Irena ZUBRICKIENĖ
... Mama laukia sūnelio laidotuvių. Absurdiškai skamba, bet tai - tikra tiesa. Tokiomis nuotaikomis jau nuo vasario pradžios gyvena Kumelionių kaimo (Marijampolės sav.) gyventoja Rasa Kemerzūnaitė (27 m.) ir jos gyvenimo draugas Vytautas. Porą palaiko ir jų artimiausi žmonės, kaimynai. "Suprasti, ką jaučiame, gali tik pats tai patyręs žmogus - ir neduok, Dieve, tokios kančios net priešui, - tvardydamasi sakė Rasa. - Kelias dienas po nelaimės neįsileidau minties, kad Arnučio nebeturime, o dabar gyvename tik siaubingu laukimu: kada upė atiduos jo kūnelį ir kada galėsime vaiką palaidoti, nes nežinomybė - tai irgi labai baisu."
Vienas atėjo, kitas išėjo
Pastarieji mėnesiai Rasai buvo kaip niekada kupini itin svarbių gyvenimo įvykių. Praėjusių metų vasarą mirė jos mama. Tuo metu Rasa jau laukėsi ketvirtojo savo vaikelio, kurio močiutė taip ir nesuspėjo pamatyti. Kūdikis gimė sausio 16-ąją. Laimingi tėvai jam davė Vytauto vardą - kaip ir tėčio. Tačiau džiaugtasi vos 20 dienų: vasario 6-ąją paskendo Rasos pirmagimis Arnas. Vos prieš 10 dienų jis buvo atšventęs savo 7-ąjį gimtadienį. Paskutinį. Nespėjęs atsidžiaugti kukliomis gimtadienio dovanomis - nauja mašina ir įdomia dėlione (jauna daugiavaikė šeima verčiasi nelengvai). Taip pat nespėjęs palaikyti ant rankų savo broliuko, nes mama šį Arno troškimą vis atidėliojo - esą kai kūdikis bus nors mėnesio. "Broliai buvo pažįstami tik 10 dienų, - liūdnai pratarė Rasa. - Ir kokia gi ten pažintis - Arnutis kelis kartus buvo atėjęs aplankyti mūsų į ligoninę, smalsiai apžiūrinėdavo broliuką, skubino mus pareiti į namus. O namuose - visas šokis tik apie naujagimį. Arnas labai džiaugėsi broliuku ir vis klausdavo, ar greitai jis užaugs. Mat sesutės - penkiametė Odeta ir 2 metukų Kamilė - dažniau užsiėmusios viena kita".
Kai Arnas paskendo, Rasa ne iš vieno suaugusiojo girdėjo, kad jos gyvenimo faktai tik patvirtino liaudies išmintį: esą į giminę vienas ateina - kitas turi išeiti. Bet Rasai tai atrodo per daug žiauru: Vytautėliui ateinant, ji neteko net dviejų artimų žmonių. Kai kas dabar dar prideda, jog močiutė ir pasikvietė pas save anūką Arną - juodu labai mylėjo vienas kitą, buvo artimi.
Bendraamžė bandė išgelbėti
Mažakalbis, lėtas Arnas paskutinę savo gyvenimo - vasario 6-osios - popietę žaidė kieme - prie daugiabučio namo. Rasa, kambaryje tupinėdama apie beveik 3 savaičių naujagimį ir mažąsias dukreles, vis prišokdavo prie lango pasižiūrėti, ką lauke veikia Arnas. Jis vaikštinėjo, bėgiojo. O paskui buvo keliolikos minučių laiko tarpas, kuris į Rasos ir jos šeimos gyvenimą įsirėžė juoda gedulo spalva. Kas tuo metu vyko, Rasa atkūrė tik pagal kaimyniniame daugiabutyje gyvenančios Arno draugės Robertos (7 m.) pasakojimą, padedant šios mergaitės močiutei Birutei Rapalavičienei.
Lauke tądien susitikę Arnas ir Roberta, džiaugdamiesi labai atšilusiu oru, žingsnis po žingsnio tolo nuo namų, kol sumanė nučiuožti nuo aukštoko kalno, esančio už kelių šimtų metrų. Prie pat Šešupės ir vadinamojo Kumelionių tilto per ją. Vaikai nubėgę nučiuožė - atsidūrė prie pat ledu sukaustytos upės. Matė, kad už kokių penkių metrų nuo kranto jau tyvuliuoja vanduo, nes ledas buvo pradėjęs tirpti. Šioje vietoje vis būdavo gulbių ir ančių, todėl vaikai akimirksniu nutarė jų pasidairyti. Anot vienintelės liudytojos Robertos, Arnas iškart žengė kelis žingsnius upės ledu, ir šis sutreškėjo, o po akimirkos ir lūžo. Arnas atsidūrė vandenyje. Roberta nepaliko draugo - bandė nuo kranto tiesti jam ranką, bet pritrūko kelių centimetrų. Tada drąsuolė irgi žengė treškančiu ledu Arno, kuris vis dar kapanojosi toje pačioje vietoje, link, bet pati atsidūrė vandenyje. Tada mergaitė instinktyviai pradėjo gelbėtis - atsisuko į kranto pusę ir pirštinėtomis rankomis užsikabino už ledo kraštų, virstelėjo ant šono ir ledu šiaip taip išsiropštė iš vandens. Ji stovėjo visiškai permirkusiais drabužiais ir ragino Arną krutinti vandenyje rankas ir kojas - mat berniukas dar nemokėjo plaukti, be to, ir drabužiai trukdė. Suvokusi, kad be suaugusiųjų ji neapsieis, Roberta dar kelis kartus paragino Arną plūduriuoti vandenyje, o ji esą ką nors pakvies į pagalbą. Mažametė leidosi artimiausios kranto sodybos link (apie 100 metrų)...
Srovė nunešė nežinomybėn
Nors pakrantės gyventojas Vytas Gavėnas skubiai iškvietė visas pagalbos tarnybas ir šlaputėlė Roberta tuoj pat buvo įkelta į greitosios pagalbos automobilį bei nuvežta į ligoninę, džiaugtis nebuvo ko: Arnas vandenyje prapuolė. Vyrai dar šoko į vandenį, bandė jo ieškoti, bet - veltui. ..
Nelaimėlio paieškas tęsė narai. Jie dirbo ir tą dieną bei vakarą, ir kitą, ir trečią - šitaip kasdien dvi savaites upė buvo "šukuojama" po metrą vis tolyn, kol buvo pasiekta senoji Šešupės užtvanka, esanti maždaug už 4 kilometrų nuo Arno įlūžimo vietos. Gelbėtojų darbą sunkino krentantis sniegas ir šaltis, vėl ėmęs kaustyti aptirpusį ledą. Kaip patikino Marijampolės priešgaisrinės gelbėjimo valdybos vadovo pavaduotojas Rytis Masys, buvo dienų, kai plaukiojo du trys narai, o buvo - kad ir 8 iškart, atvykę padėti iš Alytaus bei Kauno. R. Masio žodžiais, jie dėmesingai išžvalgė abiejų Šešupės pakrančių bei upės vagą. Kai šis straipsnis buvo ruošiamas spaudai, narai buvo ieškoję skenduoliuko 24 dienas - iš viso 115 valandų (kasdien tai po 2, po 3, tai po 8 valandas); kartais ir per metus Marijampolėje tiek valandų narams neprireikdavo.
"Esame įsitikinę, kad skenduolis yra kelių kilometrų ilgio atkarpoje tarp Kumelionių tilto ir senosios užtvankos, - sakė R. Masys. - Per užtvankos užtvarus kūnas tolyn nuplaukti negalėjo, jis būtų įstrigęs. Paieška iki šiol nenutraukta - narai nedirba tik labai nepalankiu oru. Vyrai į ledinį vandenį nyra pakaitomis ir žvalgosi po kelias valandas - tiek, kiek užtenka deguonies baliono".
Beje, iš Alytaus atvykę narai baisėjosi Šešupės dugnu. Jie pasakojo, kad upėje - tikras sąvartynas, kokio niekur kitur nebuvo matę: į vandenį primesta didžiulių armatūros strypų, padangų, butelių, baldų nuolaužų. Ir matomumas po vandeniu - vos pusmetris. Vietomis narai skenduoliuko ieško apgraibomis, patys stengdamiesi neužkliūti ir nepersismeigti į stirksančią armatūrą ir kitas pavojingas nuolaužas. Be to, šaltame vandenyje iškyla ir kitokių problemų - užšąla kvėpavimo įrangos reduktorius ir gelbėtojui ima trūkti deguonies.
Anot narų, skenduolio žiemą taip ilgai ieškoma pirmą kartą. Be to, ežere, kad ir sukaustytame ledo, paieškos būna spartesnės, nes nėra srovės kaip upėje. Jeigu būtų šiltasis sezonas, labai padėtų sraigtasparnis su specialia įranga, o žiemą tam trukdo vandens paviršių kaustantis ledas bei dengiantis sniegas. Kaip teigė R. Masys, po ilgų paieškų pasroviui vėliau narai pradėjo paiešką ir atgal - prieš srovę.
R. Masys, bandydamas atremti skeptiškai nusiteikusių marijampoliečių pašaipas, kad Lietuvos narai dirba su prasta nardymo įranga - esą pasikviestų narus iš Lenkijos, tai būtų geriau, patikino, kad Lenkijos kolegos dirba su lygiai tokia pačia įranga. Pareigūnui nė kiek nekeista, kad nekasdienis įvykis apaugintas gandais ir žmonės ieško, ant ko išlieti širdgėlą.
Iškęsti padeda šeimos mažyliai
Išgyvendama skaudžią pirmagimio sūnelio netektį, Rasa visgi rado ir kuo pasidžiaugti - savo artimiausiais žmonėmis, kurie ją palaiko, jai padeda. Moteris pasakojo kiekvieną dieną nueinanti kelias valandas pasižvalgyti prie Šešupės, vos tik atsiranda žmogus, galintis ją pavaduoti prie naujagimio ir mažylių dukrelių. Sugyventinis Vytautas savaitgaliais pats plaukioja valtimi po Šešupę, dairosi, ieško...
"Labai trokštu, kad pagaliau surastų Arnutį ir galėtume jį palaidoti - tada nors turėtume vietą, kur uždegti žvakelę, o ir vaikas turėtų amžiną poilsio vietą, - kalbėjo Rasa. - Tokios tragedijos niekada nenujaučiau. Jeigu kas būtų išpranašavęs Arno nelaimę, būčiau nepatikėjusi - tik ne jis! Jis - ramus, tylus, paklusnus vaikas. Net penkiametė Odeta už jį smarkesnė ir ypatingai smalsesnė, brolį visur traukdavosi".
Rasa pripažino, kad depresuoti ir nuleisti rankas, užsidarius verkti ar kitaip gedėti jai neleidžia kiekvieną minutę namuose vis ko nors prašančios dukrelės ir savo dienotvarkę namams diktuojantis naujagimis - dėl rūpesčio mažyliais jauna daugiavaikė mama vos spėja suktis.
Slogus laukimas atėmė šeimos ramybę. Nežinomybė - kone lygiavertis sielvarto palydovas. Rasai ir Vytautui lengviau tik tada, kai akimirkomis jie prisiima mintį, jog viskas - pagal nežinomą likimo planą.
Irenos ZUBRICKIENĖS nuotr.:
- Pirmagimio netektį išgyvenančios Rasos paguoda - trys likę mažyliai
- Robertos močiutė Birutė didžiuojasi savo drąsia anūkėle ir labai užjaučia sūnelio netekusią Rasą
- Čia įlūžo ledas ir vaikai atsidūrė vandenyje
- Marijampolės priešgaisrinės gelbėjimo valdybos vadovo pavaduotojas R. Masys tikino, kad narai darė ir daro viską, kas yra įmanoma
2009 03 19
