Bramo Stokerio literatūrinė interpretacija apie grafą Drakulą pasaulyje sukėlė ilgalaikį pamišimą dėl vampyrų. Bet dar prieš šio romano pasirodymą ir vampyrų kulto susiformavimą legenda apie Vladą Drakulą buvo gyva. Nuožmusis Valakijos grafas kadaise iš tiesų pasižymėjo herojiškais žygiais prieš įsibrovėlius iš Otomanų imperijos.
Pasak „Bbc.com“, istorijos apie Drakulą ir jo pasiekimus Senajame žemyne sklido itin plačiai ir greitai. Kita vertus, daugelis šių istorijų būdavo pagražinamos ar sąmoningai iškraipomos. Pavyzdžiui, garsieji pasakojimai apie savo belaisviams taikytus žiaurius kankinimo metodus. Gyvų žmonių išvirimas, užkasimas po žeme, galvų kapojimas – pasakojama, kad būtent tokias egzekucijų formas buvo itin pamėgęs Valakijos grafas.
Drakulos žiedas (nuotr. SCANPIX)
Anot legendų, po mirties įgytą pravardę „Ţepeş“ (pažodžiui – „Persmeigėjas“) grafas gavo dėl dažno savo mėgiamiausios kankinimo priemonės – pamovimo ant baslio – naudojimo. Žmogus, pamautas ant medinio baslio, kentėdavo nežmoniškus skausmus bent porą parų, kol baslys kiaurai pereidavo per visą nelaimėlio kūną ir mirtinai sužalodavo jo vidaus organus.
Vis dėlto tokia egzekucijos forma Viduramžių Europoje buvo itin paplitusi, tad Drakula vargu ar galėjo kuo nors stebinti savo amžininkus. Teigiama, kad net Drakulos pusbrolis Ştefanas cel Mare tokiu metodu vienu kartu nužudė apie 2300 turkų belaisvių. Beje, vėliau Ştefanas netgi buvo paskelbtas šventuoju.
Turbūt labiausiai Drakulos vardas išgarsėjo tuomet, kada 1462 metais įvyko itin žiauri Otomanų karinių pajėgų ir Valakijos princo kariaunos akistata. Otomanų sultonas Mehmedas Antrasis, neapsikęsdamas nuolatinių pralaimėjimų Drakulos kariuomenei, nusprendė surinkti 90000 žmonių armiją ir galutinai palaužti jo pasipriešinimą. Pats vadovaudamas savo milžiniškoms pajėgoms, sultonas patraukė link Valakijos. Visgi jo kariuomenė buvo visiškai demoralizuota, kai išvydo milžinišką lauką su 20000 nukankintų ankstesnės Mehmedo armijos karių. Visi šie kariai buvo pasmeigti ant baslių. Išvydusi šį kraupų vaizdą, sultono armija buvo palaužta dar net neprasidėjus tikriems kariniams veiksmams. Tuomet Drakula, sumaniai išnaudodamas partizaninio karo taktikas, galutinai išblaškė sultono armijos pulkus ir juos sutriuškino. Žūties vos išvengė ir pats sultonas Mehmedas.
Rumunijoje Drakula vis dar yra laikomas nacionaliniu didvyriu, nors šiomis dienomis grafo atvaizdą daugiausiai išvystumėte ant marškinėlių ar puodelių. Anot „Bbc.com“, taip yra tiesiog nupiginama skambi ir paslaptinga Drakulos legenda. Ir visa tai tik dėl to, jog būtų pritraukta kuo daugiau turistų. Turistams rengiamos ir pažintinės kelionės į grafo Drakulos pilį. Ši pietinėje Transilvanijoje stūksanti pilis iš tiesų atrodo didingai ir gana „vampyriškai“. Tik deja, pats Vladas Drakula čia niekada negyveno, o greičiausiai net nebuvo apsilankęs.
Pasak „Bbc.com“, tikroji Drakulos rezidencija yra Poienari tvirtovė, esanti į pietvakarius nuo Karpatų kalnų. Bet ši tvirtovė yra labai atokioje ir sunkiai prieinamoje vietovėje, tad turistai čia retai kada užklysta. Tvirtovę aplanko nebent ištikimiausi Drakulos gerbėjai, istorikai ar atsitiktiniai pasiklydėliai.
Poienari tvirtovė buvo įrengta ankstesnės pilies griuvėsių vietoje. Ją, savaime suprantama, statė turkų belaisviai. 1459 pastatyta pilis buvo itin didelė ir strategiškai puikioje vietoje įsikūrusi gynybinė tvirtovė. Pilis buvo naudojama ir po Drakulos eros pabaigos, manoma, jog dar bent keletą šimtmečių. Vis dėlto tvirtovės išvaizda nemenkai kito, o galiausiai po 1888 metų, kuomet sugriuvo dalis tvirtovės, šis statinys jau mažai kuo panašus į Drakulos laikus menančią tvirtovę. Šiuo metu Poienari tvirtovė yra šiek tiek restauruota, o apie jos ankstesnę didybę vis dar byloja ją supantys bauginančiai statūs kalnai ir pavojingas 1480 laiptelių praėjimas link tvirtovės.
