Bendruomenė be autoritetų yra beveidė

Yra Va­sa­rio 16-osios Lie­tu­va ir Ko­vo 11-osios Lie­tu­va. Pir­mo­ji res­pub­li­ka iš­si­lai­kė 22 me­tus, ant­ro­ji – taip pat jau 22 me­tus. Ar ga­li­me jas pa­ly­gin­ti? Kas le­mia tau­tos, bend­ruo­me­nės gy­vy­bin­gu­mą? Apie tai kal­ba­mės su vi­suo­me­nės vei­kė­ju šiau­lie­čiu Vac­lo­vu Ving­ru.

Min­ti­mis apie dvi res­pub­li­kas jis da­li­ja­si at­si­žvelg­da­mas į Šiau­lių kon­teks­tą.

„Mus jun­gia tik kal­ba ir tra­di­ci­jos, lie­tu­vy­bė – bet to yra per ma­žai“, – sa­ko Vac­lo­vas Ving­ras. (Jo­no TA­MU­LIO nuo­tr.) (nuotr. Balsas.lt)

Vac­lo­vas Ving­ras, At­gi­mi­mo są­jū­di­nin­kas, po­li­ti­kas, šian­dien ir mies­to val­džios žmo­gus. Bet pir­miau­sia jis ži­no­mas, kaip Šiau­lių bend­ruo­me­nės na­mų kū­rė­jas. Sa­vo no­ru yra pri­siė­męs bend­ruo­me­nės švie­ti­mo mi­si­ją. Ją pra­dė­jo dar so­viet­me­čiu bū­da­mas In­ži­nie­rių na­mų, ku­riuo­se dai­gin­ta lais­va min­tis, va­do­vu.

Le­mia as­me­ny­bės

– Prieš ko­kius sep­ty­ne­rius me­tus iš vie­no iš­si­la­vi­nu­sio žmo­gaus iš­gir­dau to­kį klau­si­mą: Va­sa­rio 16-osios Lie­tu­va iš­gy­ve­no 22 me­tus, ar mes to su­lauk­si­me? – pri­si­me­na V. Ving­ras ir sa­ko, jog ne vie­nam „kir­bė­jo“ to­kia abe­jo­nė.

– Su­lau­kė­me, bet ko­kie šian­dien esa­me? Kuo mes ski­ria­mės nuo Pir­mo­sios res­pub­li­kos?

– Ma­nau, ir vals­ty­bės, ir mies­to gy­ve­ni­mą le­mia as­me­ny­bės. Šiau­liuo­se tar­pu­ka­riu jų bu­vo daug – Ka­zi­mie­ras Venc­laus­kis, Jac­kus Son­dec­kis, Pe­lik­sas Bu­gai­liš­kis, Vac­lo­vas Biels­kis.

In­te­li­gen­ti­jos vaid­muo ta­da bu­vo ypač ryš­kus. Įs­teig­tas „Auš­ros“ mu­zie­jus, Kul­tū­ros drau­gi­ja, Kraš­to­ty­ros drau­gi­ja, at­si­da­rė Dra­mos teat­ras – ir vi­sa tai pa­da­ry­ta per tą trum­pu­tį dvi­de­šimt­me­tį.

Žmo­nės sie­kė moks­lo ir kul­tū­ros. Mez­gė­si pra­di­nių mo­kyk­lų tink­las. Bu­vo kaž­ko­kia ypa­tin­ga trau­ka moks­lui.

Šiau­liuo­se, Šim­šė­je, gy­ve­nan­tis ma­no tė­vas Pra­nas, ku­riam da­bar 93 me­tai, daž­nai pa­kal­ba: „Ko­dėl tė­vas ma­nęs ne­lei­do į moks­lus po ke­tu­rių kla­sių“. Bet jis ir su ke­tu­rio­mis kla­sė­mis yra iš­si­la­vi­nęs žmo­gus. Atei­ni ap­lan­ky­ti, pir­mas klau­si­mas, o kur laik­raš­čiai?

Smalsu­mas, iš­si­la­vi­nu­sio žmo­gaus au­to­ri­te­tas – tos kar­tos bruo­žai. Ypač daug reiš­kė Mo­ky­to­jo au­to­ri­te­tas. Mums, vai­kams, vis pa­sa­ko­da­vo, kaip per Straz­dų kai­mą praei­da­vo mo­ky­to­jas Gri­cius. Tas kai­mo mo­ky­to­jas Gri­cius – tai Au­gus­ti­nas Gri­cius, jis ku­rį lai­ką mo­ky­to­ja­vo Šiu­py­liuo­se ir ta­po gar­siu ra­šy­to­ju.

Apie mo­kyk­las šian­dien daug kal­ba­me, jas ma­ži­na­me, bet už­mirš­ta­me, jog mo­kyk­lo­je – su­jung­to­je ar at­ski­ro­je – vis­ką le­mia mo­ky­to­jas.

Per daug da­bar su­reikš­mi­na­me ins­ti­tu­ci­jas ir ins­ti­tu­ci­nius da­ly­kus – čia mū­sų bė­da. Kiek vi­suo­me­nė­je yra au­to­ri­te­tų, ku­rie ki­tus nu­kreip­tų la­vin­tis, švies­tis – tai svar­bu. Juk vie­nus sa­vo mo­ky­to­jus vi­sa­da pri­si­me­na­me, o ki­tų – lyg ir ne­bu­vo.

Di­džiau­sias pra­ra­di­mas – in­te­li­gen­ti­ja

– Jū­sų šei­mos šak­nys Šiau­liuo­se. Ko­kie bu­vo tie se­nie­ji šiau­lie­čiai?

– Ma­no vy­res­nie­ji vai­kai pa­gal sa­vo ve­lio­nės mo­ti­nos Aud­ro­nės li­ni­ją yra penk­tos kar­tos šiau­lie­čiai. Jų se­ne­liai, pro­se­ne­liai ir pro­pro­se­ne­liai pa­lai­do­ti Šiau­liuo­se (V. Ving­ras – ke­tu­rių vai­kų tė­vas, dvie­jų sū­nų ir duk­ros su­si­lau­kė su anks­ti Ana­pi­lin išė­ju­sia žmo­na Aud­ro­ne, jau­niau­sios duk­ros – su žmo­na Gra­ži­na – red pa­st.).

Ma­no pir­mo­sios žmo­nos mo­čiu­tė iš­gy­ve­no 88 me­tus, nuo jau­nys­tės iki am­žiaus pa­bai­gos bu­vo skai­tan­tis žmo­gus. Vie­ną die­ną žiū­riu, skai­to Le­vo Tols­to­jaus „Ka­rą ir tai­ką“. Sa­ko, jau ant­rą kar­tą skai­tau, ir vi­siš­kai ki­taip ne­gu jau­nys­tė­je. Ji ir skau­tė bu­vo, ir dra­mos bū­re­lį lan­kė, ir cho­re dai­na­vo, net dvie­juo­se cho­ruo­se – „El­nio“ fab­ri­ko, ku­ria­me dir­bo, ir baž­ny­ti­nia­me.

Mo­čiu­tė pri­si­min­da­vo, kad kie­me, gy­ve­no Ši­lų gat­vė­je, „Kau­ka­ze“, su­sė­dę su tė­vais ir kai­my­nais, va­ka­rais, ypač šven­ta­die­nių, dai­nuo­da­vo. Vi­si vie­nas ki­tą pa­ži­no­jo. Pa­pa­sa­ko­ji apie ko­kį iš­dai­gi­nin­ką mo­kyk­lo­je, o mo­čiu­tė ir sa­ko: „Tai kaip jis toks ne­bus, jei­gu jo tė­vas toks bu­vo.“

Pas žmo­nos Aud­ro­nės se­ne­lį Vla­dą Gi­ni­le­vi­čių na­mo pa­lė­pė­je ra­dau su­seg­tus ke­le­rių me­tų „Nau­jo­sios Ro­mu­vos“ komp­lek­tus. Dar­bi­nin­kas, o skai­tė ir pre­nu­me­ra­vo kul­tū­ros žur­na­lą.

In­te­li­gen­ti­ja bu­vo vi­siems sek­ti­nu pa­vyz­džiu. Nes tie prieš­ka­rio žmo­nės, kū­rę vals­ty­bę, bu­vo vi­suo­me­niš­ki žmo­nės.

Di­džiau­sias mū­sų pra­ra­di­mas, kad pra­ra­do­me in­te­li­gen­ti­ją, smar­kiai nu­krau­ja­vo­me, su­nai­ki­nus Pir­mą­ją res­pub­li­ką.

Kas yra tik­ra­sis in­te­li­gen­tas

– Ko­kia šian­dien yra in­te­li­gen­ti­ja? Koks jos vaid­muo?

– In­te­li­gen­tai – tai bend­ruo­me­nės au­to­ri­te­tai. Tik vi­suo­me­niš­ku­mas iš­ski­ria tik­rą­jį in­te­li­gen­tą.

Ge­rai apie tai yra pa­sa­kęs Pau­lius Sla­vė­nas: tu ga­li bū­ti ge­ras chi­rur­gas, ge­ras in­ži­nie­rius, sta­ty­bi­nin­kas, mo­ky­to­jas ar me­ni­nin­kas, ga­li bū­ti iš­si­la­vi­nęs žmo­gus, bet jei­gu tu at­si­ri­bo­ji nuo kai­my­no, nuo sa­vo gat­vės, na­mo bend­ruo­me­nės, mies­to, vals­ty­bės rei­ka­lų – jei tu nie­kur ne­no­ri kiš­tis, tai toks tu ir in­te­li­gen­tas.

Mes tu­ri­me in­te­li­gen­tų, bet aiš­kiai jų yra per ma­žai. Tai yra pa­grin­di­nė mū­sų pro­ble­ma. Be au­to­ri­te­tų ir mies­to bend­ruo­me­nė yra be­vei­dė.

Man šiau­lie­čių au­to­ri­te­tai yra Graž­by­lė Venc­laus­kai­tė, Vy­te­nis Rim­kus, Ka­zi­mie­ras Ro­mual­das Žu­per­ka, Al­fon­sas Sta­kė­nas, Sau­lius Son­dec­kis, ve­lio­nė Van­da Ka­va­liaus­kie­nė. Įsi­vaiz­duo­ki­me, jei­gu kiek­vie­ną die­ną mies­te ga­lė­tu­me jaus­ti esant ir pro­fe­so­rių Sau­lių Son­dec­kį. Ge­rai, kad jis iš tie­sų ko­ne kas­dien Šiau­liuo­se da­bar bū­na.

Au­to­ri­te­tų su­grį­ži­mas į mies­to bend­ruo­me­nę ga­li bū­ti ir toks – ne­tie­sio­gi­nis. Kai iš čia ki­lęs žmo­gus, ati­duo­da sa­vo mies­tui duok­lę.

Šiau­liuo­se išug­dy­tų žy­mių žmo­nių yra daug. Kai Bend­ruo­me­nės na­muo­se mi­nė­jo­me Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo pen­kio­li­kos me­tų su­kak­tį, pa­pra­šė­me mo­kyk­lų, įstai­gų, įmo­nių va­do­vų su­ra­šy­ti šiau­lie­čius, pa­da­riu­sius pro­fe­si­nę ar vi­suo­me­ni­nę kar­je­rą. Pats nu­ste­bau – 150 gar­sių as­me­ny­bių: pro­fe­so­riai, dip­lo­ma­tai, am­ba­sa­do­riai, moks­li­nin­kai, ar­chi­tek­tai, me­ni­nin­kai, mu­zi­kai, ak­to­riai, vi­suo­me­nės vei­kė­jai.

Net ke­tu­ri Va­sa­rio 16-osios ak­to sig­na­ta­rai yra Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­jos ug­dy­ti­niai.

Bend­ruo­me­niš­ku­mo – tik dai­gai

– Ko­kia, jū­sų aki­mis, da­bar yra Šiau­lių bend­ruo­me­nės pa­no­ra­ma?

– Bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­mas pul­suo­ja: bū­na ir pa­ki­li­mo lai­ko­tar­pių, ir są­stin­gio. Kai In­ži­nie­rių na­mų veik­la 1991 me­tais nu­trū­ko, ne­be­ren­gė­me su­si­bū­ri­mų, su­si­ti­ki­mų su žy­miais žmo­nė­mis. Be­je, so­viet­me­čiu ir Val­das Adam­kus pas mus pa­sa­kė pir­mą­ją vie­šą sa­vo kal­bą. Ir kal­bė­jo ne apie eko­lo­gi­ją – išei­vi­ją.

Rei­kė­jo kaž­ko im­tis, nes at­si­ra­do spra­ga. In­ži­nie­rių na­mų veik­los pa­vyz­džiu įkū­rė­me Bend­ruo­me­nės na­mus. Aš tą veik­lą va­di­nu se­nu žo­džiu „švie­ti­mas“.

Gy­ve­ni­mas tu­ri daug briau­nų, ky­la daug klau­si­mų, į ku­riuos rei­kia ieš­ko­ti at­sa­ky­mų. O su­si­ti­ki­mai Bend­ruo­me­nės na­muo­se yra ne­for­ma­lus bend­ra­vi­mas. Elekt­ro­ni­nės prie­mo­nės iš­plė­tė bend­ra­vi­mo for­mas, bet elekt­ro­ni­niuo­se laiš­kuo­se, in­ter­ne­to dis­ku­si­jo­se ne­ma­tai nei žmo­gaus akių, nei jo reak­ci­jos.

La­bai džiau­giuo­si, kad pra­dė­jo kur­tis įvai­rūs be­druo­me­ni­niai klu­bai. Nors tai kiek už­da­ros struk­tū­ros, ta­čiau pa­da­ro vie­šų ren­gi­nių, lab­da­ra už­sii­ma.

Yra tų dai­gų ir po­ten­cia­lo bend­ruo­me­nei stip­rė­ti. Jei­gu sa­ky­tu­me, kad jis vi­sai iš­ny­kęs, tai ir sa­ve, ir mies­tą pa­neig­tu­me.

– Kaip ver­ti­na­te vers­lo ir bend­ruo­me­nės ry­šį?

– Vers­lo so­cia­lu­mo pro­ble­mą įžvel­giu. Iš­gy­ve­na­me tam tik­rą vers­lo ato­trū­kį nuo bend­ruo­me­nės.

Chai­mas Fren­ke­lis bu­vo su­per­mi­li­jo­nie­rius, jo 5 mi­li­jo­nai auk­so rub­lių sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­ma su­ma šian­die­ni­ne va­liu­ta. Bet kas šian­dien pri­si­me­na tuos jo pi­ni­gus? Fren­ke­lis at­si­me­na­mas už sa­vo so­cia­li­nę veik­lą – steig­tas mo­kyk­las, bend­ruo­me­nės rė­mi­mą.

Šian­die­ni­niams vers­li­nin­kams lin­kė­čiau dau­giau to­kios so­cia­li­nės orien­ta­ci­jos. Gir­dė­jau, kaip žy­mus vers­li­nin­kas mo­kė vie­ną šiau­lie­tį: pa­gal sa­vo iš­ga­les mo­kėk di­des­nius at­ly­gi­ni­mus žmo­nėms. Jei ga­li al­gas kel­ti, kelk – tie pi­ni­gai ne­tie­sio­giai tau su­grįš.

Tai yra nau­ja ki­to­kio vers­lo kul­tū­ra. Bet jos dar ma­žai. Ne­re­tas vers­li­nin­kas pre­ten­zi­jas mies­tui reiš­kia. Bet per­fra­za­vus Džo­no Ke­ne­džio gar­sią­ją fra­zę, rei­kė­tų ir sa­vęs pa­klaus­ti: „O ką aš pa­ts da­viau mies­tui?“

– Ne­beiš­gy­ve­na­me iš al­gų, ar ne to­dėl Ant­ro­sios res­pub­li­kos Lie­tu­va bai­gia iš­si­vaikš­čio­ti?

– Emig­ra­ci­ja – vi­di­nė ir išo­ri­nė – di­džiu­lė pro­ble­ma. Iš­va­žiuo­ja iš Lie­tu­vos dau­giau­sia ama­tų žmo­nės, kva­li­fi­kuo­ta dar­bi­nin­ki­ja, aukš­tuo­sius moks­lus bai­gę spe­cia­lis­tai.

Iš Šiau­lių žmo­nes trau­kia ir Vil­nius. Ne­su tos nuo­mo­nės, kad ten gy­ve­ni­mas daug kuo pra­na­šes­nis. Kul­tū­ri­niu at­žvil­giu, aiš­ku, pra­na­šes­nis, di­na­miš­kes­nis. Bet rei­kia ten tu­rė­ti ir būs­tą, ir dar­bą, o kon­ku­ren­ci­ja dėl dar­bų di­de­lė.

Kaip apie Šiau­lius at­si­lie­pia už­sie­nie­čiai? Jie sa­ko: jūs vis­ką tu­ri­te – vers­lo įmo­nių, uni­ver­si­te­tą, mo­kyk­las, mu­zie­jus, teat­rą, kon­cer­ti­nes įstai­gas, spor­to ba­zes.

Jei­gu čia gy­ve­ni, vai­kus išug­dy­ti ga­li. Šiau­liai – mies­tas, ku­ris vis­ką tu­ri, mums rei­kia tik aukš­tes­nės kul­tū­ros.

– Jū­sų vai­kai ar grįš į Šiau­lius, ar Ving­rų šiau­lie­čių kar­tos nu­trūks?

– Tu­riu vil­tį, kad grįš, bet, aiš­ku, ne vi­si ke­tu­ri.

Kas mus jun­gia

– Kas ga­li su­teik­ti vil­ties, ko lin­kė­tu­mė­te sau ir ki­tiems?

– Iš praei­ties mes tu­ri­me ge­rą pa­vel­dą, pa­li­ki­mą, po­ten­ci­nių ga­li­my­bių.

Jei­gu Šiau­liuo­se nuo 1851 me­tų ne­bū­tų bu­vę Ber­niu­kų (Ju­liaus Ja­no­nio) gim­na­zi­jos ir nuo 1898 me­tų – Mer­gai­čių (Didžd­va­rio) gim­na­zi­jos, tai ne­bū­tų tiek Šiau­liuo­se išug­dy­tų žmo­nių.

Vien tų gim­na­zi­jų is­to­ri­ja ku­ria ypa­tin­gą au­rą ir trau­ką. Ir mies­tas tu­ri sa­vo au­rą. Iš­mo­ki­me tik tą pa­vel­dą pa­nau­do­ti ir tęs­ki­me ki­tų kar­tų dar­bus.

Ma­nau, kad ir mū­sų vai­kai, va­ži­nė­da­mi po pa­sau­lį, įver­tins tai ir grįš. Ži­nau, jog tė­vai jau ra­gi­na, kad vai­kai grįž­tų: gal vi­sa šei­ma pa­gy­ven­ki­me, kad ir skur­džiau, bet sau­giau.

Ro­mual­das Ozo­las emo­ciš­kai yra pa­sa­kęs: to kas iš­va­žia­vo, pa­li­ko Lie­tu­vą, jau ne­be­lai­kau lie­tu­viu. La­bai ger­biu Ro­mual­dą Ozo­lą, bet ne­ga­liu su­tik­ti. Tai ką mes lai­ko­me lie­tu­viu? Tą darb­da­vį, ku­ris čia, ga­lė­da­mas mo­kė­ti dau­giau, mo­ka mi­ni­mu­mą?

– Tai kas šian­dien mus vi­sus dar jun­gia?

– Tik kal­ba ir tra­di­ci­jos. Lie­tu­vy­bė. Bet to yra per ma­žai. Ga­li­ma pa­juo­kau­ti, kad anks­čiau dar jun­gė krep­ši­nis, kai „Žal­gi­ris“ ko­vė­si su CSKA.

Mus – šiau­lie­čius – jun­gia Šiau­liai ir tė­vai.

Rūta JANKUVIENĖ