| Indrė VAITKUVIENĖ Lietuva – didžiųjų kontrastų maža šalis. Televizorių ekranuose nuolat šmėsčioja iki skausmo pažįstami pramogų ar verslo pasaulio, kitaip tariant, turtuolių veidai. Pilni laikraščiai ir žurnalai tų ponų teikiamų visuomenei interviu su nuotraukomis apie pomėgius, atostogas, šventes, mėgstamą maistą ir t. t. Atrodo, kad sutikus tokį veidelį mieste, galėtum pasisveikinti, pasikalbėti kaip su senu geru pažįstamu.
O prie didžiųjų prekybos centrų iš matymo pažįstamais galėtumėme pavadinti šiek tiek kitokius veidus. Tiesa, su jais sveikintis ar draugiškai šnekučiuotis net mintis nekiltų. Juk jie – visuomenės pasmerkti, šimtus kartų nuteisti ir koneveikti šiukšlynų žmonės, „bomžai“... Kiekvienas didmiestis ar miestelis turi tuos visuomenėje smerktinus savo „veidus“. Šilutė – ne išimtis. Taip susiklostė, kad iširus „sovietams“, atsirado naujas gyvenimo būdas. Pamatyti tokį žmogutį gali prie kiekvienos didesnės parduotuvės piko valandomis. Nors šį sykį, tiesą sakant, užtrukome kone dvi savaites, kol juos suradome: praėjusi žiema jų gretas smarkokai praretino...
Keistas tas jų gyvenimas, o gal greičiau – egzistencija civilizacijoje be civilizacijos... Tau, turinčiam jaukius, sunkiai uždirbtus, brangios šilumos pilnus namus, nelabai suprantama, kaip galima gyventi apleistame angare be durų, be langų, be vandens, šildymo, šviesos, galų gale, be pajamų, kad ir kokios jos mažos bebūtų. Angaras – tai dar gerai, dar ne kartono dėžė po balkonu ar kanalizacijos griovys. Nors vasarą tai jau nebe taip aktualu – gamtinė šiluma jiems leidžia kur kas labiau atsipalaiduoti.
Paprastai, tokie vargetos gyvena keliese. Jau vien todėl, kad skurde taip lengviau išgyventi. Laimą ir Antaną užtikome „namuose“, kuriuose tądien buvo apsilankę viešintis nepanorę svečiai. Pora čionai persikraustė neseniai –vasarį. Taip sakant, pakeitė gyvenamąją vietą: bendrabutį, kuriame iki tol gyveno, teko parduoti idant padengtų skolas bankui. Taigi – „naujakuriai“.
„Aš ne vagiu, ne plėšiu, nieko blogo nedarau. O ką man veikti? Jei leistų gyventi socialiniame būste, aš ten susitvarkyčiau. Bet valdžia užkala tuštiems butams langus ir neleidžia. Tokia jų politika...“, – sakė Laima. Ne, ji nesiguodžia. Jos akyse nesirenka graudenimo ašaros. Sakosi, kad nepatinka būti nuo kažko priklausomai, o ir gyvenimo būdas jai neatrodo labai jau netinkamas. „Aš turėjau darbą. Dirbau ne vienoje darbovietėje: priėmėja televizorių taisykloje, ligoninės priimamajame...“, - vardijo buvusią veiklą naujoji benamė. Vėjo nugairintas veidas, sugrubusios į kumštį spaudžiamos plaštakos bylojo apie dar neseniai pasikeitusią, bet jau savo ženklą palikusią kitokią gyvenimo patirtį. Galbūt teisūs buvo mūsų protėviai sakydami, kad „tiurmos, lazdos ir terbos“ negali išsižadėti...
„Ar kada buvote laimingas?“, – paklausėme Antano. „Kai dirbau ir uždirbdavau daug pinigų. Aš daug metų vairavau sunkiasvores mašinas. Klaipėdos ATI, pas A.Balčytį, V.Riebždą, vežiodavau ir prekiaudavau bulvėmis. Bet atsitiko taip, kad įsisuko liga, pradėjau prastai matyti viena akimi. Dabar skiriu tik šviesą ir tamsą. Turiu stuburo išvaržą. „Nebepraeinu“ medicininės komisijos. Todėl dirbti nebegaliu, niekas nepriima. Esu užzsiregistravęs darbo biržoje. Išmokų negaunu, reikia abiem ten būti užsiregitravusiems, kad kažką gauti... Invalidumo ir neduoda, o operacija kainuoja devynis šimtus litų. Iš kur juos paimti?“, – porino pašnekovas, santuokoje su Laima pragyvenęs jau nei daug, nei mažai – dvidešimt penkerius metus. Kai kurie komentatoriai tikriausiai nustebsit, ar ne?! Pasmerkti, pasityčioti – mes greiti. Tik pakvieskite, o kai kuriem ir kvietimo nereikia. Kad tik pašnekėti kas leistų. Ir temą pasiūlytų. O jau pakomentuoti tai mes mokame, be gailesčio plakti su kalte ar be kaltės, svarbiausia – nesigilinti! Mes juk visada teisūs! Mes normalūs. Taigi.
Įdomumo dėlei pasidomėjome, pakalbinome vieną iš buvusių darbdavių. Sakė, seniai tai buvo, bet pamenantis, kad Antanas gerai dirbo ir paslaugus buvęs. Žinia, laikas bėga, gyvenimas keičiasi...
Laima prasitarė, kad vieną sūnų palaidojo. Nelaimingas atsitikimas - avarija. Lyg ir būta kaltų, bet per „aukšti“ ponai, „neprisikasi“... Antrasis dabar kažkur užsieny. Tiksliai ir nežino. Jau ketvirtą kartą. Gal jam pasiseks ir nebeteks čionai grįžti, kur gyvenamosios vietos grafoje nurodoma – savivaldybė.
„Iš ko jūs gyvenate?“, – paklausėme abiejų angaro „šeimininkų“. „Einame, ieškome įvairiose vietose, kur paprastai žmonės atsikrato jiems nereikalingų daiktų. Ką randame geresnio, tą į lombardą pristatome. Esu radęs telefonų, šiaip kokių daiktų. Geriausias radinys – televizorius“, - pasakojo Antanas. Pasidomėjome, ar jis rodo, ką žiūri. Bet čia pat pajuntame, kad jau labai kvailai ir juokingai nuskamba tas mūsų žingeidumas. „Taip, taip, rodo. Ir elektra čia yra, ir šilumos tinklai mus čia šildo, ir karšto vandens mes čia turim“, – humoro jausmo nepraradusi nusišypsojo ir pasakė Laima.
Ant sukonstruoto stalo matėsi maisto likučiai. Svečius vaišino. o gal ir dalinosi paskutiniuoju duonos kąsniu. Keistai atrodė vis dar lėkštelėje gulintys velykiniai margučiai. Matyt, užsitęsusi žiema ir pavėlavęs pavasaris sudarė geras šaldytuvo sąlygas tiems kiaušiniams. Juk šiandien balandis jau gerokai link pabaigos pasukęs... Kažkur teko skaityti, kad benamių skrandžiai ir virškinimo sistemos itin atsparūs, adaptuoti. Gali vartoti bet ką, viskas bus suvirškinta be jokių ypatingesnių problemų. Tai ne mūsų išlepusi maisto sudorojimo sistema, kuri po švenčių visą savaitę dar turi būti skatinama „dirbti“ įvairiais papildais ir medikamentais, išrašytais šeimos gydytojo. Tiesiog pavydėtina, ar ne, komentatoriai?
Kitas mūsų pašnekovas – trisdešimt septynerių Virginijus. „Aš gimiau Kentriuose. Turėjau mamą, tėtį, keturis brolius. Tikro tėvo nepažinojau, mane augino patėvis, tiksliau jis man – tikras tėvas. Kai man buvo septyneri – mirė mama. Vėžys suėdė...“, – pasakojo mums iš pažiūros simpatiškas vyras (tokį galėtų kas nors pastebėti, nuprausti, aprengti – būtų kaip iš žurnalo viršelio). Jo balse girdėjosi minorinis ir graudulį sukeliantis tonas. Sunku kalbėti apie artimuosius, kurie dar likę kažkur... Ypač, kai iš visų savo pragyventų metų devyniolika praleisti belangėje, kai tarp tų pertraukų laisvėje – vos devyni mėnesiai . „Vogiau, plėšiau metalą, kitokius daiktus iš bendrovių, fermų. Vogiau tam, kad išgyvenčiau“, - toliau dėstė Virgis (taip turėtų jį vadinti draugai, kolegos ar kiti artimesni žmonės). Jis nėra tas, kuris nuo gimimo toliau kojos už namų teritorijos nebūtų iškėlęs. Žmogus uždarbiavo Čekijoje statybose. Pasidomėjome, kodėl nebevažiuoja? Šis atsakė, kad pinigų nėra. Aiškiau ir būti negali. Sakosi, registravosi darbo biržoje, o kai prasitarė, kad bandys išvažiuoti, tai išbraukė iš sąrašų. Taip, koks tu bedarbis, jei nesiregistruoji. Juk nesvarbu, kad darbo ieškaisi. Prieš įstatymus nepašokinėsi. Jie – visiems lygūs. Lygų lygiausi benamiams ar šiaip paprastiesiems žmonėms.
Bandėme jį įkalbėti ieškotis pragyvenimo šaltinio pas ūkininkus ar dar kur kitur. Gūžteli pečiais dar pakankamai jaunas ir gyvenimą iš naujo pradėti galintis vyrukas. Sakė, kad norėtų sunkesnio darbo, kroviko ar kažko panašaus, kad galėtų dirbti ir neliktų laiko mintims apie nenusisekusį jo gyvenimą, kuriame praustis tenka po Verdainės tiltu, rūbams išsiskalbti reikia „susiveikti“ muilo, o miegoti tenka kur papuola. „Šiąnakt miegojau lauke, nelijo. Pasisekė“, – džiaugėsi jis. Nėra Šilutėje tokios vietos, kur neturintys savo būsto, beribėje laisvėje egzistuojantys visuomenės pasmerkti, nukryžiuoti ir nuteisti galėtų ateiti ir nusiprausti ar savo drapanėles išsiskalbti. O juk tie, kas vis dar pamena tarybinę santvarką, gali drąsiai teigti, kad tuo metu nedirbantį ir nuolat švenčiantį kokią tai tarptautinę ar profesijos dieną, priverstinai izoliuodavo tam tikroje įstaigoje ir laikydavo, kad neįkyrėtų dirbantiems ir „pasveiktų“ nuo švenčių šventimo. Keista, bet rimtai pagalvojus ir atsakingai panaršius internete, pasigendame tarptautinės „bombžų“ dienos... Randame tik pasaulyje minimą skurdo dieną. Na, bet skurdas – ne „bomžavimas“. Čia, logiškai mąstant, turėtų būti gyvenimo būdo kategorija. Įdomu, ar tie, visiems gerai žinomi ir pažįstami gyvenimo būdo specialistai galėtų apibūdinti tokios visuomenės aprangos stilių ar vyraujančias mados tendencijas?
Paklausėme Virgio, ar jis turi kokią svajonę. „Noriu turėti šeimą ir darbą, bet man nesiseka...“, – sakė jis. Atrodo, toks kasdienis, įprastas ir banalus noras. Daugelis mūsų net nesusimąstome, kad šeimos buvimas kažkam atrodo svajonė. Mes svaičiojame apie namą su baseinu, atostogas Havajuose, automobilį be stogo ir pilnas kelnių kišenes eurų. Arba kitokios valiutos. Ir visai nesvarbu, kas šalia: trečias sugyventinis ar ketvirtojo vaiko motina...
Komentatoriai, tikriausiai, jau seniai baigė skaityti. Juk jūsų manymu, čia niekalas. Pažintis su keliais „bomžais“ ir tiek. Manote, kad jie patys kalti, ar ne? Sakote, kad jie tingūs girtuokliai. Visuomenės atmatos. Asocialūs asmenys. Vagys. Elgetos. Smirdžiai. Niekšai. Ir dar bala žino kas... Tik ar atkreipėte kas nors dėmesį į tai, kad jie beveik tokie kaip ir mes patys – su jausmais, išgyvenimais, nuoskaudomis, tikėjimu ir svajonėmis?
