Inga Kontrimavičiūtė
Klajoklis, ne abstinentas, ragavęs ir nuteistojo duonos, namų ir šeimos neturintis, Panevėžio ligoninės Pulmonologijos skyriuje besigydantis 54-erių Rimantas Šaparnis galėtų gyventi žymaus ir pinigų nestokojančio menininko gyvenimą. Susižavėjusieji tušinuku pieštais grafikos darbais Rimantui už paveikslą siūlo ne po vieną šimtą litų, o sovietmečiu tuomečiame Leningrade užsienio turisto sumokėtus dolerius į rublius iškeitęs klajoklis bastėsi su maišu pinigų.
Bet savamoksliui, net dailės pagrindų neturinčiam menininkui nereikia nei patogumų, nei juolab prabangos. Jau beveik pusmetį visas jo gyvenimas telpa ligoninės palatoje. Čia gydytojų paragintas R. Šaparnis surengė pirmąją savo gyvenime parodą, sukėlusią milžinišką ažiotažą ir autorių per dieną pavertusią graibstoma įžymybe. Bet jau netrukus vyras baigs gydymo kursą, atsisveikins su medikais ir, po pažastimi pasibrukęs pluoštą savo paveikslų, išeis į niekur. Pastogės neturintis, iširusios šeimos seniai nematęs dailininkas tik šypsosi paklaustas, kaip gyvensiąs: mano gyvenimas – kelyje, o viską rasiu pakely.
Mokėsi su garsenybėmis
R. Šaparnio darbuose tik dvi spalvos – juoda ir balta, bet pusamžio klajoklio gyvenimas itin spalvingas. Buvusioje Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje mokėsi su dabar garsiais žmonėmis – ultratriatlonininku Vidmantu Urbonu, buvusiu aplinkos ministru Gediminu Kazlausku. Neįtikėtina, kokiais skirtingais keliais pasuko klasės draugai.
Su jais Rimantas atsisveikino baigęs aštuonias klases. Jautė grožio ir dailės trauką, todėl pasirinko graviruotojo specialybę. Tikėjosi jos išmokęs dirbti su brangiaisiais metalais, bet išėjo taip, kad liko juodadarbis.
„Pasirodo, tas graviravimas tebuvo profesinės mokyklos reklaminis triukas. Ji rinko tekintojų grupę. Grįžau labai nusiminęs, bet nedrįsau nuvilti senelio, kad jokiu tekintoju nė nesiruošiu būti. Jis tiesiog skraidė iš laimės, kad anūkas į profesinę įstojo“, – „Sekundei“ pasakojo R. Šaparnis. Vyras neslepia, kad jo gyvenime būta nemažai paklydimų ir ieškojimų. Net vedybos, anot jo, įvyko per klaidą. Šeimą kurti sumanęs draugas paprašė dailiai rašančio Rimanto už jį Civilinės metrikacijos skyriuje pareiškimą santuokai suraityti. „Dar draugas padejavo, kad kaip jis čia vienas iš mūsų būrio ženysis. Aš taip įsijaučiau į jaunikio vaidmenį, kad dar greičiau už jį vedžiau pažįstamą merginą“, – atvirai pasakoja Rimantas. Santuoka truko devynerius metus. R. Šaparnis sako, kad tai labai ilgai. Esą su žmona buvę pernelyg skirtingos asmenybės. Rimantas netgi apskaičiavo, kad jų bioritmai tesutapo 29 proc. Šeima – bene skaudžiausia tema klajokliui. Jis vengia kalbėti apie buvusią sutuoktinę, o dar labiau – apie vaikus. Seniai nematė savo trijų atžalų. Tik girdėjo, kad jau tapęs seneliu. Nors anūko nepažįsta, bet svajoja būtent jam parodyti ir perduoti didžiausią savo turtą – piešinius, į kuriuos sudėjo viso gyvenimo paslaptis. „Jei anūkas sugebės juos perskaityti, apie mane sužinos viską. Ir tai, ko niekam nepasakoju“, – tikisi Rimantas.
Nakvynės namus aplenkė, kalėjimo – ne
Po skyrybų likęs laisvas R. Šaparnis kaip stovi išdūmė į Šiaurę. Ne tik nuotykių, bet ir tauriųjų metalų ieškoti, prisiskaitęs, kad Kolos pusiasalyje galima rasti ametisto.
Rusijoje, sako, ir turtuolių sodybas prižiūrėdavęs. Esą jam nereikėjo ūkio darbų dirbti, šeimininkai reikalavo vienintelio – jeigu apiplėš, išlikti gyvam ir surinkti kuo daugiau įrodymų. Dirbo ir statybose.
Šiaurėje išgyveno ir meilės liepsnas. Tik, Rimantas juokiasi, labai jau pavydžią moterį sutiko. Esą per tą pavydą net mokykloje pasiūlytą darbų mokytojo vietą prarado – mylimoji neleido, kad vyras moteriškame kolektyve sukiotųsi.
„Į Lietuvą grįžau pasiimti vienintelio žmogaus – tėčio. Trejus metus buvau jo nematęs. Bet tėtis jau buvo miręs, o visais kitais nepasitikėjau“, – skaudžiausią akimirką pamena Rimantas. Su motina sūnaus klajoklio santykiai nesiklostė ir R. Šaparnis patraukė per Lietuvą.
Dirbo padienius darbus – kam sodybą prižiūrėdavo, kam malkas suskaldydavo.
„Esu ir santechnikas, ir tekintojas, apie kineskopus viską suprantu, Šiaurėje ir statybininku pasidariau. Bet negalėjau išbūti vienoje vietoje, ir tiek. Gal menininkams taip būna?“ – svarsto Rimantas.
Yra jam tekę glaustis ir Panevėžio nakvynės namuose. Tačiau ten Rimantas buvo trumpai.
„Su nakvynės namų kontingentu man ne pakeliui. Nebūsiu ten suprastas. Dabar net neinu į tą pusę“, – tvirtina meniškos sielos žmogus.
R. Šaparnis neslepia ragavęs ir nuteistojo duonos. Tiesa, ginasi tikrame kalėjime nebuvęs. Kybartų pataisos namai, anot jo, nėra „zona“.
Už ką buvo pasiųstas už grotų, menininkas nutyli. Bet džiaugiasi, kad ten turėjęs išskirtines sąlygas kurti. Nelaisvėje piešdavo net naktimis ir sukūrė didžiausio formato savo paveikslą.
Mūzos baltais chalatais
Rimantas sako pėsčias visą Lietuvą apkeliavęs – pradėjęs nuo Subačiaus traukė vis tolyn. Susilaužęs raktikaulį išsigydė be daktarų. Taip ir ėjo, kol klajoklį sustabdė plaučių liga. Vilniuje ligoninėje Rimantas išgirdo, kad gyventi jam belikę vos treji ar ketveri metai.
Vyras tikina susirgęs tik dėl to, kad klajodamas peršalo. Ir netgi ne žiemą, o birželio naktį, kai iš Panevėžio traukdamas į Liberiškį pavargo ir prigulė ant žemės pamiegoti. Jau trylika metų R. Šaparnio gyvenimas žymimas etapais nuo vienos ligoninės iki kitos. Ligoninėse jį ne tik apgydo. Būtent palatose prasiveržia kūrybinės versmės. Rimantas išduoda, kad medikės yra jo didžiausios įkvėpėjos.
„Mane, kaip ir mano senelį, traukia balti chalatai“, – paslaptingai šypsosi savamokslis dailininkas. Ir dabar R. Šaparnis palinkęs ties 3A formato popieriaus lapu diena iš dienos kruopščiai juodu šratinuku brėžia, dailina, ryškina linijas – Panevėžio ligoninės Pulmonologijos skyriuje gimsta naujas kūrinys. Ne atsitiktinai jame į tolį lekia 47-ios grakščios eglaitės. Tiek metų neseniai sukako dabartinei Rimanto mūzai baltu chalatu.
„Kiti dovanoja gėles, o aš padovanosiu 47-ias eglutes, kurios niekada spyglių nenumes“, – staigmeną ruošia R. Šaparnis.
Piešimą jis vadina savo vaistais, gal net rimtesniais nei tie, kuriais gydoma plaučių liga. Popieriaus lapas, liniuotė, pieštukas ir juodas tušinukas – tik tiek tereikia R. Šaparniui, kad nustebintų pasaulį. Juoda ir balta, anot jo, pačios gryniausios iš spalvų.
Benamiui klajokliui nesvetima ne tik dailė, bet ir poezija. Mėgstamiausio poeto Pauliaus Širvio eiles deklamuoja mintinai.
P. Širvio eilėraščio „Užmirštoji taurė“ eilutes R. Šaparnis netgi užrašė viename savo piešinyje. Tiesa, mažiau už dailininką išprususiam žiūrovui sunku tą būtų suprasti – eilėraščio citata užrašyta ne įprastai, o Morzės abėcėle.
O kitame piešinyje veidrodiniu būdu Rimantas užrašė savo paties eilėraščio posmą. Vyras gailisi netekęs galimybės jausmus išlieti muzika. Kai dėl traumos kairioji plaštaka liko sutraukta, o pirštai sunkiai valdomi, gitarą klajokliui teko padėti.
Per gaisrą išliko tik paveikslai
Rimantas sako, kad visi piešiniai gimę iš meilės. Todėl autoriai jie itin brangūs. Dar ir dabar vyrui širdį suspaudžia prisiminus trijų savo darbų tragišką likimą. Klajodamas po Lietuvą žiemą žygiavo Varėnos link, o nakčiai prigulė po eglute. Iki ryto taip sustingo nuo šalčio, kad gerai suprato: jei nesušils, daugiau kelionių
nebebus. Gyvybę išgelbėjo laužo liepsnomis virtę pakeliui nupiešti trys paveikslai. Savamokslis dailininkas svarsto: nors yra vienišas vilkas, tačiau jaučia lyg jį ir kūrinius globotų kokia nematoma ranka.
Kaip nustebo R. Šaparnis, kai Panevėžio rajone užsukęs į kadaise prižiūrėtą sodybą rado ją supleškėjusią, tik ant vienos telikusios apdegusios sienos tebekabėjo ugnies liežuvių nė nepaliesti šeši Rimanto paveikslai.
Benamis su maišu pinigų
R. Šaparnis neskaičiuoja, kiek per savo gyvenimą nupiešęs grafikos darbų, neturi jų katalogo. Ligoninėje saugo šešiolika naujausių paveikslų. Kitus išdalijo, išdovanojo, kai kuriuos pardavė.
Rimantas tvirtina, kad norinčiųjų pirkti niekada netrūko. Jo paveikslų, apatiniame kampe pažymėtų raide R ir vėjų rože – žvaigždės formos figūra vėjo kryptį rodančiais spinduliais, aptikti galima ne tik Lietuvos namų interjeruose. Klajoklio benamio grafikos darbai išblaškyti Rusijoje, Latvijoje ir net kai kur Europoje.
Rimantas juokiasi prisiminęs, kaip Sovietų Sąjungos laikais tuomečiame Leningrade nurungė mokytus dailininkus. Be kapeikos kišenėje likęs R. Šaparnis, bado prispaustas, susiveikė popieriaus, juodą tušinuką ir ėmėsi darbo. Nuėjęs į gatvę, kur savo meno kūrinius pardavinėjo kur kas už jį rimtesni dailininkai, klajoklis nespėjo visų piešinių išvynioti, kai prisistatė du švedai su vertėju. Už porą paveikslų užsienio turistai Rimantui sumokėjo 100 dolerių.
„Išsikeitęs į rublius maišą pinigų turėjau. Į Lietuvą neskubėjau. Dar paklaidžiojau tarp Maskvos ir Leningrado, netgi sugebėjau pakeliui ir nemažą karvių bandą paganyti“, – juokiasi R. Šaparnis, kartą pagyvenęs „ant maišo pinigų“.
O netoli Palangos keliavusį Rimantą pavėžėjęs vairuotojas, išvydęs keleivio piešinius, už vieną jų iš karto paklojo 500 litų. Pats menininkas savo darbus įkainoja kur kas pigiau. Už originalų darbą jam užtenka 200 litų, už kopiją ima simboliškai.
Piešti pamokys vaikus
Neturintis nei namų, į kuriuos bet kada galėtų sugrįžti, nei jo laukiančių artimųjų, nė nenutuokiantis, kur pasuks išėjęs iš ligoninės, R. Šaparnis tvirtina esantis laimingas žmogus. „Kol ieškau, esu laimingas. Kai nebeieškau, savęs nebemyliu. O kai ateina savęs nemeilė, ateina ir alus“, – prisipažįsta klajoklis.
Vyras nesigina, kad kitiems atrodo, jog jis turintis priklausomybę nuo svaigalų. Jis taip nemano. „Nieko panašaus. Oi, jūs net neįsivaizduojate, kaip staigiai galiu stabdžius numinti“, – tvirtina R. Šaparnis. Nors jau kurį laiką gydosi plaučius, prieš Naujuosius Rimantas pripažįsta buvo užlipęs ant kamščio. Bet, sako, krizę pavyko įveikti. Savamokslis dailininkas svarsto, kad gal pasiseks ir gyvenimą susitvarkyti. Jam nereikia turtų, Rimanto norai – kuklūs.
„Jei turėčiau statybininkų vagonėlį, įsirengčiau studiją. Kiekvieno kraitėje yra ir gerų, ir blogų darbų. Gal jau atėjo laikas man padaryti tiek gerų, kad svarstyklių lėkštelė bent išsilygintų“, – svajonėms leidžia plaukti Rimantas.
Jis turi dar vieną, didesnį, troškimą – perduoti savo patirtį vaikams. „Žemynos“ pagrindinės mokyklos direktorius Romualdas Grilauskas, išvydęs R. Šaparnio piešinius ir išgirdęs, su kokia meile ir entuziazmu autorius juos pristato, nusprendė pasikviesti savamokslį menininką į pamokas.
„Su pradinių klasių mokytojomis aptarėme pakviesti R. Šaparnį, kad piešti mėgstantiems vaikams papasakotų, kaip tokie piešiniai gimsta“, – sako R. Grilauskas.
