„Jis turi labai daug vidinės jėgos ir yra toks nesumeluotas“, - taip režisierė Dalia Ibelhauptaitė pristato solistą Laimoną Pautienių. Ar todėl jį ir pasirinko vienintelio romantinio herojaus vaidmeniui vasarį prieš publikos teismą stosiančiame muzikiniame siaubo trileryje „Svinis Todas: demonas kirpėjas“?
Nuo savęs nepabėgsi
Ne, jis nevaikščiojo po pilkąjį industrinį Rytų Londoną, iš kur ir kilusi siaubinga Stepheno Sondheimo „Svinio Todo“ istorija. Ir tikrai niekada gyvenime neragavo tų „saldžių“ pyragėlių iš žmogienos... Ir, tiesą sakant, romantinių herojų vaidmenys jam jau gerokai pabodo, bet juk nuo savo karmos niekur nepabėgsi, rašo „Respublika“.
L. Pautienius „Svinyje Tode“ virs geruoju Entoniu. Miuziklai jam – ne naujiena. Vis dėlto šį kartą tai - visai kitas lygis, sako solistas.
„Tai bus didelis iššūkis. Pastatyme bus ir prozos anglų kalba, o kai kuriems solistams reikės net ne kalbėti, o beveik rėkti! Tai gali šokiruoti publiką, bet turėtų būti įdomu“, - šypteli L. Pautienius. Jis šioje siaubo istorijoje atranda sąsajų su grafo Montekristo istorija. Tiesa, „Svinio Todo“ siužetas kur kas kraupesnis. Tarsi mūsų tamsiojo pasaulio metafora.
„Tai laikai, kai Londone vaikšto Džekas Skerdikas – pirmasis kapitalistinio pasaulio serijinis žudikas. Tačiau kraupiausi dalykai dedasi ne jo kelyje, o pas paprastą kirpėją Svinį Todą, baisiai įskaudintą ir siekiantį keršto. Būtent čia apsukrioji kaimynė ponia Lovet pasiūlo verslo idėją: kepti žmogienos pyragėlius. Ir, patikėkite, jie tampa ypač populiarūs Londone“, - taip trumpai pristatomas šiurpulius keliantis siužetas.
Kaip vienas kumštis
Prieš „Svinį Todą“, dar gruodį, solistas pasirodys dar viename D. Ibelhauptaitės pastatyme - muzikinėje tragedijoje „Verteris“. Čia jis atliks Alberto, pagrindinės veikėjos vyro, vaidmenį.
Ar jam pačiam gyvenime dėl meilės teko eiti iki kraštutinumų? Ar teko patirti „verteriškų“ kančių? „Ne... - susimąsto solistas. - Kol kas jų nesu priėjęs“. Kaip tuomet suvaidinti tai, ko nesi išgyvenęs? "Tai tik repeticijų darbas. Pabandai įsijausti į psichologinę, emocinę būseną. Tiesiog galvoji, kaip jaustumeisi tokioje situacijoje. Savianalizė - vaidmens pagrindas. Juk nebūna, kad Laimonas išeitų į sceną ir vaidintų Laimoną...“
Dar viena nauja patirtis, laukianti L. Pautieniaus, - darbas su režisieriumi Oskaru Koršunovu, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre statančiu „Meilės eliksyrą“.
„Su Koršunovu dar tik pradedu dirbti. Nekantraudamas laukiu repeticijų, - sako Laimonas, paprašytas palyginti du garsius režisierius. - O su Dalia dirbti labai lengva. Lietuvoje kol kas niekas nedarė to, ką daro ji. Scenoje ji mums leidžia improvizuoti, nevaržo solistų vidinės laisvės. Be to, visi scenos partneriai - geri draugai. Iš karto numanai, ką kas gali padaryti. Esame kaip vienas kumštis, didelė šeima. Toks ir buvo Dalios sumanymas - kad neužsidarytume vien tik repeticijose, kad bendrautume ir po jų. Manau, ji apie tai galvojo ir burdama žmones. Jaunus, vienos kartos, panašių pažiūrų“.
L. Pautienius - vienintelis „bohemietis“, vaidinsiantis visuose penkiuose D. Ibelhauptaitės spektakliuose, pradedant „Bohema“ ir baigiant „Sviniu Todu“. Tad kas kitas, jei ne jis, galėtų taikliausiai paaiškinti „bohemiečių“ fenomeną? Kaskart, vos paskelbus apie būsimus spektaklius, bilietai iššluojami akimirksniu. Kodėl? „Daug kas ateina tiesiog pasiklausyti geros muzikos, gero atlikimo. Gal yra tokių, kurie ateina dėl prestižo, bet nemanau, kad jų - dauguma, - svarsto L. Pautienius. - Bet kokiu atveju mums malonu vaidinti pilnai salei. Tai energija, žinai, kam vaidini, dėl ko eini į sceną“.
Vejasi svajonių vaidmenį?
Jis, galima sakyti, akivaizdus pavyzdys, kad operos pasaulio viską pakeliui naikinanti krizė dar nepasiekė. Aišku, ji gali užklupti bet kada, bet kol kas Laimonas darbo turi užtektinai. Nuo Vilniaus ir Kauno iki Rygos ar Talino teatrų.
Gal taip skubėdamas jis vejasi savo svajonių vaidmenį? Paklaustas apie jį, solistas akimirksniu nušvinta: „Turiu. Bet nesakysiu“.
Ir prisipažįsta, kad yra net keletas vaidmenų, kuriuos kada nors, žino, būtinai suvaidins. O kol kas tenka „imti tą, ką siūlo“. Juk teatrų Lietuvoje nedaug.
„Aišku, dar dainuoju Latvijoje ir Estijoje. Neapsiriboju vien Lietuva. Stengiuosi neužsisėdėti. Jaučiu poreikį tobulėti. Kartais ir savaitėmis nebūnu namie, - pasakoja L.Pautienius. - Šeima? Aišku, jai kyla šiokių tokių nepatogumų. Bet ji prisitaiko. Priversta prisitaikyti...“
Netikiu, kad lengva gyventi su žmogumi, kuris ne tik nuolat gastroliuoja, kartais ryte repetuoja Vilniuje, o vakare - jau Taline, jau kelerius metus neturėjo normalių atostogų, o gavęs laisvą savaitėlę, benori tik užsidaryti nuo viso pasaulio, atsiriboti nuo visko ir visų. Gal tik su viena meškere prie ežero pastovėti, kad ir nieko nepagaunant - tiesiog pabūti.
„Tai turi žavesio. Ir savo kainą“, - trumpai savo gyvenimą apibūdina solistas.
Kartelės nebenuleisi
Tik ta kaina - tikrai ne apdovanojimai. Pastarieji, pasak L. Pautieniaus, - tai praeitas etapas, kuriuo jis pasidžiaugia, bet didelės reikšmės tam neteikia. Atskaitos taškas jam - klausytojas, ne medalis. „Aišku, apdovanojimas užkelia kartelę, kurios paskui jau nebegali nuleisti. Bet nesivaikau to pripažinimo. Tiesiog darai, ką sugebi geriausio, ir viskas“, - tarsteli.
Tai vis dėlto - ar nesumelavo D. Ibelhauptaitė, sakydama, kad jis – „toks nesumeluotas“? „Nežinau, ką ji turėjo omenyje. Tikras žmogus? Gyvenime priešų neturiu, gal tai į šį apibendrinimą įeina? - svarsto Laimonas. - Scenoje jau esame ne tie, kas gyvenime. Scenoje esame kiti žmonės. Viskas priklauso nuo personažo charakterio“.
Algė Ramanauskaitė
