Kadaise Klaipėdoje veikė Roberto Boscho fondo biuras. 2003-2004 metais fondo atstovė Natalie Kronast kuravo projektą, pavadintą „21 diena Berlyne“. Projektas, atrodo, turėjo vykti pagal jau įprastą „kultūrinių mainų“ schemą. 2003-iais Vokietijos sostinėje lygiai tris savaites praleido fotomenininkas Remigijus Treigys, užfiksavęs didmiestį savo dekonkretizuotuose atspauduose; po metų šio „pėdsakų“ Berlyne jau ieškojo rašytojas Rolandas Rastauskas, turėjęs aprašyti Treigio „pamatytas“ vietas (t.y., pasak paties Rastausko, „aprašyti neįmanomybę“).
Labai dažnai tokie projektai virsta tiesiog rafinuotomis į kultūrai neabejingus žmones nutaikytomis miesto ar šalies įvaizdžio kūrimo kampanijomis: atseit, parodykite savo tautiečiams, kokia įdomi, unikali ir kultūrine įvairove trykštanti yra mūsų sostinė. Tai, kad Boscho fondo darbuotojai turėjo kiek kitokią (rizikingą?) viziją, liudija jau pats „įtartinas“ „žvalgų“ pasirinkimas. Rastauskas ir Treigys nėra visai tie žmonės, kurie pateiktų tokią urbanistinio sex appeal ir turistinio optimizmo pilną ataskaitą. Dar daugiau: įmanomas dalykas, kad tokio Berlyno, kokį jie iškaltų savo fotografijose ir tekstuose, niekas niekada daugiau nepamatytų. Tad „21 diena Berlyne“, ko gero, tapo būtent neįmanomybės aprašymo (fotografavimo) eksperimentu.
Tačiau finale neįmanomybė vis dėlto turėjo įgauti visai įmanomą materialią formą – buvo sumanyta, kad Treigio fotografijos ir Rastausko tekstai suguls į „fotoeseistinį“ albumą, išleistą Boscho fondo lėšomis. Deja, fondo biuras Klaipėdoje nutraukė savo veiklą anksčiau, nei tai įvyko, prieš tai visgi spėjęs gerokai paįvairinti uostamiesčio kultūros tikrovę. Tad neišleisto albumo turinys liko, kaip tada atrodė, amžinu „work in progress“, neužbaigtu projektu. Jis buvo publikuotas kultūros periodikoje, Treigio fotografijos buvo išleistos atskiro katalogo pavidalu, o Rastauskas savo tekstą skaitė viešai ir galiausiai pavertė tarpdisciplininiu performansu „Berlynalijos“, į kurį įtraukė perkusininką A. Gotesmaną, šokėją G. Laurinavičiūtę ir videomenininkę A. Maknytę.
Ir štai 2008-ųjų pavasarį tai, ko nespėjo užbaigti Boscho fondo biuras, užbaigė „gimtoji“ Klaipėdos leidykla „Druka“ – tuo pačiu „Berlynalijų“ pavadinimu pagaliau pasirodė ilgai lauktas (ar jau beveik nebelauktas) albumas.
Tokia yra ilga šio leidinio priešistorė, kurią žinant albumo „patyrimas“ tampa dar labiau daugiasluoksniškas.
Jei Rolandas Rastauskas, patekęs į Berlyną ir eidamas Remigijaus Treigio pėdsakais, jo paties žodžiais, turėjo įeiti į šį miestą jau ne kaip į fotografiją, o kaip į knygą, aš, vartydamas albumo puslapius, turiu įeiti į Berlyną ir kaip į fotografiją, ir kaip į knygą. Šiek tiek ironijos yra tame, kad esu praleidęs Berlyne šešias savaites (t .y., tiek, kiek Treigys ir Rastauskas kartu) dar 2002-siais – tarsi paruošęs dirvą jų klajonėms po šį tūkstančio veidų didmiestį. Atrodytų, turėčiau nesunkiai atpažinti jį tiek fotografijose, tiek tekstuose.
Tačiau viskas yra ne taip paprasta. Miestas, kurį regiu ir skaitau „Berlynalijose“, nėra visai tas Berlynas, kuriame pragyvenau ir praklajojau pusantro mėnesio. Lygiai taip pat Berlynas Treigio fotografijose ir Berlynas Rastausko teksto pasažuose yra du skirtingi didmiesčiai. Tiesą sakant, jau nebe pirmą kartą peržiūrėjęs ir perskaitęs „Berlynalijas“ pagalvojau, kad tikriausiai klaidinga manyti, jog egzistuoja tik vienas Berlynas. Ko gero, kiekvienas miestas turi tiek versijų, kiek jame kada nors gyvens ir apsilankys žmonių. „Berlynalijų“ albume yra dvi Berlyno versijos, aš esu patyręs trečią, o kitas skaitytojas, pats nuvažiavęs į Vokietijos sostinę, ras dar n-tą.
Paskutiniame „Berlynalijų“ skyriuje Rastauskas konstatuoja, kad kadras yra erdvės karstas, o geras fotografas – tikrovės karstadirbys. Šiuo atveju tikrovės karstadirbys yra ne tik fotografas Treigys, bet ir pats rašytojas Rastauskas – ta prasme, kad jų albumas (iš esmės viena didžiulė daugiaplanė fotografija) įrėmina vienkartinę tikrovę, kuri niekada daugiau nebus patirta tiesiogiai, net ir jų pačių. Perfrazuojant seną patarlę: į tą patį miestą du kartus neatvyksi. Tad šios Berlyno versijos lieka tik po „Berlynalijų“ viršeliu.
Kelionių (foto-)dienoraščių žanras šiandien yra labai rizikingas. Internetas, kuriame aktyviai keičiamasi tiek įspūdžiais iš kelionių, tiek aplankytų vietovių atvaizdais, nuslopina atstumo jausmą ir pripratina akį prie egzotikos. Viskas yra kažkur šalia, viskas kažkur jau matyta. Kuo galėtų būti įdomūs dar vieni – fotografo ir rašytojo – įspūdžiai? Juk šio tipo žmonės jau beveik prarado „ypatingo matymo“ monopoliją.
Tačiau „Berlynalijos“, tiesą sakant, ir nepretenduoja į dienoraščio apie 21x2 dienas Berlyne vaidmenį. Kalbant jau visai atvirai, šis albumas net ne apie Berlyną, nors šis miestas ir svarbus kaip impulsas ir dekoracija. Tai galėtų būti bet koks kitas didmiestis, galintis pasiūlyti tokiems vaikštantiems „archeologams“, kaip Rastauskas ir Treigys, pakankamai storą kultūrinį ir istorinį sluoksnį. Egzotikai tokioje „archeologinėje“ ataskaitoje beveik nėra vietos, čia figūruoja visai kitokie motyvai, dažniausiai nepatenkantys į internetinius forumus profesionaliems turistams.
Nėra aiškios „žemėlapinės“ topografijos; Treigio nuotraukose vietos konkretumas ir įvardinimas apskritai neegzistuoja kaip kategorija, Rastausko tekste apstu geografinių nuorodų, tačiau pasakojimas, prasidėjęs Berlyne, lengvai gali „peršokti“ į kitą vietą, kitą laiką ar net kitą, įsivaizduojamą (ar fotografijoje užfiksuotą) tikrovę. Šis miestas yra pusiau mitologinis, išsisklaidęs ir nelinijinis, turintis aibę laiko, erdvės ir atminties skylių – o tokiu beveik neįmanoma „pasidalinti“ taip, kad jo patyrimą būtų galima atkartoti.
Tad fotoeseistinis albumas yra veikiau ne meniškas Berlyno portretas, o instrukcija – bet kokio didmiesčio neturistinio patyrimo instrukcija. Pasak Rastausko, „didmiesčiai yra kaip veidrodžiai, kurių amalgamoje su visam apsigyvena visi kada nors į juos žiūrėjusieji ar rašiusieji“, o fotografų paskirtis yra ją „dekoduoti“. Tačiau esu įsitikinęs, kad tokia pat yra ir rašytojo, ir apskritai kiekvieno bent šiokį tokį jautrumą turinčio keliautojo paskirtis. Tiksliau, net ne keliautojo, o vaikštūno, kaip savo alter ego Poetą Griuvėsį vadina Rolandas Rastauskas.
Vaikštūnai yra abu „Berlynalijų“ autoriai – 19-ojo amžiaus pabaigos bastūnų palikuonys, „dreifuojantys“ po naująjį Berlyną. Tai keisti personažai; būdami pašaliečiai, jie mato daugiau, nei miesto gyventojai. Galbūt kaip tik todėl, kad yra pašaliečiai, jie gali būti vienu metu įvairiuose laikuose, regėti įvairius miesto istorijos etapus ar matyti jį belaikį kaip scenoje likusią įspūdingą spektaklio dekoraciją (taip Rastauskas kalba apie Treigio fotografijas, teigdamas, kad šis nufotografavo „miesto odą vietoj paties miesto“). Jie primeną tą, atrodo, už patį Berlyną senesnį bibliotekos lankytoją iš Wimo Wenderso „Dangaus virš Berlyno“ – taip pat savotišką „miesto archeologą“, regintį tai, kas buvo daug anksčiau, nei Potsdamo aikštėje išdygo dangoraižių kvartalas, kurio dar nėra Wenderso filme, tačiau į kurį jau galėjo užklysti Berlyną „dekoduoti“ mėginantis Rastauskas.
Skaitytojo pozicija yra ne mažiau keista. Jis „regi“ Berlyne kryptingai klaidžiojantį Rolandą Rastauską, „regintį“ tame pačiame Berlyne be palto šąlantį Remigijų Treigį, ieškantį „natūros“ savo fotografijų „šmėklaerdvei“, taip tarsi praleisdamas Berlyne savas tris savaites ir įeidamas į šį miestą jau kaip į neįmanomybę.
Rolandas Rastauskas, Remigijus Treigys. Berlynalijos. Fotoeseistinis albumas. Klaipėda: Druka, 2008; 47 psl.
