Gera matyti šios savaitės Billo Gates'o ir Warreno Buffetto sėkmingą filantropijos reklaminę kelionę į Kiniją. Nemažai Kinijos turtuolių jau pažadėjo dosnias aukas Gates'o – Buffett'o iniciatyvai paskatinti pasaulio milijonierius paaukoti bent pusę savo turto filantropijai. Jau paskaičiuota, kad dviejų turtingiausių Amerikos žmonių auka gali siekti 150 mlrd. JAV dolerių, rašo „Foreign Policy“.
Nepaisant įsibėgėjančios Gates'o-Buffet'o-Clintono modernios filantropijos iniciatyvos, reikia suprasti kai kuriuos tokių pastangų trūkumus. Paliekant turto paskirstymo ar pasaulinių problemų sprendimus turtingiesiems yra taip pat neteisinga, kaip suteikiant jiems neproporcingą balsų skaičių politikoje ar suteikiant kitų privilegijų visuomenėje.
Be to, filantropija gali būti prevencinis argumentas teigiantis, kad, viena vertus, vyriausybės programos gali būti sumažintos, arba, kita vertus, neturėtume apmokestinti turtingų žmonių ar svarstyti didžiulę nelygybę ekonominėje sistemoje, iš kurios jie pasipelno.
Pritardami milijardų dolerių aukoms mes ir toliau turime tirti, kaip mes galime ištaisyti sistemą, kuri leido iškilti daugiau nei tūkstančiui milijardierių tarp šešių milijardų gyventojų. Šių turtuolių bendras turtas yra lygus beveik 2,5 mlrd. skurdžiausių žmonių turtui kartu sudėjus.
Mes taip pat galime paskatinti šiuos dosnius milijardierius skatinti ne tik aukojimo programas, tačiau ir tokias programas kaip, tarkim, pelno mokestis. Tiesa sakant, tai būtų labiausiai jaudinanti iniciatyva.
Jos metu turtingieji apsiimtų mokesčių pokyčių programų, kurios leistų mums nebesiskolinti iš savo vaikų, kad galėtume paremti sistemą, kuri praturtina vos mažą visuomenės dalį. Tai būtų tikroji filantropija – suteikti ateities kartoms galimybę gerai pradėti gyvenimą, o ne smarkiai plušėti, kad išgalėtų apmokėti savo tėvų ar senelių išlaidas.
