Euro zona ieško kelių, kaip sustiprinti pasitikėjimą bendra valiuta. Finansiniai Graikijos sunkumai išryškino daugybę bendros Europos valiutos silpnų vietų, todėl dabar politikos ir ekonomikos ekspertai stengiasi rasti būdų, kaip stabilizuoti eurą. „Spiegel Online“ apžvelgia pasiūlymus.
Prancūzų ekonomikos ministrė Christine Lagarde atrodo norinti kovoti. Ji sukėlė pasipiktinimą Berlyne, kai sukritikavo Vokietijos prekybos perteklių per interviu su „Financial Times“. „Faktas, kad Vokietija eksportuoja daugiau negu suvartoja namuose, kenkia šios valstybės kaimynėms Europoje“, – teigė C. Lagarde. Be to, kalbėdama Prancūzijos radijo stočiai RTL, pridūrė, kad kai ekonominė sąjunga ir euro zona susiduria su sunkumais, kiekvienas turi prisidėti prie sprendimo. Valstybės su deficitu turi jį sumažinti, o turinčios prekybos perteklių neturi būti savarankiškos. „Vokietija turėtų šiek tiek sumažinti mokesčius, kad padidintų vidaus išlaidas“, – siūlė ministrė. Vokietijos krikščionių demokratų atstovė kanclerė Angela Merkel reagavo šaltai. „Mes neatiduosime savo stipriųjų pusių srityse, kuriose esame stiprūs“, – sakė ji Vokietijos parlamente. Kanclerė rodė susidomėjimą bendro ekonominio valdymo sąvoka Europai, bet tai turėtų būti skirta sėkmingoms Europos ekonomikos šalims, o ne atsiliekančioms valstybėms.
Tačiau juk būtent nekonkurencingiausios valstybės kelia didžiausią grėsmę euro zonai. Grėsminga biudžeto situacija Graikijoje išryškino bendros valiutos silpnąsias vietas. Panaši situacija yra Ispanijoje, Airijoje, Italijoje ar Portugalijoje, o tai gali dar labiau apsunkinti reikalus. Kritikai įspėja, kad euro zona susiduria su svarbiu patikrinimu. Nuo pat bendros valiutos įvedimo, jie teigia, valstybės vis labiau augo, užuot augę kartu vienoje ekonominėje zonoje. Taip nutiko todėl, kad jau nebėra valiutos kurso svyravimų, kurie subalansuotų konkurencingą prieštaringumą. Bendrija dabar susideda iš tokių valstybių kaip Vokietija ir Suomija su dideliu perteklium ir iš tokių kaip Graikija ir Portugalija su masiškais deficitais. Pastarosios, negalėdamos išsilaikyti šalia stiprių Europos ekonomikų, metai iš metų gyveno iš kreditų iš esmės dėl mažų palūkanų normų. Logiška išvada galėtų būti bendra ekonomikos politika visai Europos Sąjungai (ES), tačiau šiai idėjai nepritariama, nes valstybės nenori atsisakyti savo biudžeto ir finansinės politikos kontrolės. Kyla klausimas, kaip ateityje bendrija gali išvengti tokių krizių, kokia ištiko Graikiją, ir kokie blogiausi scenarijai gali tapti realybe. „Spiegel Online“ aiškinasi svarbiausius klausimus, susijusius su euro ateitimi, taip pat ar Europa deda pagrindus bendram ES ekonominiam valdymui.
Šis pavadinimas skamba pakankamai ambicingai. Europos Komisijos prezidentas Jose Manuelis Barroso apsvarstė ekonominės politikos tikslų paketą ateinantiems dešimčiai metų. Tai – „Europa 2020“. Tikslai yra:
1) 75 procentai žmonių, jaunesnių negu 64 metai, bus įdarbinti;
2) 3 procentai BVP bus investuojama į tyrimus ir plėtrą;
3) ES klimato tikslai bus įgyvendinti;
4) 40 procentų jaunų žmonių turės universitetinį išsilavinimą;
5) skurstančiųjų skaičius bus sumažintas 20 milijonų.
„Europa 2020“ tikslai bus išskaidyti į rekomendacijas kiekvienai ES šaliai. Jos turės patvirtinti nacionalines reformų programas kartu su nustatytomis įgyvendinimo datomis. Kita vertus, planas neįtraukia sankcijų mechanizmų šalims, nepasiekusioms tikslų. Egzistuoja tik įspėjimai.
Pagal „Spiegel Online International“ informaciją parengė Irma Baranauskaitė.
