Gyvūnus globojančių įstaigų atsovai pasakoja, kad šeimininkai dažniausiai patys atveža palikti savo augintinius.
Tačiau yra ir tokių, kurie išmeta gyvūnus į gatvę. Iš policijos pareigūnų pastarieji dažniausiai sulaukia tik įspėjimo. „Gyvūnas nėra kalėdinė dovana, jis turi tapti jūsų šeimos nariu visam gyvenimui“, – primena veterinarijos gydytoja J. Gustaitienė.
Gyvūnus globojančių įstaigų atstovai pasakoja, kad beglobių gyvūnų skaičius pastaruoju metu mažai kinta.
Gyvūnų globos tarnybos „Pifas“ Klientų informavimo skyriaus koordinatorė Aida Ramonienė teigia, kad į jų įstaigą kreipiasi daugiau tų, kurie pastebi beglobius gyvūnus ir prašo padėti.
„Tačiau yra ir tokių, kurie nori atiduoti savo gyvūnus. Dažniausia priežastis – šeimininkas mirė ir nėra kam pasirūpinti, arba gyvūnas atsiveda palikuonių, tuomet žmonės suklūsta po fakto, kad reikia jais pasirūpinti. Jie nenusiteikę auginti juos iki pakankamo amžiaus ir ieškoti, kam galės padovanoti. Dažniausiai požiūris toks – jūs esat gyvūnų globos tarnyba, jūs jais ir pasirūpinkite“, – sako A. Ramonienė.
Tuo metu Lietuvos gyvūnų globos draugijos Kauno skyriaus pirmininkas Karolis Masilionis pasakoja, kad nemažai skambina tų, kurie praneša apie benamius augintinius, bet didžioji dalis šeimininkų savo augintinius į globos namus atveža patys.
„Dažniausiai sako, kad išvažiuoja į užsienį, pakeičia aplinką, kas ten žino, gal meluoja, kad gražiau atrodytų. Juk senesnis šunelis kitą kartą padaro ir nešvarumų; jaunuoliai susiranda savo draugus, drauges, tuomet šuniuko irgi nebereikia, visko yra. Pavyzdžiui, ketvirtadienį atvežė pusantrų metų staforšyrą. Prieš porą trejetą mėnesių kalbėjo, kad už jokius pinigus jo neatiduotų, o dabar jau sakė, kad nebeturi galimybės laikyti“, – dėsto pašnekovas.
Anot K. Masilionio, didžioji dalis šeimininkų atvežę augintinį slepia tikrąsias priežastis ir nepasako blogybių.
„Tai, ką mums pasako apie šunis, mes pakartojame naujam šeimininkui, o paskui skambina ir sako, kad apgavome, visai ne toks šuniukas, apie kokį pasakojome“, – teigia jis.
Į Vilniaus gyvūnų globos namus taip pat dažniausiai šeimininkai savo augintinius atveža patys. Pasak bendrovės „Grinda“ Vilniaus miesto gyvūnų globos namų vyriausiojo veterinarijos gydytojo Vlado Masiulio, priežastys įvairios: vaikams alergija, atsiranda vaikelis ir pan. Kiti atveža užmigdyti senus ar ligotus augintinius.
Šansą surasti šeimininką turi visi
A. Ramonienės teigimu, tarnyboje „Pifas“, pagal galimybes priimančios naujus gyvūnus (šiuo metu įstaigoje yra apie 30 globotinių), namus randa apie 90 proc. beglobių. Užmigdoma tik maža dalis, kurie sunkiai serga.
„Senam ir ligotam gyvūnui sunkiau surasti šeimininką, bet įmanoma. Žinoma, visi pirmenybę teikia mažam gyvūnui, bet būna ir kitaip. Pavyzdžiui, viena katytė rado gerus namus netgi būdama su viena akyte; galiausiai turėjome ir trikoję katytę, kuri, manėme, bus mūsų senbuvė, bet labai greitai rado naujus namus“, – džiaugiasi pašnekovė.
Gyvūnų globos ir kontrolės tarnybos „Nuaras“ direktorė veterinarijos gydytoja Jurgita Gustaitienė mano, kad ir seni šunys turi šansą rasti namus.
„Kiekvienas turi šansą. Tačiau pagal statistiką, kai paskambina, pavyzdžiui, ieškodami šuns, klausia, kiek metų. Kai pasakome, kad, pavyzdžiui, treji, sako, kad senas, nereikia.
Treji metai yra pati šuns jaunystė. Man ir penkerių metų šuo gražus; mano šuniui turbūt vienuolika metų ir jis man reto grožio. Tuomet aiškinu, kad trejų ar penkerių metų šuns yra žinomas charakteris, jis nesugrauš baldų, nepridarys balučių, jums bus malonumas su juo gyventi“, – pasakoja ji.
Anot J. Gustaitienės, žmonės dažnai nesupranta, kad privalo prisiimti atsakomybę už savo augintinius ir savo naštą suverčia prieglaudoms.
„Kai kurie šeimininkai įsivaizduoja, kad į prieglaudą jie atiduoda seną šunį. Sako, kad nori, jog jis gyventų pas mus iki mirties. Kaip galima tokį žmogų įvertinti, kuris sako: „man šuo atsibodo, senas, kartais padaro ne vietoje, gydymui reikia daug pinigų“? Be to, jis nori atnešti savo bėdą mums, o kai paklausiame, kas, jei užmigdysime, tuomet tikina, kad to nenori. Tada, sakau, jūs jį ir laikykite. Tokia diskusija labai dažna. Gyvūnų savininkas neturėtų savo problemų perkleti ant prieglaudos pečių“, – pastebi pašnekovė.
„Nuaras“ direktorės teigimu, gyvūnai iš prieglaudos ypatingi.
„Jie visi labai geri, net jei pas buvusį šeimininką šuo darė išdaigas ar kiaulystes, ar ne vietoje „atlikdavo reikalus“, nesu girdėjusi nė iš vieno naujo šeimininko, kad šuo būtų ką blogo padaręs. Nors stengiamės to išvengti, bet kartais būna tokių atvejų, kad pas mus klinikoje susitinka buvęs ir naujasis šeimininkai.
Jie nepažįsta vienas kito, bet šuo atpažįsta senąjį šeimininką. Pirmas jo įspūdis būna „oi, mano šeiminkas, bėgu“. Nubėga, po to sustingsta, grįžta atgal pas naująjį šeimininką, atsitupia už nugaros. Praktiškai taip nutinka visada, šuo net pademonstruoja, kad „tu mane išdavei“, – pasakoja moteris.
Tarp meilės ir kančios
Atmetus sergančius ir senus, Vilniaus gyvūnų globos namuose antrą šansą gauna daugiau nei 35 proc. šunų. Praėjus 14 dienų karantinavimo terminui, sprendžiama, ką toliau su gyvūnu daryti.
„Jei per tą laiką niekas jų neišsirenka, jaunesni išvaizdūs gyvūnėliai toliau laukia, kol atsiras šeimininkas. Gali laukti pagal pas mus esančias sąlygas, nes kiekvieną dieną patenka naujų gyvūnų ir viskas vyksta rotacijos principu. Tie, kuriems neatsiranda šeimininkų, migdomi, o kita dalis laikomi maždaug porą mėnesių, priklauso nuo gyvūnėlio sveikatos. Neturime galimybių ilgiau laikyti, pas mus yra 32 vietos šunims, kiekvienas gyvūnas gyvena individualiai – tokie reikalavimai. Jei neatsiranda šeimininkas per kelis mėnesius, užmigdome“, – teigia V. Masiulis.
„Tai savivaldybės įmonė, jie gauna pinigus ir už juos atlieka tai, ką užsakė savivaldybė. Mes irgi panašiai turime elgtis, bet iš savo pelningos veiklos galiu sau leisti moterišką prabangą globoti gyvūnus, padeda mums ir kitos organizacijos“, – komentuoja Jurgita Gustaitienė.
Pavyzdžiui, „Nuaras“ įstaigoje Kauno filiale per 2008 metus pateko 1 tūkst. 650 gyvūnų, 1 tūkst. 65 jų atidavė šeimininkai, 585 sugauti gatvėse. Iš jų visų užmigdyta 1 tūkst.
„Atrodo, didžiulis skaičius, bet iš to tūkstančio 400 gyvūnų užmigdyta, kai prašė pats savininkas, arba atsiuntė kitos gydyklos, nes neturi sąlygų migdyti. Agresyvių kačių – virš 300, išmestų gyvūnų naujagimių – beveik 200, partrenktų, sužeistų – beveik 100. Realus skaičius – 22, tai tie gyvūnai, kuriuos galbūt galėjome laikyti“, – pasakoja J. Gustaitienė.
Moteris pasakoja, kad jos vadovaujamoje prieglaudoje nėra termino, kiek laikyti gyvūną.
„Kartą vienas vilnietis atvežė 15 kačių. Iš tos kompanijos viena pragyveno pas mus ketverius metus. Dar vienas šuo gyvena daugiau nei dvejus metus, gražus ir sveikas, niekas jo nenori, niekam jis nepatinka, bet mums jis „fainas“ ir mes tikimės, kad gal ateis jo valanda“, – viliasi įstaigos vadovė.
J. Gustaitienė pasakoja, kad sunku nuspręsti, ar sužeistą gyvūną užmigdyti, nes kiekvieną minutę gali pasirodyti šeimininkas. O tai, kad šeimininkai nepasirūpina paženklinti savo augintinių, dar labiau apsunkina situaciją.
„Vieną kartą radome sužeistą kalytę, kurią pavadinome Rasta. Jai buvo sulaužyti peties lanko kaulai. Nuvežėme ją į kliniką, padarėme nuotrauką, gydytojo priprašėme, padarė nuolaidą kaulų sintezės operacijai, bet mes jos nemigdėme. Tam šuniukui pasisekė, jį po kelių mėnesių pasiėmė, išsivežė į Kelmę.
Paskui šeimininkė po kelių savaičių parašė, kad Rastą pasiėmė pririšti prie budos tėvams, o dabar ji miega lovoje, kad tėtis sakė jos neišleisiąs, nes tokia operacija padaryta! Gali kas nors pasakyti, o kodėl būtent šitą gydėme. Labai sunku apsispręsti prieš užmigdant. Didžiausia problema, kad gyvūnai yra neženklinti ir greitai negalime rasti šeimininko“, – dėsto J. Gustaitienė.
Jos įsitikinimu, šeimininkas turėtų nuspręsti, kada ligoto gyvūno laikymas yra meilė, o kada kankinimas. J. Gustaitienės manymu, kai gyvūnas teikia daugiau skausmo savo savininkui ir jam gyvenimas teikia daugiau skausmo nei džiaugsmo, tada reikėtų migdyti, nes tokiu atveju šeimininkas padeda gyvūnui.
Išmeta į gatvę
Tačiau ne visi pasivargina gyvūną, kurio nebenori, atvežti į globos namus. Kai kurie juos paprasčiausiai išmeta į gatvę.
„Tokį atvejį turėjome prieš keletą dienų. Atvykome paimti beglobio šuns, paaiškėjo, kad jis nėra beglobis, buvo ženklintas michroskema, nustatėme jo šeimininką, skambiname ir sakome, kad radome jūsų šūnį. O jis atsako, kad man jo nereikia. Sakome, na ir kas, kad nereikia, atvažiuokite, parašykite pareiškimą, kad atsisakote, suieškokite jam naujus namus, o kodėl jis gatvėje?
Sako, aš jį išmečiau, nes išsiskyriau su sugyventine, man jo nebereikia ir man neįdomu. Šitas atvejis, tikiuosi, sulauks realios bausmės, nes iki šiol dažniausiai mūsų pareigūnai tokiais atvejais nubaudžia įspėjimu. Nemanau, kad tai bausmė, žmonės turi jausti atsakomybę už savo gyvūną“, – atvirauja J. Gustaitienė.
Anot jos, pastebima tendencija, kad miestiečiai gyvūnus išmesti veža už miesto prie gyvenviečių, o kaimiškų vietovių gyventojai veža į miestą.
„Tačiau tikrai nėra tikslo. Jei katė atsivedė kačiukus kaime, mieste jie nesusiras namų, net jei padėsite prie laiptinės durų. Tai nebus geras sprendimas.
Taip pat jei paleisite šuniukus prie gražaus namo kaimiškoje vietojevėje, tai nereiškia, kad tas namas jūsų šuniukus priims. Pirmiausia reikėtų pasvarstyti prieš įsigyjant, bet jei matote, kad negalite auginti, ieškokite būdų patys surasti guvūnui namus, nes savo vienam šuniui jūs vienas galite skirti daug laiko naujų šeimininkų paieškai, o mes esame kaip vienas asmuo, viena prieglauda ir turime surasti namus šimtams gyvūnų“, – sako pašnekovė.
A. Ramonienės nuomone, nėra nė vieno argumento, kuris galėtų pateisinti tokį elgesį. Tokio elgesio negali suprasti ir V. Masiulis.
„O taip būna labai dažnai. Tai yra nepateisinama, pas mus galbūt jie surastų naują šeimininką, o kai paleidžia į gatvę, gyvūnas ir badauja, ir skursta, ir šąla. Jie tampa agresyvūs ir pavojingi žmonių sveikatai, platina ligas, todėl tai tampa nebe šeimininko, o miesto problema“, – teigia jis.
„Aš turiu du šunis, vienas keturiolikos, kitas penkiolikos metų – tas dar judrus, o keturlikos vos per slenkstį koją perkelia, bet daviau priesaiką, kad gyvens tol, kol gyvens. Ar tai yra atsakymas į klausimą, ar galėčiau pateisinti tuos, kurie išmeta augintinius į gatvę?
Gyvūnas ne kėdė ar stalas, tai gyva būtybė, jei apsiimi, turi rūpintis. O šiaip mano namuose yra septyni šunys iš prieglaudos, kurių niekas nepaėmė. Kažkaip parvežiau, galvojau, gal vėliau atsiras, kas norės pasiimti, o paskui jau šeimos nariai nebeleido išvežti“, – pasakoja K. Masilionis.
Eglė Lipeikaitė
