Visi žinojom, kad padėtis bloga, tačiau vis dėlto sunku buvo patikėt, nuspėt, kad ji iš tikrųjų tokia. Matant sausakimšas vartojimo šventyklas, dygstančius naujus akropolius ir babilonus, į užsienį poilsiauti plūstančius vidutiniokus. Stebint įspūdingus BVP augimo skaičius. Tačiau šis rodiklis neleis sumeluoti: nei apgauti, nei išsisukti. Jis niekuo nepakeičiamas ir neduoda nuorodos į kažką, kas gali jį pataisyti, nusverti.
Mirtingumas prilygsta Stalino laikams
Praėjusiais metais Lietuvoje 1000 gyventojų teko 13,2 mirusiųjų: tai didžiausias mirtingumo rodiklis nuo 1950 m. Nuo 2000 metų vyrų tikėtina gyvenimo trukmė sutrumpėjo 1,5, o moterų – 0,4 metų. Tokius duomenis praėjusią savaitę paskelbė Lietuvos statistikos departamentas.
Šiame gyvenime didžiausia vertybė ir yra pats gyvenimas. Mažėjanti gyvenimo trukmė reiškia, kad kažkas iš pagrindų yra negerai.
Žinia, menka gyvenimo trukmė paprastai yra nulemta skurdo, prastų gyvenimo sąlygų. Tačiau Lietuvoje specialistus stebina tai, kad čia, priešingai nei įprasta daugelyje pasaulio valstybių, gyvenimo trukmė trumpėja sparčiai augant BVP. Nėra tyrimų, kurie paaiškintų tokį Lietuvos fenomeną. Šiame komentare tik prisiliesiu prie kai kurių galimų problemos aspektų, o nuomonių ir spėliojimų spektras čia gali būti platus.
Lengvo sprendimo galynėjantis su šiuo galvosūkiu nežada ta pačia proga paskelbta žinia, kad kūdikių mirtingumas Lietuvoje, nors vis dar yra palyginus aukštas, tačiau vis dėlto mažėja. Žinia, kūdikių mirtingumas laikomas svarbiu apibendrinančiu rodikliu, bylojančiu apie sveikatos sistemos būklę. Matyt, ne braškanti, nereformuota sveikatos apsaugos sistema – arba tikrai ne tik ji – lemia gyvenimo trukmės mažėjimą. Beje, jau senokai yra žinoma, kad sveikatos apsaugos sistema tokiems rodikliams turi mažesnę įtaką, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Praėjusių metų Lietuvos mirtingumas lyginamas su 1950 m. Tada buvo praėję vos penkeri metai po karo - sugriauti miestai, išsekinti žmonės. Dar vyko tūkstančių aukų pareikalavęs partizaninis karas, kaustė Stalino teroras – daugelis žmonių gyveno nuolat susiruošę svarbiausius daiktus, nes bet kurią valandą galėjo būti ištremti. Galima įsivaizduoti, koks tuo metu buvo sveikatos apsaugos lygis ar parduotuvių asortimentas. Pasaulis – ir, aišku, Lietuva – jau atsidūrė už šviesmečio nuo tų laikų, visais požiūriais. Ir šitokį laiką turime lyginti su šių dienų Lietuva? Kažkokiu neįtikėtinu būdu šiuolaikinis Lietuvos gyvenimas tapo tų seniai praėjusių laikų pakartojimu, ir tai ne tik tušti žodžiai: esama fundamentalaus bendro vardiklio. Kodėl taip yra?
Keturios revoliucijos
Kad gyventum ilgiau, savąjį gyvenimą būtina bent jau gerbti. Tačiau apstu pavyzdžių, kad Lietuvoje jis nevertinamas. Geriausias pavyzdys čia – vadinamasis karas keliuose. Visuomenė yra nepaprastai tolerantiška vairavimui išgėrus: daugelio akyse šis įprotis pavojingas tik todėl, kad gali įkliūti policijai. Ne mažiau svarbu, kad pats automobilis ir važiavimas juo dažnai įkūnija visą šių dienų Lietuvos gyvenimą: yra beatodairiškas, agresyvus, jame daug paaugliško puikavimosi ir absurdiškos rizikos. Visuomenę apėmęs begalinis materialinių vertybių ir tuščios puikybės troškulys, kuris liudija gilią vertybių krizę. Besivaikant laimės paukštės gyvenimas išnyksta. Šį kartą apie tai kalba ne moralistas, kurio argumentai sudilę ir neveiksmingi, o skaičiai.
Tik dabar ateina suvokimas, ką reiškia toji sena kinų išmintis, daug kartų ir mūsuose kartota, kad didžiausia nelaimė yra gyventi permainų laikais. Tai, ką patyrėm per keliolika metų, kitais laikais trukdavo šimtmečius, gal ir tūkstantmečius. Po sovietmečio marazmų išgyvenome bent keturias gilias revoliucijas. Patyrėme dainuojančiąją revoliuciją, pasižymėjusią didžiuliu visos tautos aktyvumu ir neregėta valdžios bei visuomenės vienybe. Po jos sekė laukinio kapitalizmo, arba Gariūnų, laikmetis su reketu, sprogdinimais, šiurpiais žudymais ir neteisybėmis, su išteklių pumpavimu grupei nusikaltėlių ir sparčiu išmontavimu visa ko, kas yra iš praeities – ir blogų dalykų, ir tų krislų, kurie visgi buvo pozityvūs. Po to – tendencijoms persiklojant - vėl buvo dalinė restauracija, stagnacija, krizė. Galų gale išnyko sienos, įstojus į ES ir NATO aptirpo tautos tiek puoselėtas suverenitetas, globalizacijos cunamis nušlavė visus silpniau prikabintus daiktus ir vertybes, prasidėjo skaitmeninė era. Jei įvertintume senąją kartą, kuri dar pažinojo dūmines gryčias ir idilišką Lietuvos kaimą – tai yra toks šuolis, kokį ištverti, išlaikant tapatybę, principus, adekvatų ir adaptacinį požiūrį į gyvenimą yra sunku.
Pradėti nuo savigarbos
Visuomenės turtėjimas Lietuvoje šiuo metu nereiškia gyvenimo kokybės augimo. Kol kas yra priešingai: turtėjimas vyksta gyvenimo kokybės sąskaita. BVP auga neįtikėtinų, realias galimybes pranokstančių pastangų dėka, žmonėms dirbant daug, dažnai draskantis po tris darbus. Tai vyksta nežmoniškos, žiaurios konkurencijos sąlygomis. Dėl valstybės santvarkos principų, kurie įtvirtina vien deklaratyvią, formalią, o ne pamatinę ir funkcionalią taip vadinamą socialinę rūpybą, pralaimėjusieji negailestingai nušluojami nuo kelio, pasmerkiami vegetacijai ir, kaip paaiškėjo šiandien, tyliai mirčiai. Didžiulės pastangos ir grumtynės dėl didesnės materialinės gerovės dažnai yra tiesiog būtinybė, sąlyga išlikti, išgyventi, bet, kita vertus, neretai tai virsta savitiksliu dalyku, akla, save pačią sunaikinančia paskata praturtėti ir pasipuikuoti. Labai gaila, kad ši didžiulė energija nebuvo nukreipta antrepreneriškumo, verslumo, inovacijų linkme, o dažnai reiškiasi nuožmiomis pilkosiomis, pusiau nelegaliomis formomis. Santykinį gyvenančiųjų Lietuvoje mirtingumą kiek padidino emigracija, nes emigruoja ne tie, kurie priklauso fiziškai išmirštančiųjų luomui. Tačiau kas pasakys tiesą, kad, nepaisant įvairių išlygų ir išskirtinių atvejų, Vakarų valstybėse imigrantai atranda tik materialinę gerovę, bet ne visavertį gyvenimą. Vienu ar keliais laipteliais žemesnis statusas ir izoliacija nuo pulsuojančio visuomenės gyvenimo yra tam tikra mirties forma – o ką kalbėti apie tai, jei išsiskiriama su vaikais, kitais šeimos nariais? Tai patvirtina atsklindančios žinios, kad daugelio užsienyje gyvenančių lietuvių laisvalaikio praleidimo formos yra panašios, kaip ir Lietuvoje: smūginis savaitgalių alkoholizmas, vairavimas išgėrus.
Yra daug skurdžiau gyvenančių nacijų, kurios nėra apimtos totalios depresijos, ir kurių nariai nekelia sau neįvykdomų beprasmių uždavinių, vedančių į susinaikinimą. Tačiau tos nacijos turi savas vertybes ir savą gyvenimo būdą, kuris padaro jas amžinomis. Tam visų pirma reikia paprasčiausio dalyko: savigarbos. Pagarbos sau pačiam ir aplinkiniams. Principų, kurių nedera pažeisti bet kokiomis aplinkybėmis. Nes tokių bazinių principų pažeidimas suardo žmogaus tapatybę ir galų gale atveda jį prie mirties, ir moralinės, ir galų gale – fizinės.
