Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Pabūgę panevėžiečių protestų Nakvynės namus įkurdinti daugiabučių ir švietimo įstaigų kaimynystėje, Panevėžio politikai benamiams surado vietą gynėjų neturėjusių vaikų globos namų kieme.
Sugrįš atgal
Prieš porą metų į Elektronikos gatvėje buvusį „Ekrano“ gamyklos profilaktoriumą atkraustyti benamiai vėl gali pradėti ruoštis įkurtuvėms. Socialinių paslaugų centro kieme Teatro gatvėje Savivaldybė jiems statys naujus Nakvynės namus.
Iki 880 kv. m pastato statyba kainuos apie 2 mln. litų. Pusė šios sumos – Socialinių paslaugų centro sutaupyta ES parama, kiti pinigai – Savivaldybės lėšos.
Už Nakvynės namų įkurdinimą miesto centre pasisakė 12 iš 23 vakar posėdyje dalyvavusių miesto Tarybos narių.
Toks jų sprendimas apstulbino ne tik Teatro gatvės gyventojus, bet ir Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojus: politikai nei vienų, nei kitų nesiteikė atsiklausti.
Balsavo, kol laimėjo
Kad Nakvynės namai iškiltų Teatro gatvėje, Tarybos valdančiajai daugumai prireikė itin didelių pastangų. Mat praėjusią savaitę Tarybos posėdyje politikai priėmė sprendimą, kad naujo pastato ten statyti negalima. Tačiau toks sprendimas būtų reiškęs, kad per Socialinių paslaugų centro renovaciją sutaupyti ES pinigai – beveik milijonas litų – iš Panevėžio išplauks.
Valdantieji suskubo gelbėti milijoną – sušaukė neeilinį Tarybos posėdį.
Posėdžio pradžia susirinkusiems Teatro gatvės gyventojams teikė vilčių: sprendimo projektas benamius perkelti į miesto centrą nesurinko pakankamai Tarybos narių balsų ir liko nepriimtas.
Tačiau džiaugtasi per anksti. Politikai ėmė prašyti pertraukų, o po vienos jų socialdemokratas Rimantas Sankauskas pareiškė, kad dėl balsavimo technikos klaidų jo balsas nebuvo užskaitytas, ir pareikalavo perbalsuoti.
Po antrojo balsavimo valdantieji atsikvėpė išgelbėję milijoną – šį kartą balsų pakako, kad Nakvynės namai būtų perkraustyti į Teatro gatvę. Už tokį sprendimą balsavęs socialdemokratas Povilas Vadopolas teisinosi apsisprendęs skaudama širdimi.
„Jei būtume balsavę sutvarkyti Nakvynės namų Elektronikos gatvėje pastatą, būtume susidūrę su didžiulėmis problemomis. Didelės abejonės, ar iki 2015-ųjų būtų spėta baigti jo rekonstrukciją, nes iki šiol neaišku, kam priklauso žemės sklypas. Jei Savivaldybė nespėtų, tektų grąžinti apie vieną milijoną litų ES paramos“, – finansinis argumentas nusvėrė P. Vadopolo apsisprendimą.
Žadėjęs palaikyti Teatro gatvės gyventojus po posėdžio socialdemokratas dėl kitokios nei žmonės tikėjosi savo pozicijos apkaltino Panevėžio merą ir Savivaldybės administracijos vadovus. Anot P. Vadopolo, Nakvynės namų vietos klausimas eskaluojamas pusantrų metų, per tą laiką miesto vadovai galėjo surasti ir Tarybai pasiūlyti tinkamesnį variantą.
Miesto valdžia iš tiesų ieškojo kitos vietos ir siūlė politikams net tris variantus. Nė vienas jų neįtiko miesto bendruomenei. Nepatiko ir pasiūlytoji vieta Parko gatvės gale, dabartinių Moksleivių namų pastate, – prieš ją pasirašė 1900 panevėžiečių. Juos palaikė ir P. Vadopolas, gyvenantis Parko gatvėje.
„Galvojat, kad laimėjot? Pažiūrėsim, kai rinkimai bus, ar jūs ant kelių neateisit pas Teatro gatvės žmones“, – nors ir skaudamomis širdimis, bet balsavusiuosius dėl benamių įkurdinimo miesto centre perspėjo Tarybos narys nepartinis Mantas Leliukas.
Nuo orgijų tvoros nesaugojo
Iš Tarybos posėdžio išėję Teatro gatvės gyventojai sunkiai rinko žodžius savo nuoskaudai išlieti.
Nijolė Valantiejienė tvirtino vos besulaikanti ašaras – dar prieš aštuonias į Savivaldybę atskubėjusią ir prieš Tarybos posėdį kalbėti jame užsiregistravusią moterį įskaudino, kad jai tribūna nebuvo suteikta.
N. Valantiejienė septyniolika metų pragyveno Nakvynės namų kaimynystėje. Anot jos, ramybės sulaukė tik prieš porą metų, kai benamiai buvo iškraustyti į Elektronikos gatvę. Moters teigimu, nuo benamių orgijų nesaugojo nė tvoros.
„Kas iš to, kad rytais juos išvarydavo iš Nakvynės namų? Jie vis tiek aplinkui trindavosi, mūsų kiemus stebėdavo. Viename kampe gerdavo, į kitą ateidavo mylėtis – čia pat, už mano tvoros. Mūsų automobilis buvo išmontuotas, savo šunį radome Nakvynės namų kiemo šulinėlyje. Kai benamius iškėlė, jokių vagysčių nebeliko, gatvelėje ramu tapo“, – pasakojo N. Valantiejienė.
Tos pačios gatvės gyventojai Irinai Gafurovai baisu, kad benamiai įsikurs šalia beglobių vaikų. Ji neslepia, kad dabar jau 20-mečio sūnaus kažkada pirmieji žodžiai buvo lengvai tariami rusiški keiksmažodžiai.
„Sūnui tebuvo penkeri, kai jam aiškinau, ką reiškia tie negražūs žodžiai. Labai nusivylėm Panevėžio valdžia“, – neslėpė I. Gafurova.
Jos sūnui Vitalijui, Vilniaus universitete studijuojančiam psichologiją, iš vaikystės liko slogūs įspūdžiai. „Matėme daug smurto, girdėjome keiksmažodžius, bet baisiausia buvo, kai iš Alytaus pataisų kolonijos išleisti užsikrėtusieji ŽIV mums, vaikams, po kojomis švirkštus mėtė. O dabartiniam jaunimui gyventi tokioje aplinkoje bus daug sunkiau“, – mano V. Gafurovas.
Vaikų gynėjų neatsiklausė
Nakvynės namų perkėlimui Socialinių paslaugų centro kaimynystėn prieštarauja ir Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius. Jo pozicijos prieš priimdami galutinį sprendimą Tarybos nariai nė nepasiklausė.
„Į Socialinių paslaugų centrą mes siunčiame vaikus, kad šie nematytų tėvų netinkamo gyvenimo būdo, o dabar tokie žmonės bus šalia vaikų“, – politikų pasirinkimu stebisi skyriaus vedėja Audronė Grainienė.
Anot jos, Tarybos sprendimas prieštarauja teisės aktams, ginantiems vaiko interesus.
„Prioritetinis vaikų teisių apsaugos ir interesų gynimo principas – priimant teisės aktus, juos įgyvendinant ir taikant, sprendžiant teisės aktais nereglamentuotus klausimus visada būtina įvertinti, ar sprendimas nepažeis vaiko interesų. Kas dabar įvertino, nežinau – mūsų niekas neklausė“, – teigė A. Grainienė.
Grėsmės nemato
Vaikų interesus teigia ginantis Socialinių paslaugų centro vadovas Valdemaras Misevičius. Jo vadovaujama įstaiga po savo stogu glaudžia ir tėvų meilės nepatyrusius vaikus, ir benamius.
„Niekas labiau nekovoja už tuos vaikus kaip aš. Nuo tolo mane pamatę jie šaukia ir bėga pasitikti. Jei matyčiau, kad jiems čia kas nors grėstų, atsisakyčiau ir šito projekto, ir net darbo“, – tvirtino V. Misevičius.
Vis dėlto Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai, atvykę patikrinti, kokiomis sąlygomis gyvena centre iš šeimų paimti vaikai, įstaigai turėjo nemažai priekaištų.
„Kai ką jau pašalinom, kai ką šalinam dabar – dažome sienas, įrengėme papildomas spinteles valgykloje. Tą patį būtume darę ir be ministerijos įsikišimo“, – aiškino V. Misevičius.
Nors vaikų ir benamių globos įstaigos dalysis tuo pačiu kiemu, direktorius tvirtina, kad jų gyventojams nebus galimybės nė susitikti – pastatus skirs tvora, o įėjimus numatyta įrengti iš skirtingų pusių.
*****
Skaičiai
Socialinių paslaugų centre Teatro gatvėje šiuo metu glaudžiasi 11 vaikų. Jauniausiam – metukai, vyriausiam – 15 metų. Įstaigoje jie gali gyventi metus.
Nakvynės namuose pastoge dabar dalijasi 54 panevėžiečiai nuo 28 iki 80 metų.
