Išmaišęs Australijos, Azijos ir Europos žemynus, dirbęs Naujojoje Zelandijoje, keliavęs nuo pramoninio objekto Katare iki gamyklos Airijoje, skraidęs tarp Bankoko ir Čikagos, krapštęsis popieriaus fabrikuose ir prie geležinkelių, su dujų vamzdžiais ir prie naftos įrengimų P. Daugalis galiausiai grįžo į tėvų kraštą – Lietuvą. Tarptautinės kompanijos SKF padalinyje Vilniuje dirbantis inžinierius ir vadybininkas ketina čia ir nusėsti.
Bet, taip išeina, grįžote.
Susipažinau su lietuvių verslininkais Artūru Gudynu ir Antanu Guoga. Kartu ėmėmės verslo „TP engineering“, tad pamažu atitolau nuo australų įmonės „Arms“.
Mane iš karto nustebino Lietuvos bendrovių, ypač valstybinių, nekaltybė. Kiek daug čia popierizmo, nenašumo, brangiai kainuojančio valdymo! Jie nežinojo, ko nežinojo.
Paulas Daugalis (nuotr. asm. archyvo)
Mūsų tarptautinės įmonės SKF teikiamos turto valdymo paslaugos taip pat vis dar yra gana naujos Lietuvoje. Taikome čia sistemas ir technologijas, kurios Vakarų šalyse jau žinomos ir seniai patikrintos, o čia dar niekada nebuvo išbandytos.
Ar atsimenate, kurios lietuvių įmonės būtų didžiai nustebusios dėl jūsų teikiamų sprendimų?
Nežinau, ar turėčiau tai sakyti, kad jie nepasijustų nemaloniai. Akivaizdu, kad daugybė valstybės įmonių neįsileidžia jokios patirties iš užsienio – jos atsilieka mažiausiai 20 metų nuo vakarietiškų kompanijų. Pavyzdžiui, kai remonto darbų aprašymai guli popieriuje, o ne elektroninėje terpėje, sunku sekti priežiūros darbų istoriją.
Jūsų nuomone, kas atsitiko Mažeikių naftos gamykloje kovo mėnesį, kai per sprogimą žuvo du darbininkai?
Nedalyvavau tyrimo grupėje, tačiau girdėjau gandą, kad nelaimė galėjo įvykti dėl žmogiškosios klaidos. Aš manau, kad taip nebūna – priežastys visuomet yra sisteminės. Retai kada gali kaltinti žmones.
Ar esate panašių nelaimių matęs gamyklose, kuriose dirbote?
Teko dirbti ne viename naftos pramonės objekte ir visuomet buvau arti saugumo klausimų. Lietuva šioje srityje dar turi ką nuveikti. Atsimenu, važiuodamas į Kauną pastebėjau tiltą virš plento renovuojančius darbininkus. Keturi penki metrai aukščio, gal ir daugiau, o žmonės virš judančio greitkelio vaikšto be jokių apsauginių priemonių!
Tai nenormalu?
Suvokimas, kad tokiomis sąlygomis galima dirbti, absoliučiai nenormalus. Ant tilto reikėjo bent apsauginės tvorelės. Aš dar tikriausiai būčiau uždaręs ir kelią. Panašius atvejus fotografuoju ir archyvuoju – mano akimis, tai neįtikėtina. Saugumo kultūra šioje šalyje dar nesužydo.
Kultūrinis mentalitetas. Įsivaizduokite, kas nutiko šįryt (pokalbis vyko praėjusį antradienį – red. past.): gerdamas rytinę kavą išvydau, kaip automobilis nuo kelio užvažiavo ant šaligatvio, vos neužkliudydamas liaunos merginos daužėsi į sieną ir vairuotojas tučtuojau paspruko iš įvykio vietos – laimė, keli liudininkai spėjome įsidėmėti registracijos numerį ir pranešti policijai.Vadinu tai ledkalnio efektu: ignoruojama daug smulkių sutrikimų, kol neatsitinka didelis incidentas. Žiūrėkite, kiek Lietuvoje įvyksta nedidelių eismo įvykių: vadinasi, neišvengiamai bus skaudžių. Tai iškalbinga.
Nuolat apie tai užsimenate: rizikos valdymas ir geriausios praktikos taikymas, kurio dar trūksta Lietuvoje.
Taip, čia dar daug biurokratijos ir popierizmo. Tad turbūt neatsitiktinai Lietuva yra viena neproduktyviausių iš 27 Europos Sąjungos valstybių. Patys esame viena iš įmonių, kuri bando tokią padėtį keisti, kad bendrovės būtų našesnės ir efektyvesnės. Našumas – tai būdas padaryti daugiau su mažiau, o efektyvumas – daryti dalykus tinkamoje vietoje tinkamu metu su tinkamais instrumentais.
Lietuvoje pradėjote gyventi daugmaž tuo metu, kai keitėsi valdžia. Ką manote apie mūsų institucijų efektyvumą?
Visoje vyriausybinėje sistemoje likę per daug perrašinėjimo. Maža to, tikriausiai 80 proc. jėgų ir iniciatyvų metama į mažo rizikingumo sritis, kai pačios rizikingiausios paliekamos neliestos. Mūsų verslas daro atvirkščiai – fokusuoja dėmesį į pačią rizikingiausią veiklos dalį.
Patyriau didelį nusivylimą, kai kažkas iš kaimynų pasiskundė, kad mano šeimos namo tvora 30 centimetrų išėjusi už detaliojo plano ribos. Nors namas statytas dar prieš dvidešimtmetį ir mes apie neatitikimą nė nežinojome, be įspėjimo gavome baudą. Tiesą sakant, net nesupratome, už ką.
Dėl 500 litų baudos turėjau tris kartus keliauti į teismą: taip švaisčiau ne tik savo, bet ir teisėjų laiką – ir visa tai dėl 30 centimetrų, apie kurios nenumaniau. Nesąmonė. Pats principas gali atverti Pandoros skrynią: pagalvokime, kiek Vilniaus mieste yra per plačiai pastatytų tvorų?
Žiūrėkite, du vyrukai pabėga iš „Snoro“ su milijonais, kai kiti pažeidėjai kruopščiai baudžiami 50 litų baudomis už trivialius dalykus.
Užtat Lietuvoje gali pasistatyti namą draudžiamoje teritorijoje ant ežero ar marių kranto, ir dažnai niekas nė piršto nepajudins.
Australijoje panašūs dalykai buvo visiškai supaprastinti, kad visuomenė judėtų į priekį ir žmonės nežaistų neefektyvių vaidmenų. Lietuvoje pirkdamas namą turėjau pereiti, kaip sakau, 100 parašų procesą, o Australijoje faktiškai užtenka pasirašyti sutartį su nekilnojamojo turto agentu. Vien tie antspaudai, be kurių su manimi Lietuvoje niekas nesileis į kalbas...
Kuo blogai antspaudai?
Man jie keisti – tokių Australijoje nebeturime.
CV: Paulas Daugalis
1993 m. baigė mechanikos inžineriją Pietų Australijos universitete
1993 m. dirbo inžinieriumi aukso kasykloje 1994 m. dirbo inžinieriumi naftos gamykloje „Exxon Mobil“ Nuo 1995 m. dirbo pramonės inžinierių korporacijoje „Transfield Services“, ėjo įvairias pareigas 2006 m. buvo JAV įmonės „Commscope“ inžinerijos vadovas 2007 m. pradėjo dirbti australų bendrovei „Arms Europe“ 2010 m. įkūrė Lietuvos techninės priežiūros inžinerijos asociaciją Nuo 2011 m. vadovavo įmonei „TP engineering“ Nuo 2012 m. dirba „SKF Lietuvoje“Straipsnis publikuotas savaitraštyje „Ekonomika.lt“ (nr. 24(86) birželio 25 - liepos 1 d.), rubrikoje „Išskirtinis interviu“.
