Onutės Narbutaitės “Trijų Dievo Motinos simfonijų” lietuviškoji premjera “Gaidos” atidarymo koncerte spalio 14 d. pavyko. Neslepiamas kompozitorės jaudulys prieš koncertą bijant, kad iš renginio anonsų ir reklamų publika gali susikurti išankstinius lūkesčius, kurie nepasitvirtins, buvo bergždžias, nes klausytojai susirinko neatsitiktiniai, nors ir tradiciškai piano vietas lydėjo kosėjimai.
Kalbant apie kūrinį norisi išskirti du šiaip jau įprastus aspektus - patį kūrinį ir jo atlikimą, nors įspūdį formuoja jų visuma. Tie, kurie žino Onutės Narbutaitės kūrybą, bent jau yra girdėję jos didžiuosius opusus - oratoriją “Centones meae urbi” ir Antrąją simfoniją, manau, nesunkiai atpažino kompozitorės braižą ir netgi kai kuriuos jai tipiškus muzikos efektus. Tylios kulminacijos, į kurias einama neskubiai, trapios, iš faktūros išnyrančios “reminiscencinės” melodijos (reminiscencinės ilgesingos nuotaikos prasme) ir kartu vėlgi logiškai išaugintos dviejų chorų ir simfoninio orkestro tutti vietos, kurios nepribloškia fortissimo jėga, bet skamba, kaip gilūs atsivėrimai - visa tai, kaip kūrinio eigos logika, jau pažįstama. Taigi tai kūrinio privalumas ar trūkumas? Galime prisiminti, kad, pvz., Beethoveno kūrinių sandaros logika taip pat juk atsikartoja daugelyje kūrinių.
Taigi klausantis kūrinio galima buvo pajusti Narbutaitės kompozicinį alsavimą. Vis dėlto tam, kad suvoktum šį didingą, apie valandą trunkantį kūrinį iki galo, norėtųsi jo dar kartą paklausyti. Tiek klausytojams, tiek atlikėjams suvirškinti meninę informaciją, manau, dar reikia laiko. Didžiausias krūvis atliekant kūrinį turbūt teko Roberto Šerveniko diriguojamam Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui, nes būtent orkestras turėjo išlaikyti muzikinės eigos logiką. Viskas buvo atlikta tvarkingai, bet pritrūko ryškesnės paties orkestro, ne tik dirigento, atlikimo sugestijos. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie Kauno valstybinį chorą (vadovas Petras Bingelis). Suprantama, Narbutaitės muzika suregzta iš detalių, kurias reikia išklausyti ir kiekvieną subtiliai pateikti, o tai daryti neprarandant visumos pojūčio nėra lengva. Užtat interpretacinės gyvybės suteikdavo kamerinis choras “Aidija” (vadovas Romualdas Gražinis). Vis dėlto kūrinys, kaip teksto ir atlikimo visuma, turi geros potencijos egzistuoti - manyčiau, tiek antrą ar trečią, ketvirtą kartą jį atliekant, tiek jo dar kartą pasiklausius, išryškėtų naujos spalvos ir galimybės. O iš to, kas įstrigo po premjeros, norėtųsi kaip ypatingo poveikio muziką išskirti trečiąją “Trijų Dievo Motinos simfonijų” dalį Nukryžiavimas su “Stabat Mater” tekstu.
Kompozitorė prieš koncertą vykusiame susitikime (vedė Audronė Žiūraitytė) minėjo, kad savo pastarųjų kelerių metų kūriniuose grįžta prie melodijos jos apčiuopiamu pavidalu. Perfrazavus galima sakyti, kad kompozitorė grįžta prie apčiuopiamo, bet nebanalaus emocionalumo deklaravimo.
