Orijus Gasanovas, LRT Televizijos laida „Emigrantai“, LRT.lt
Sergejus Germanas didžiąją gyvenimo dalį praleidžia virtuvėje. Dažniausiai kepa čeburekus arba kibinus. O kartais tiesiog pasirėmęs į stalą vieną paskui kitą traukia cigaretes. Dar retkarčiais paprekiauja internetu. Taip jau savo noru susitvarkė, kad gyvena atsipūtęs – be darbo. Jis – vienas tų emigrantų, kurie išsilaiko iš socialinių pašalpų.
„Atvažiavęs į Angliją pakeičiau savo gyvenimo būdą. Apskritai savo gyvenimą pakeičiau 190 laipsnių kampu. Supratau, kad gyvenimas Lietuvoje man nieko gero nedavė. Pragyvenau 40 metų ir nieko neužgyvenau“, – LRT Televizijos laidai „Emigrantai“ sako Sergejus.
Pasiryžo juodam darbui
Į Vidurio Anglijoje esantį Lesterį 43-ejų Sergejus prieš trejetą metų atvyko ne gerų norų vedinas. Ne kartą teistas ir kalėjime sėdėjęs vyras su panašaus likimo draugais čia planavo nešvarius darbelius. Bet ar įvykdė nors vieną nusikaltimą, ar ne – Sergejus tyli užčiaupęs lūpas.
Atvykęs jis nežinojo nei vietinių įstatymų, nei galimų nuobaudų, jis net kalbėti angliškai nemokėjo. Susiėmęs už galvos vyras spjovė į juodus darbelius ir pasiryžo baisiausiam savo košmarui – juodam darbui, kurio dirbti čia važiuoja daugelis mūsiškių.
„Sunkiai dirbau sandėliuose. Buvau krovikas. Čia emigrantui, ką tik atvažiavusiam ir nemokančiam kalbos, rasti kažką geriau beveik neįmanoma“, – teigia Sergejus.
Kroviko pareigomis Sergejus nebuvo patenkintas nė dienos. Pratęs prie lengvo duonos kąsnio, vyras jautėsi išnaudojamas, tačiau išdidžiai kentėjo tol, kol darbdaviai ėmė ir patys juo atsikratė.
„Sandėliuose dirbau pusantrų metų, o paskui ir to darbo neliko – kaip pradėjau gyventi iš pašalpų, taip ir dabar gyvenu. Išmokau kalbą, nes pašalpos suteikia galimybę mokytis koledže, baigiau koledže vieną kursą. [...] Pašalpos ne tai, kad išgelbėjo, bet davė paspirtį žiūrėti į ateitį, davė galimybę ne vien tik dirbti sandėly, gauti savo algelę ir galvoti: ai, man to užtenka. Dauguma tokių – atvažiuoja ir yra tuo patenkinti. Aš tuo niekada nebuvau patenkintas“, – sako Sergejus.
Nežinia, kaip ši istorija būtų pasisukusi – gal Sergejus vėl gyventų Lietuvoje, gal vėl darytų nusikaltimus, bet Anglijos valdžia ir šios šalies įstatymai jam pametėjo dovanėlę – aklavietėje atsidūrusiems žmonėms skirtą socialinių pašalpų paketą. Tai jį ir sulaikė pasilikti: „Anksčiau mėnesį ar du padirbdavai ir galėdavai gauti. Dabar truputį sugriežtino, nežinau, gal reikia padirbti apie metus ar pusantrų“.
Dirbs tik gerą darbą
Lietuvis pyksta ant Anglijos žiniasklaidos, kuri nuolat kaltina į šią šalį atvykusius rytų europiečius, kad jie neva naudojasi įstatymų spragomis. Anot Sergejaus, jei dešimt tūkstančių mokėtų, tada galėtų svaidytis kaltinimais, o dabar ne tokia situacija.
„Išgyventi gal ir galima, bet taip vos vos. Bedarbio pašalpa savaitei – 72 svarai, o nuoma – 60 svarų. Bet aš dar esu susitvarkęs nuomos pašalpą. Nuomą apmoka valstybė“, – pasakoja Sergejus.
350 svarų sterlingų, arba daugiau kaip 1,5 tūkst. litų per savaitę. Tokią apvalią sumelę Anglijoje gauna didžioji dalis pašalpų gavėjų. Anglas, lenkas ar lietuvis – nesvarbu. Kuo gudresnis – tuo daugiau. Sergejus maksimumo dar nesiekia.
„Jau metus taip gyvenu. [Valdininkai] sako eikit dirbti, yra tuose sandėliuose pilna darbo, o aš sakau, kad ten tikrai nebeeisiu. Aš mokausi – mokausi statybos, turiu išsilaikęs saugos taisyklių egzaminą ir visa kita, kad galėčiau dirbti statybose.
Aš mokausi koledže, aš moku kalbą, aš mokėjau pinigus, kodėl aš turiu eiti dirbti kaip vergas į tuos sandėlius? Ten išvis nėra jokios pagarbos žmogui. Už ką aš mokėjau pinigus, kam aš mokiausi – aš noriu gero darbo. Prašom suteikite man gerą darbą, aš nieko prieš, aš dirbsiu“, –kalbėdamasis su „Emigrantais“ tvirtina Sergejus.
Gerai save vertinančiam vyrui jau atsibodo nuolat ant emigrantų Anglijoje pilamos pamazgos. Daug daugiau blogų žodžių jis galėtų pasakyti apie pačius vietinius, kuriuos vadina didžiausiais pasaulyje veltėdžiais.
„Kai nueini pasižymėti [į darbo centrą], pamatai, kad tų anglų ten dar daugiau nei emigrantų – gyvena iš tų pašalpų ir nieko neveikia. Anglai dar didesni tinginiai negu mes. Tuose sandėliuose emigrantai dirba, anglas neis į sandėlį ir nedirbs“, – sako Sergejus.
Sandėlius, nuo kurių jaučiasi nukentėjęs morališkai, Sergejus vadina cirku. Emigrantas sako, kad jam susidarė įspūdis, jog vadovai ten specialiai nori pasityčioti iš savo samdinių.
„Mane išmetė iš darbo vien dėl to, kad bekraunant „fūrą“, vadybininkas pamatė, kad aš geriu „Coca-Colą“. Matyt, ar ne ta koja atsikėlė, ar kas, ir išvarė, nors „supervaizeriai“ ėjo už mane, nes buvau geras darbininkas. Kitame sandėly irgi buvome keli lietuviai, ir vadybininkas buvo lietuvis, lygtais buvo nieko, o paskui vadybininku tapo lenkas. [...] Žiūriu vieną išvijo, prie kito prisikabino ir išvijo. Ir tada mane. Bankas uždarė mano sąskaitą ir viskas – jei neturi sąskaitos, negali dirbti“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovas.
Peikia anglišką mėsą
Sėdėti namuose užsikėlus koją ant kojos Sergejui buvo nepakeliamai nuobodu. Todėl atkaklus žemaitis sugalvojo būdą prisidurti prie pašalpų. Jis pradėjo kepti čeburekus ir kibinus.
„Aš ir cepelinus dariau, vežiojau pagal užsakymus. [...] Pas mus visi šeimoje gamina ir aš visą laiką mėgau gaminti. Kažkaip gavosi, kad iš to galima ir pinigų užsidirbti. Ne kažin kiek, bet vis tiek prisiduri“, – sako Sergejus.
Buvęs nusikaltėlis giriasi, kad visi Lesterio lietuviai eina iš proto dėl jo kepinių. Simboliška – virtuvėje jis sukasi su laimę nešančiu talismanu vadinama dryžuota prijuoste.
„Yra parduotuvė, kuri superka, aš ten ir priduodu. Kartais užsako kažkas iš pažįstamų. [...] Kibiną parduodu po svarą, čebureką – po 95 pensus. Pardavus kažkiek lieka, bet didelių pinigų – tikrai ne. Aišku, jeigu daryčiau masinę gamybą, turėčiau tų prekybos taškų, tai tikrai galėčiau [uždirbti daugiau].
Yra tų parduotuvių, miestas tikrai nemažas ir tikrai būtų paklausa, bet reikia patalpų, reikia jas nuomoti, įrengti. Jau buvau užsidegęs atidaryti tokį kaip ir restoranėlį, jau ir verslo planą turiu pasirašęs, viską, bet tai kažkaip...“, – kalba Sergejus.
Emigrantas guodžiasi, kad jo kepiniai Lietuvoje būtų daug geresnio skonio. Mat čia Anglijoje jis niekaip neranda geros kokybės mėsos įdarui.
„Naudoju kiaulieną, bet mėsa Anglijoje – tai tragedija. Neskani ir kažkokia sūri. Vienas draugas sakė: tai gal ji sūdyta, ją mirkyti reikia. Ji sufasuota į vakuumą, bet ji sūdyta, kad ilgiau laikytųsi“, – teigia vyriškis.
Sergejus bandė naudoti avieną, bet lietuviams ši mėsa pasirodė per brangi – nepirko. Tada išbandė su vištiena – pasiteisino, ėmė pirkti net atvykėliai iš Indijos ir Pakistano.
„Konkurentų šiame mieste neturiu. Buvo vienas latvis, bet išvijau jį – dabar monopolis mano. Na, ne tai kad išvijau, paprasčiausiai žmonės gal atsirinko, susigadino reputaciją – neskaniai gamino. Gamino iš pigių produktų, o ką tu iš pigaus produkto pagaminsi – nieko“, – aiškina Sergejus.
Prekiauja maisto papildais
Gerokai mažesnę pyragaičių paklausą pastaruoju metu pajuto ir Sergejus. Iš parduotuvės jis atsiima vis daugiau neišparduotos produkcijos, kurią tiesiog tenka išmesti.
„Kai tik pradėjau gaminti, į dieną kepdavau po 20–30 vienetų. O dabar apstojo, žmonės gal jų atsivalgė“, – kalbėdamasis su „Emigrantų“ žurnalistais svarsto emigrantas.
Savo kepinius ne verslu, o žaidimu vadinantis vyras tikina, kad Anglijoje tokia veikla užsiimti daug paprasčiau, nei Lietuvoje: jokio popierizmo – nori ir darai.
„Aišku, aš nelegaliai. Bet faktiškai gali išsiimti patentą ir gali tokioje virtuvėje gaminti. Tik turi būti dviguba kriauklė, gartraukis ir skalbimo mašinos negali būti. Manęs niekas tikrinti niekada nėjo, niekas nežino. Kai tik pradėjau gaminti, iškepdavau, į dėžę sudėdavau ir nunešdavau.
O paskui ten toks konsulas iš mokesčių sako: taip negalima, turi būti kiekvienas gaminys supakuotas į maišiuką ir lipdukas užklijuotas su ingredientais ir galiojimo data. Tai užtrunka truputį ilgiau laiko ir investicijų reikia truputį daugiau, bet legaliau“, – pasakoja Sergejus.
Tiesa, iš čeburekų ir kibinų uždirbtų pinigų oficialiai Sergejus niekur nedeklaruoja, mat tokie skaičiai galėtų pakenkti jam, kaip pašalpų gavėjui.
„Oficialiai to daryti negali. Nors kaip: gauni pašalpą – tuos 72 svarus, ir gali per savaitę dar dirbti 16 valandų. Jeigu daugiau, tai jau viskas tau nusiskaičiuos, bet 16 valandų gali. Oficialių darbų neturiu. O šiaip šitas, dar vieną tokį turiu – prekiauju maisto papildais. Perku-parduodu internetu“, – atskleidžia emigrantas.
Vyriškis sako, kad nors daug kam atrodo tinginys, iš tiesų jis yra visą laiką užimtas – kartais net normaliai neišsimiega: „Man 24 valandų paroje maža. Man visur atsiranda tų draugų – tai ten, tai šen“.
Susiviliojusius naudotis jo rodomu pavyzdžiu ir planuojančius atvykti į Angliją gyventi iš pašalpų Sergejus skuba raminti ir raginti negalvoti, kad vietinė valdžia kvaila – esą jie nuolat ieško būdų, kaip atimti tuos pinigus, net bando sukčiauti.
„Man kartą buvo pašalpą nutraukę – išrado kažkokią informaciją, kad turiu susitaupęs 16 tūkst. svarų. Tokių pinigų gyvenime nematęs. Iš banko atsiunčiau išrašus, kad neturiu tokių pinigų“, – pasakoja emigrantas.
Turi kuo pasigirti
O dabar – gražioji dalis. Kol kiti dirba, sunkiai nugaras lenkia ir paskutinius pinigėlius pirkiniams krapšto, Sergejus turi kuo pasigirti!
„Manęs gailėti tikrai nereikia, aš galiu sau viską leisti. Galiu išmanųjį telefoną nusipirkti, tik aš jų nemėgstu. Gerą automobilį turiu ir išlaikau. Kelionę galiu tikrai leisti – į pusmetį kartą tikrai galima“, – tikina Sergejus.
Žurnalistui replikavus, kad gal į Turkiją skrenda atostogauti, Sergejus atsako: „Daug „šustriau“ galima nuskristi, Turkija – čia per daug paprasta. [...] Vienam skristi neįdomu, reikia moters. Kur čia skrisi vienas, vienas gali nebent į Ibisą „pasitūsinti“.
Didžiausias vyro pasididžiavimas – jo kambarys tipiškame angliškame darbininkų namelyje. Bet gyvena jis visai kitaip nei kiti lietuviai. Kambarį Sergejus net butu kartais pavadina, nes palyginus jis tikrai labai didelis.
Be to, namas geroje miesto vietoje: „Man čia viskas yra arti. Iki centro pėsčiomis 15 minučių. Iki mano taškų, kur priduodu čeburekus – trys minutės“.
Rodydamas kambaryje išdėliotus daiktus, Sergėjus irgi turi kuo pasipuikuoti – argi kiekvienas lietuvis namuose turi tris kompiuterius? „Vienas – filmams žiūrėti, nes televizijos neturiu, kitas – saviems reikalams, trečias – darbui“, – paaiškina „Emigrantų“ pašnekovas.
Ir dar ne viskas. Naujausias vyro pirkinys – automobilis „Audi A6“: „Aš BMW mėgstu, bet taip išėjo, kad „Audi“ nusipirkau. Žiūriu pagal kišenę, ką leidžia galimybės“. Paklaustas, ar įmanoma be pašalpų, iš čeburekų nusipirkti tokį automobilį, atsako: „Na, aš turiu“.
Svajoja atidaryti skulptūrą parką
Vis dėlto Sergejus pripažįsta, kad jam nėra Anglijoje visiškai gerai. Ir sako, kad labiausiai dabar norėtų susirasti moterį, nes iki šiol nei susituokęs buvo, nei vaikų užgyveno: „Vienkartinę draugę turėjau praeitą savaitę, o kad rimtai – tai jau senokai, per Valentino dieną mane paliko“.
Jam labai patiktų, jeigu po laidos kreiptųsi vienišos, svajojančios pamatyti anglišką gyvenimą moterytės, gali būti ir našlės.
„Pats esu neprastas, tai ir moters ieškau neprastos. Aišku, simpatiškos, protingos, išsilavinusios, svarbiausia, kad būtų įdomi, kad su ja nebūtų nyku ir liūdna“, – gyvenimo draugei keliamus kriterijus vardija Sergejus.
Lesteryje jam dažnai akį pamerkia rumunės ir atvykėlės iš įvairių Afrikos kraštų. Bet tokių kandidačių Sergejus net artyn neprisileidžia.
„Kažkodėl mano širdis linksta prie lietuvaičių. Aš vis tiek galvoju grįžti į Lietuvą, čia viskas laikina. Kažkas planuoja čia gyventi, sulaukti senatvės ir numirti, aš šito tikrai neplanuoju. Lietuva – vis tiek gimtinė, ten užaugta. Laukiu, kol Seimas pasikeis, kol į valdžią ateis normalūs žmonės ir kol kažkur kažkas pajudės“, – sako Sergejus.
Sugrįžimo dienai, kada ji beateitų, jis net turi parengęs planą: „Aš sugalvojęs tikrai įdomų verslą – noriu daryti skulptūrų parką, bet stabdo finansai“.
Tuos, kurie kadaise nukentėjo nuo juodų Sergejaus darbelių, jis skuba raminti. Sugrįžus namo, net jei ir nepavyktų atidaryti skulptūrų parko, jis visomis jėgomis stengsis būti doru piliečiu.
„Man nieko nedavė tie juodi darbeliai. Aišku, buvo kažkas įdomaus, tikrai buvo vyksmas, bet nieko jis man nedavė, galų gale lieki prie suskilusios geldos“, – teigia Sergejus.
Emigraciją šis žemaitis vadina geriausiu nuotykiu savo gyvenime. Čia jis pirmą kartą pasijautė tikru ponu ir už tai dėkoja Anglijos valdžiai: „Aš mėgstu gyventi šiandien. Mėgstu gyventi gražiai, mėgstu gražiai rengtis, mėgstu gerą, smagų gyvenimą“.
