Šiaurės Laose įgyvendinamas ambicingas projektas, siūlo paskraidyti lynais džiunglėse ir miegoti medžiuose kaip beždžionės - anksčiau buvusi medžioklės vieta dabar virto eko turizmo poilsiaviete. Poilsiniai nameliai įrengti medžiuose, pastatyti 40 metrų aukštyje, o laidai, kuriais keliamasi nuo šakos ant šakos sudaro net 700 metrų. Šiais laidais leidžiamasi iki 80 km per valandą greičiu.
Negana to, vieninteliai prilaikantys žmogų diržai yra plieninė virvė su dviračio padangos gabalu, leidžiančiu„tarzanams“ sustoti. „Taip skraidyti yra tiesiog neįtikėtina“, - tvirtina amerikietis keliautojas su kuprine ant pečių, Natanas, kojomis atsispirdamas į medžio kamieną, kad galėtų dar greičiau čiuožti lynu, kurio galo nė nesimato per tirštą ryto rūką.
Po trumpos paskaitos apie esmines saugos taisykles, turistai gauna visišką laisvę čiuožinėti lynais kaip tik jiems patinka iki pat sutemų. Čiuožti lynais nakties metu draudžiama.
Toks čiuožinėjimas yra tik viena, Gibbon Experience pavadintos pramogos dalis, kurią įkvėpė gibonai, Pietų Azijos, medžiuose gyvenančių primatų šeima. Šie primatai aptinkami ir Vietname ir Pietų Kinijoje, nors buvo manoma, kad ši beždžionių rūšis išnyko praėjusio dešimtmečio pradžioje, tikliau iki tol, kai į Bokeo provinciją atvyko prancūzų mokslininkas Jeff Reumaux, nevalstybinės organizacijos Societé Animo įkūrėjas.
Minėtas mokslininkas užtruko nemažai laiko kol gavo pakankamai lėšų, kad pastatytų šiuos namelius medžiuose, įrengtų juose tualetus ir vandenį, bei viską apjungiančius lynus. Tikrai nebuvo lengva įtikinti Laoso valdžią, paskelbti gamtos rezervatu beveik 123 000 hektarų teritoriją, kurioje tuomet gyveno hmong aborigenų gentis, čia dažnai užklysdavusi medžioti tigrų, makakų, lokių ar dramblių.
Tie patys medžiotojai tapo miško sergėtojais ir gidais, kurie dabar taip išlaiko savo šeimas, nenaikindami miško eko sistemos. „Prieš kelis metus, galėjau išlaikyti savo šeimą iš to, ką sumedžiodavau, tačiau šiandien gyvename daug geriau, ir nebereikia žudyti nei vieno gyvūno“, - pasakoja, kelis angliškus žodžius žinantis Vong, kuriam trūksta tik poros guminių šlepečių, kad galėtų patogiai vaikščioti po mišką, kurį pažįsta kaip penkis savo pirštus.
Rezervate gyvena apie 400 gibonų, kurie buvo didžiausias šio projekto tikslas. Kelis iš jų, rytui auštant, galima net išgirsti, nors taip pat, gyvenant medžiuose gali pasisekti juos pamatyti. „Nemačiau nei vieno, tačiau nieko tokio, kadangi man svarbiausia ne stebėti šiuos gyvūnus, bet pagyventi taip kaip jie“, - pasakoja Lotte, dar viena keliautoja, kuriai neprailgo keturių valandų kelionė, kandžiojamai vabzdžių, kol pasiekė rezervato namelius.
Maršruto sudėtingumas leidžia išvengti masinio turizmo. Žmonės trokšta pamatyti gibonus pačiais paprasčiausiais būdais: zoologijos sode, patogiai ir lengvai pasiekiamose vietose, pavyzdžiui kaimynystėje esančiame Tailande. Reumaux vengia šio projekto komercializavimo ir populiarinimo.
Prancūzas aiškina, kad rezervato tikslas nėra tapti turistų traukos vieta, bet aplinkiniams gyventojams parodyti tam tikrą alternatyvą kaip naudoti gamtą jai nekenkiant - nekertant be saiko miškų. „Norime jiems parodyti, kad geriau yra šias džiungles saugoti, o ne niokoti. Galbūt mums tai atrodo elementaru, tačiau, kad juos įtikintume turime jiems pademosntruoti, kad taip jie gyvens geriau“, - pasakoja projekto autorius.
Dalis iš šio eko turizmo projekto uždirbamų lėšų yra skiriamos modernioms drėkinimo sistemoms ir augalų sodinimui, taip, čia gyvenančios šeimos gali prasimaitinti ir joms nebereikia deginti miškų, norint pasidaryti vietos savo ūkiams, kaip tai daro kiti laosiečiai. „Tai brangu, paprasta ir efektyvu ir įrodo, kad miškų išsaugojimas nebūtinai yra vien tik politikų reikalas“.
