Prisipažinsiu - visuomet kentėjau dėl netobulos kalbos. Kad ir ką rašyčiau, visuomet koks nors pažįstamas kritikuodavo. Dažnai teisingai, o dar dažniau tekdavo atsakyti, kad aš norėjau pasakyti ne tai. Koks tuomet mane ištikdavo begalinis tobulos kalbos ilgesys. Kalbos, kuri nedviprasmiškai išreikštų visų daiktų ir sąvokų esmę. Būtų tokia kalba, kuria galėčiau išreikšti tik tai, ką norėjau, o ne ką kiti įskaitė. Tuomet jie galėtų ginčytis su mano idėjomis, o ne su mano parinktais netobulos kalbos žodžiais.
Tikrai ne pirmas ir ne vienas tokios kalbos ilgėjausi. Tai rodo neseniai leidyklos “Baltos lankos” išleista žymaus italų semiotiko, enciklopedisto, rašytojo Umberto Eco knyga “Tobulos kalbos paieškos Europos kultūroje”.
Fenomenalus tas Umberto. Jo parašytos knygos tikriausiai užima ne mažiau vietos nei jo mėgstamo Tomo Akviniečio raštai. Jis rašo apie Viduramžių estetiką, semiotikos problemas, įvairias šiuolaikines komunikacijos teorijas ir dar daug ką. Ir rašo labai intensyviai. Intensyviau, nei galima jas perskaityti. Vienas prancūzas sakė, kad Paryžiuje visi kalba apie “paskutinę” Eco knygą, tik stengiasi neminėti jos pavadinimo, nes niekuomet nežino, ar tai iš tikrųjų paskutinė knyga.
Taigi apie ką šį kartą mums pasakoja didysis burtininkas iš Bolonės? Jis apžvelgia Europos kultūros pastangas susigrąžinti tai, kas prarasta - Adomo ir Ievos kalbą. Tą tobulą ir nepriekaištingą kalbą, kurią aš mokėdamas išvengčiau daugybės nesusipratimų. Eco analizuoja įvairiausius kultūros šaltinius: paslaptingus kabalos ir magijos traktatus, Viduramžių teologijos mokymus, Dantės, Descartes’o ir kitų kūrybą, Apšvietos epochos projektus, naująsias dirbtines kalbas.
Bekeliaujant po šį turtingą ir mums nelabai gerai žinomą lobyną, mano dėmesį patraukė XX amžiaus bandymas. Pasirodo, praeito šimtmečio 9 dešimtmetyje JAV Branduolinio reguliavimo komisijai iškilo tokia problema. Neapgyvendintose vietovėse buvo saugomos radioaktyvios atliekos. Problema ne ta, kaip šiandien apsaugoti tas vietas nuo neatsargių veiksmų, kaip jas apsaugoti ateityje, kai - labai galimas dalykas - žmonijos nebus. Juk šios atliekos radioaktyvios išlieka net iki 10 000 metų. Iš istorijos žinome, kaip greitai žlugo klestinčios civilizacijos, o jų vartota kalba tapo nesupranta. Todėl visai tikėtina, kad po dešimties tūkstančių metų Žemėje vėl gyvens barbarų gentys, o galbūt lankysis ateiviai iš kitų planetų. Kaip jiems pranešti apie pavojaus zoną? Neatskleisiu paslapties, kokie buvo pasiūlyti sprendimai. Stebina tik pats klausimo iškėlimas - išties neįtikėtina perspektyva.
Tokių netikėtų pasiūlymų galima rasti ne vieną. Tad labai neblogas skaitymas vakarui, kai būsite intelektualiai nusiteikę. Beje, reikia dar pasakyti, kad visa tai parašyta sklandžia ir puikia kalba. Gal ir mūsų turima kalba nėra tokia jau beviltiška. Gal kalta ne netobula kalba, o netobulas jos vartotojas, t.y. aš. Ir pats kaltas, kad nemoku išdėlioti savo minčių taip, kaip norėčiau.
