužsilikdavau ilgam, - dar kartą atsiduso Goda. – Sostinė man kažką padarė. Tiesiog pradėjau sportuoti kiekvieną dieną, dirbau su asmeniniu treneriu. Nuo tos dienos pradėjau tiesiog gyventi sporto salėje. Ir nežadu niekur trauktis“.
Pakeitė gyvenimą
„Manau, kad privalai suprasti vieną paprastą dalyką: arba tai yra tavo gyvenimo būdas, arba tau nieko nesigaus, - apie sportą kalbėjo Goda. – Retas žmogus sugeba iš pagrindų pakeisti savo gyvenimo būdą, atsisako visko, kas iki tol atrodė norma: kiekvieną minutę negalvoji, ką dedi į burną, leidi sau valgyti, ką nori, savaitgalį su draugėmis eini šėlti, išgeri taurę vyno ar šampano. Aš tai padariau, atsisakiau visko dėl savo tikslo“.
Pasak Godos, po truputį tas gyvenimas, kuris atrodė normalus, dabar neatrodo toks jau normalus ir geras.
„Todėl sporto negalėčiau pavadinti tiesiog hobiu. Sportas tapo mano gyvenimo būdu, - teigė G. Randakevičiūtė. – Taip, valios reikia be galo daug. Taip, tai tikrai įmanoma išsiugdyti. Kaip ir minėjau, buvau priklausoma nuo saldumynų, gyvenau visai kitokį gyvenimą. Jei kas nors man anksčiau būtų pasakęs, kad kelsiuosi anksti ryte vien dėl to, kad reikės pavalgyti, ar eisiu miegoti 23-ą valandą, nes taip reikia, kad atlaikytum visą krūvį ir kūnas pailsėtų, kad penktadienio vakarais sėdėsiu namie ir ziūrėsiu filmus, darysiu valgyti, o ne lėksiu kur į miestą su draugėmis pasisėdėti, kad valgysiu vištieną, o ne kimšiu savo mylimus saldumynus, tam žmogui būčiau pasakius, kad jis išprotėjo“.
Didelis noras
„Tiesiog sulaukiau pasiūlymo sudalyvauti projekte „Iššūkis kūnui“, - apie pirmuosius savo varžybinius žingsnius kalbėjo Goda. – Sekėsi puikiai, namuose stovi didelė taurė su užrašu „projekto „Iššūkis kūnui“ nugalėtoja“. Žinoma, šio projekto nevalia lyginti su pasiruošimu bikinio kategorijos varžyboms, tačiau tada man buvo sunku. Tai buvo pirmasis kartas, kai užlipau į sceną. Pamenu, kad varžybų dieną keikiau save ir sakiau, kad daugiau niekada to nedarysiu“.
Tačiau vėliau atsirado noras dar kartą lipti į sceną. „Bandžiau save „Fit Model“ katagorijoje, tačiau nesugebėjau jos prisijaukinti, todėl dabar esu čia, bikinio kategorijoje, - kalbėjo G. Randakevičiūtė. – Ir darysiu viską, kad būčiau vis geresnės formos kiekvieną dieną, ne tik iki varžybų. Manau, kad bikinio kategorija – tai statusas, kuris tave įpareigoja visiems rodyti pavyzdį ir būti gražioje masėje, o ne apkiaulėti po varžybų. Tai yra sunku, bet manau, kad tuo ir skiriamės nuo gyvūnų: vadovaujamės protu, o ne instinktais. Svarbiausia yra didelis noras. Viskas yra įmanoma, kai jis yra“.
„Geležinių“ žmonių santykiai
Godos teigimu, šiame sporte yra svarbus artimųjų palaikymas. Kartu su daugkartiniu varžybų prizininku bei laimėtoju Piotru Ševčenko gyvenanti mergina nusijuokia, išgirdusi klausimą apie dviejų sportininkų santykius namuose.
„Nelabai įsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi ne su tokiu pačiu trenktu kaip ir aš, - juokėsi mergina. – Nelabai įsivaizduoju santykių, kai vienas ruošiasi varžyboms, o kitas sėdi ant sofos ir kapoja picą su alumi. Pasiruošimo varžyboms metu sportininkas yra labai jautrus, lengvai įsiplieskia, tik vėliau pagalvoja, ką padarė ar pasakė“.
Pasak Godos, tik ruošiantis varžyboms kartu galima suprasti, ką tai reiškia. „Tada atsiranda supratimas. Geriausias to pavyzdys yra maisto pirkimas. Mes susiperkame tik tai, ko reikia, tik tai, ką galime valgyti. Jei atsidaryčiau šaldytuvą ir ten gulėtų kokios nesąmonės, turbūt, viskas per sekundę atsidurtų šiukšliadėžėje“, - juokėsi sportininkė.
Didžiausia motyvacija vienas kitam sportininkai tampa iki varžybų likus vos savaitei. „Tada pažiūriu į veidrodį ir pradedu klykti, kad esu stora, kad forma „sustojo“, o Piotras stovi ir klykauja, kad yra per lieknas, kad kojų apimtis yra per maža, kad viskas yra blogai. Dažniausia tai būna tiesiog „aklumas“. Tokiais momentais yra labai gerai, kai šalia yra žmogus, kuris supranta, kaip viskas turi atrodyti ir blaiviai tave vertina, apžiūri, nuramina. Pats savęs niekada blaiviai neįvertinsi“.
Įveikti save
„Ten, kur dabar esu, mane atvedė valia ir charakteris. Nepakenčiu žmonių pasiaiškinimų ir tokių sakinių „Kaip tu gerai atrodai, aš irgi taip noriu, bet neįmanoma – dirbu, esu priklausoma nuo saldumynų, nespėju, man tas, anas“, - šypsojosi Goda. – Žinau vieną dalyką, jei žmogus nori, viskas yra įmanoma. Yra dirbančių žmonių, yra šeimą turinčių žmonių, kurie atrodo taip, kad žandikaulis gali atvipti. Visada yra sprendimas. Tarkime, visą parą dirbantis sporto klubas“.
Pati Goda išgyveno laikotarpį, kai atrodė, jog nėra laiko sportui. „Pradėjau sportuoti naktimis. Dar kartą sakau: svarbiausia yra noras. Kaip kovoju su savo silpnybėmis? Pasakau sau, kad man negalima ir viskas. Jei kažką užsibrėžiu, nepasiduodu, kad ir kaip būtų sunku. Verksiu, zysiu, bet padarysiu. Silpnybės yra skirtos silpniems žmonėms“, - griežtai sakė Goda.
G. Randakevičiūtės teigimu, šiame sporte labai daug lemia psichologija. „Pastebėjau tendenciją, kartais bambu, būnu pikta, lipu laiptais, įveikdama vos po vieną laiptelį per 3 sekundes ir mykiu, kad negaliu užlipti, jau jėgų nėra net namo pareiti. Bet tada pagalvoji „Goda, pati tai pasirinkai, pažiūrėk, kiek jau nuėjai, iškentėjai tris mėnesius, ką reiškia tas likęs mėnuo? Nieko. Reikia spausti, lipk, dega riebalas“, - prisiminė Goda.
Ji prisipažino, kad su savimi pasikalbėti tenka dažnokai. „Reikia sau liepti šypsotis, nebūti pikta, tada viskas kažkaip lengviau sekasi, - teigė G. Randakevičiūtė. – Žinoma, visko būna, kartais pratrūkstu ir pykstu ant viso pasaulio arba apsiverkiu, nors atrodo, kad viskas tvarkoje. Tiesiog emociškai sunku, fiziškai neužtenka jėgų daryti tiek, kiek reikia kartais, bet lipi per save ir taip prasideda tikroji kova su savimi. O tai yra įdomiausia. Žmogus gali labai daug, tik dažnai bijo išlipti iš savo komforto zonos, kažką pakeisti, čia yra daugumos žmonių klaida“.
Pasak Godos, nesvarbu, apie kokią sferą yra kalbama, tai galioja visur. „Ir darbe, ir sporte, ir asmeniniame gyvenime. „Ai, bus gerai, kaip yra“ – ne, man taip netinka. Kai padarysiu viską iki paskutinio lašo, tada galėsiu pasakyti „Štai, dabar yra gerai“, - pabrėžė mergina.
