Nors ši atlikėjo mintis nuskambėjo pačioje pusantros valandos pokalbio pabaigoje, tačiau jo nemėgstantys tik tam, kad tik jo nemėgtų, šio teksto neprivalo skaityti. Vis dėlto dažnas Beno išsakytomis mintimis gali nustebti taip, kaip aš: dalį laiko prasijuokus, dalį nutilus, bet visą laiką susižavėjus, kaip jis kalba ir ko tikisi iš gyvenimo.
Kaip save pristatytum tavęs nežinančiam žmogui?
Pačiam labai sunku apie save kalbėti. Esu jautrus, jausmingas, bet, dažniausiai, tik sau. Daug laiko leidžiu vienas, bendrauju su savimi. Kai tu nežinai tiesos, išsikeli daug klausimų – tai nėra vienišo žmogaus pokalbis, bet bandau save pažinti, todėl daug kenčiu.
Esu einantis prieš save, bandantis gyventi ir mokytis iš kitų. Į visus mano pasakytus žodžius įeina gilūs jausmai, apmąstymai, bet yra ir kita dalis – ekspresyvi, kuri atspindi ir mano agresyvesnę pusę, kuri nebijo kalbėti, bet dėl savo žodžių kenčia.
Dažniausiai menininkai ir kuria iš kančios...
Aš negalėčiau parašyti vasaros hito, kurį klausytumeisi važiuojant kabrioletu link jūros. Mano kūryba yra paremta giliu mąstymu, gyvenimo įvykiais, kurie palieka gilesnį įspaudą. Turiu kelis rašymo būdus: pradedu rašyti ir pabaigiu arba sukuriu iš skirtingų įvykių, jausmų. Visas kūrybos pagrindas yra skausmas ir negatyvūs jausmai.
Ar manai esąs menininkas?
Kas yra menininkas? Kuriantis žmogus? Tada taip. Nekuriu muzikos, nesu muzikantas, bet esu kūrėjas.
Iš šono atrodai nutolęs, rimtas, vienišas. Ar tai įvaizdis?
Gal tai įvaizdis, kurio aš pats sau nesikūriau: miesto šešėlis, visada su ausinėmis, kažką užsirašinėjantis. Aš toks esu, nes dažnai pasirenku būti vienas nei su didele žmonių kompanija. Jei tai įvaizdis, tada jis atsirado savaime.
Stengiuosi vengti žmonių, nebandau su visais pašnekėti. Būna stadijų, kai kalbu daug, tačiau niekada taip, lyg bandyčiau kažkam pakenkti. Tiesą noriu žinoti ne tik aš, bet kad ir kitas žmogus ją žinotų, gyventų teisingai.
Esi kuriantis, tačiau žmonių vengiantis asmuo. Išskirtinis atvejis dabartiniame jaunimo pasaulyje.
Spragų jaunime yra, bet pats esu pratęs būti su vyresniais žmonėmis. Kartais tenka atsigręžti ir pažiūrėti, kas vyksta. Norisi, kad daug žmonių veiktų, bet jiems reikia susivokti. Jauniems žmonėms trūksta jėgų ieškoti savęs, todėl norėčiau, kad visi darytų taip, kaip jie nori.
Visada stengiausi daryti mėgstamas veiklas, nes nustatytos taisyklės kirtosi su mano norais. Negalėjau būti robotas, kuris daro viską, kas yra teisinga, vykdo tai, ką jam kiti pasakė. Tikrai neagituoju jaunimo mesti mokslų, tik noriu, kad jauni žmonės nebijotų ieškoti savęs. Jei jie neatranda savęs – tegu plaukia pasroviui, tačiau, jei jie jaučia, kad juose dega noras kažką kurti, daryti, reikia nebijoti. Tai yra vienintelė spraga, kurią matau jaunime – baimė ieškoti savęs.
Kiek tau tėvai davė laisvės?
Taip, jie norėjo ir dabar nori, kad aš mokyčiausi. Vis dėlto mokymosi procese supratau, kad aš to nenoriu ir man tai trukdo. Aš sėdėdavau per pamokas ir galvodavau, kaip man grįžus namo padaryti tai, ką noriu. Visada galvodavau apie tai, ką aš noriu pasakyti, kokioje formoje. Stengdavausi rašyti tekstus ir buvau paskendęs savyje.
Galvoji, kad kada nors grįši?
Reikėtų, nes, vėlgi, taip reikia. Dabar net neįsivaizduoju kaip, nes būtų tas pats užburtas ratas. Jei kažkada dėl savo sprendimo sudegsiu, nekaltinsiu nieko. Mane tėvai vertė, skatino, bet man nesigavo, tiesiog nesigavo...
Kiek tavo kelią nulėmė sėkmė, o kiek darbas?
Negaliu sakyti, kad esu fuksas, nes visą laiką atrodo, kad idėjai daug darbo. Taip ir buvo. Man gyvenime buvo svarbu ne mokykla, o savęs pažinimo kelias, ir čia aš labai daug stengiausi. Tai atėmė ir atima daugiausia laiko, o muzikaliai visada galima įdėti dar daug pastangų.
Dabar kaip tik atėjo tas metas, kai suprantu, jog reikia muzikaliai pasikaustyti, pagalvoti, kaip įdomiau perteikti. Būgnininkas Jonas mokėsi muzikos, todėl jis yra stiprioji mūsų grandis, o aš stengiuosi žmogiškai ir dvasiškai.
Kurioje savęs pažinimo stadijoje esi?
Pasijaučiau save atradęs, kai išleidome albumą „Rasti/Pasiklysti“, todėl jis taip ir vadinasi. Tu gali rasti tam, kad pasiklysti arba pasiklysti tam, kad rastum. Dabar aš jaučiuosi radęs, bet neabejoju, kad vėl pasiklysiu, tam kad iš naujo rasčiau. Dabar jaučiuosi save ganėtinai atradęs, tvirtai atsistojęs - branduolys jau suformuotas, dabar galiu lipdyti.
Pradėjai kurti jaunas, o sakai, kad kūryba iš kančios. Kur pas tokį jauną žmogų tiek kančios buvo?
Esu parašęs gabalą: „Kūną palikai, atsibudai“, kuris mano galvoje gimė būnant Palangoje. Ten yra apleista ligoninė, o atėjęs prie jos pamačiau scenarijų: berniukas gyvena savo gyvenimą, nori greitai suaugti. Taip išsivystė veikėjas, kuris iš dalies esu aš.
Nežinau, iš kur atsirado gilesnis mąstymas, kančia, tiesiog teko matyti įvairių dalykų arba juos įsivaizduoti. Aš labai nepaviršutiniškai žiūriu į daugelį dalykų, juos analizuoju, paprastam žmogui kančia neatrodys ten, kur aš ją įžvelgiau, bet aš bandau išspausti giliau. Būtent todėl noriu, kad žmogus išmoktų klausytis – tai viena iš priežasčių, kodėl aš rašau lietuviškai.
Klausytojas, manai, supranta, ką tu nori pasakyti?
Ne, bet tai ir yra mano noras. Žinoma, yra suprantančių, artimų žmonių, kurie žino ne tik dainos tekstą, bet ir aplipdymą. Mano tikslas nėra, kad žmonės nesuprastų, o pateikti žmogiškai, natūraliai, bet nesistengt padėti ant lėkštutės. Noriu, kad žmonės patys suprastų tekstą ir išmoktų klausytis muzikos, ją jaustų ne tik kūniškai, bet bandytų ir išgyventi.
Dabar atlikėjai savo klausytojams gali išversti savo tekstų prasmę. Nenorėtum?
Aš tai niekada neaiškinčiau. Nenoriu žmonėms duoti lengvo būdo suprasti, todėl niekada nesistengčiau žmogui išaiškinti, ką aš norėjau pasakyti. Žinoma, būna ir taip, kad aš kartais ir pats negaliu paaiškinti savo teksto, nes jie paremti būtent ta akimirka, valanda, todėl sunku grįžti ir perjausti iš naujo.
Ar planavai, kad „Sugebėt pasikeist“ bus hitas?
Ne, tikrai ne. Net ir dabar nenoriu, kad jis būtų hitas, man tai nepatinka. Tai yra gabalas, kuriame viskas aišku, o turiu tekstų, kurie nėra hitai, nes juos sunkiau suvokti. Aš negalvojau, kad taip gausis, bet tikrai negaliu pykti, kad žmonėms yra gerai.
Tai tapo it vizitine kortele – jei koncertą pradedi „Sugebėt pasikeist“, o po jos seka dvylika kitų, tu vis tiek po kiekvienos girdėsi priedainio žodžius. Tu žiūri į bičą ir galvoji: „Ė, gi aš tik tau tai pagrojau. Galėtum pasiklausyti ir kitų dainų“. Tada atrodo, kad galėtum visą koncertą pagroti „Sugebėt pasikeist“ ir visiems būtų super.
Buvo taip, kad aš jau nuo šios dainos pavargau, bet tai yra tavo gabalas, tu negali jo nuspręst nebegroti. Bet šis kūrinys sugeba žmones suvienyti, todėl nusprendėme koncertuose jį pirmą atlikti, žiūrovus suvienyti, parodyti, kokią žinutę tu siunti.
Dažnai sulauki klausimų, tai kur tu ten eini?
Dabar nebelabai, bet klausdavo: „Ar nueisiu į Estiją“, nes klipas buvo filmuotas Latvijoje. Norėjome parodyti, kad visada vyksta ieškojimas, o per nuostabią gamtą atskleisti, jog tokių jausmų, kaip gamta, tu niekur negausi. Bet kur aš ateisiu? Į save. Taip ši istorija turėtų išsirišti, taip ir išsiriš.
Metai praėjo nuo paskutinio klipo, yra žmonių, kurie laukia, tačiau norisi jiems aiškiai parodyti, ko reikia laukti, ką mes nuveikėme. Nesinori užbėgti už akių, viską reikia ramiai pabaigti. Nesame ta grupė, kuri paduoda žalią medžiagą. Jau dabar galėčiau pateikti naują albumą, tačiau praėjo tik pusė metų nuo mūsų debiutinio, tai nesinori būti tais, kurie viskuo mėtosi. Labai noriu, kad žmonės nuosekliai mūsų klausytų.
Minėjai, kad pasirodei laiku, bet ar pasirodei tinkamoje vietoje?
Ar aš jaučiuosi savo vietoje? Aš džiaugiuosi, kad esu lietuvis, kad galiu kurti čia, nes noriu, kad ir Lietuvoje būtų gerai. Man daug žmonių sako, kad po mūsų pasirodymo pasimatė daug daugiau jaunų grupių, kurios pradėjo kurti.
Mes atsiradome viso augimo metu, ir tinkamu laiku, ir tinkamoje vietoje. Džiaugiuosi, kad esame toje nišoje, kurios labai trūksta. Užaugsime nuo nulio, tad smagu, kad kažkam esame postūmis siekti sėkmės.
Ar deriniesi prie klausytojo?
Vienu momentu buvau save prigavęs, kad stebiu tai, kas klausytojui patinka, kas ne, ir antro albumo kūrimo procese galvoju, kaip man parašyti, kaip atlikti dainą, kad žmogui būtų arčiau širdies. Džiaugiuosi, kad tai dingo.
Kiekvieną dainą matau skirtingai, todėl gali atrodyti, kad mes nerandame savo skambesio, ieškome savęs. Visada baisu, ką pagalvos tam tikra grupė mūsų klausytojų. Kai darėme albumo turą, labai bijojome, kad nesupras, nes jis palyginti sunkesnis už visą kitą kūrybą, tačiau suprato ir seni, ir atsirado dar naujų klausytojų. Visada reikia daryti taip, kaip tau atrodo gerai. Jei vieni nesupras, atsiras kiti, kurie supras.
Socialiniame tinkle paskelbei, kad ieškai darbo...
Blemba, visai norėčiau. Tai nebuvo pokštas, bet nenoriu savęs įstatyti į rėmus, būti įkalintas laike. Gali gyventi iš muzikos, bet norėtųsi gyvenime turėti pusę etato. Tai padėtų susirasti ritmą.
Tavo tėvai labai tavimi didžiuotųsi...
Tikrai taip, jie tik ir laukia, kada aš susirasiu darbą (juokiasi). Žinoma, kad reikės bandyti, bet neskubu. Noriu dirbti tai, ką noriu.
Įžeisiu savo klausimu: esi laimingas?
Jei save stebėčiau iš šono, galvočiau, kad šitam bičui labai pasisekė, jis daro tai, ką nori, jam sekasi, o žmonės jo klauso. Vis dėlto nesu iki galo laimingas, bet ir nesu paskendęs liūdesyje. Galbūt man atrodo, kad nesu laimingas, nes aš gal nenoriu būti laimingas. Jei būčiau, gal šnekėčiau apie kitokius dalykus, o apie juos aš šnekėti nenoriu. Man patinka būti nelaimingu, nes aš su tuo susigyvenau.
Kokių tikslų turi?
Mano tikslas būtų eiti į priekį, įgyvendinti tai, ką esu sumąstęs, mylėti. Noriu, kad mes virstume į judėjimą, tokį, kad būtume ne tik muzikinė grupė, bet kaip „Pussy Riot“, tik neparemti politiniais siekiais. Noriu, kad „BA“ virstų į savęs supratimo, viešo reiškimo protestą, kad visi nebijotų pasisakyti, o mes eitume ne priekį, o šalia jų. Noriu, kad „BA“ taptų laisvo žmogaus ženklu. Čia labai didelis noras, net nežinau, ar tai pasiekiama.
