Nijolė Baronienė
Vis daugiau besidominčiųjų ekologine sodininkyste ir daržininkyste, o apie ekologinius rožynus retas girdėjo.
„Sibirkos Rožyno“ savininkė Dovilė Rylienė paaiškina, kad rožių augintojai nuo seno gausiai naudojo pesticidus, tad nieko nuostabaus, kad jie dabar dažniausiai tik pasišaipo iš idėjos rožes auginti ekologiškai.
Gražios, bet neatsparios ligoms
„Vokietijoje, Olandijoje yra keletas ekologinių rožių ūkių, kurie sėkmingai daugina ir augina rožes nenaudodami chemijos“, – sakė D.Rylienė. Pasak jos, auginant lepesnes veisles ir negalint atsispirti lepūnėlių arbatinių hibridinių rožių grožiui, nepavyks apsieiti be chemikalų.
Rožės buvo auginamos nuo neatmenamų laikų, kai dar nebuvo nei fungicidų, nei insekticidų. Prieš atsirandant remontantinėms rožėms, visos šios įspūdingos gėlės idealiai tiko ekologiškam sodui. Tačiau XIX a. viduryje iš Kinijos atvežtoji Rosa chinensis Europos rožėms perdavė ne tik pakartotinio žydėjimo genus, bet ir neatsparumą ligoms. Į selekciją įtraukus Rosa foetida (geltonųjų rožių protėvis), daugelis modernių geltonųjų ir oranžinių rožių su spalva paveldėjo ir neatsparumą raudonjuodžiam dėmėtumui.
„XX a. pirmoje pusėje rožių selekcininkai sutelkė dėmesį į skinamų rožių selekciją. Kurdami veisles jie siekė, kad žiedai būtų kuo didesni, o spalvos – ryškesnės. Paties krūmo grožis ir jo atsparumas ligoms tapo ne toks svarbus“, – apgailestavo Dovilė. Ji sakė, kad beveik visą XX a. buvo labai populiarios arbatinės hibridinės rožės. Tačiau daugelis jų – labai neatsparios ligoms. Sodininkams, kuriems nuolatinis purškimas fungicidais buvo nepriimtinas, rožių auginimas tapo nemielas. Tam galėjo ryžtis tik atsidavę rožių augintojai. Daugelis Lietuvos rožių mylėtojų dar ir dabar jaučia arbatinių hibridinių rožių nostalgiją ir nepripažįsta jokių kitų veislių.
Svarbiausia – tinkama veislė
1980-aisiais dėl tuo metu populiarių veislių neatsparumo raudonjuodžiam dėmėtumui rožių pardavimas smarkiai sumažėjo. Rožių selekcininkai pagaliau atsitokėjo ir atkreipė dėmesį į atsparias ligoms veisles. Vokiečių kompanija „Kordes“ bene pirmoji atliko drąsų eksperimentą: nustojo purkšti pesticidais savo rožių laukus. Rezultatas buvo baisus. Visas laukas buvo pažeistas įvairių ligų, tais metais rožės beveik nežydėjo. Tačiau kelių veislių augalai išliko nesusirgę. Jie buvo panaudoti būsimų atsparių ligoms rožių veislių selekcijai.
„Nusprendus rožes auginti ekologiškai, svarbiausia pasirinkti tinkamas veisles. Jei svajojate apie stambiažiedes rožes ant stataus koto, tobulais be jokios dėmelės lapais, turite apie ekologinį rožių auginimą pamiršti. Jei norite, kad gėlės būtų kaip parduotuvėje, reikės cheminių priemonių nuo grybinių ligų arba didžiąją sezono dalį teks „džiaugtis“ deformuotais žiedais ant pliko belapio koto“, – teigė rožių augintoja. Apsisprendus rožes auginti ekologiškai, renkantis veisles kataloguose publikuojamam žiedo grožiui reikia skirti antraeilį dėmesį. Svarbiausia – veislės atsparumas ligoms. Jei veislė yra neatspari patogenams, ligų sukėlėjams palankiomis oro sąlygomis, jokios ekologiškos priemonės ligų išvengti nepadės.
Vienos sirgs, kitos – ne
D.Rylienė priminė, kad kiekvienas sodas turi savo mikroklimatą, į kurį pravartu atsižvelgti. Gali būti, kad jis tinka vienoms veislėms ir visiškai netinka kitoms. „Pasidomėkite, kokias veisles geriausia sodinti pasirinktame plote, pažiūrėkite, kaip panašiomis sąlygomis tos veislės rožės auga kitur. Ypač antroje vasaros pusėje, kai labiausiai plinta ligos. Sezono pradžioje dauguma rožių atrodo puikiai, o antroje vasaros pusėje, kai prasideda šaltos ir drėgnos naktys – prasčiau. Dažnai pirmais metais po pasodinimo rožės būna ne tokios atsparios ligoms, daugiau serga, dėl to jaudintis neverta“, – sakė pašnekovė. Drėgname klimate, pasak jos, normalu, jei nenaudojant pesticidų serga iki 30 proc. lapijos. Nepurškiant tokių rožių, jos augs ir žydės daug metų, tačiau dalį sezono lapai neatrodys labai dekoratyvūs. Jei serga didesnė lapijos dalis – augalas skurs. Jei augalai labai serga dvejus trejus metus iš eilės – jų reikia atsisakyti, nes jie taps ligų židiniu.
Žydi tik vieną kartą
Kelių grupių rožių veislės yra ypač atsparios ligoms, todėl labai tinka auginti ekologiškai. Tai – prancūzinės (Gallica), baltažiedės (Alba), Provanso (Centifolia), damaskinės rožės, tankiadyglio erškėčio (R. pimpinellifolia) ir kt. hibridai bei veislės. Dažniausiai šių veislių rožės sezono metu žydi tik vieną kartą. „Tokios rožės yra atsparesnės ligoms nei pakartotinai žydinčios, nes sezono antroje pusėje, kai labiausiai plinta ligos, jos „grūdinasi“: lapai tampa labiau odiški, susiformuoja vaškinė odelė. Stiebai sumedėja.
Rožės ruošiasi žiemai, todėl neaugina naujų ūglių, kurie yra lengviau įveikiami ligų sukėlėjams, – aiškino pašnekovė. – Taip pat reikėtų išskirti raukšlėtalapio erškėčio (R. rugosa) veisles. Nors dauguma šio erškėčio hibridų žydi pakartotinai, jie yra ypač atsparūs ligoms dėl specifinės lapų sandaros. Visų minėtų grupių augalai taip pat yra itin atsparūs šalčiams. Šalčiams mažiau atsparios veislės kiekvieną pavasarį turi atsiauginti prarastą biomasę, todėl yra reiklesnės dirvožemiui ir mikroklimatui, o esant mažiau palankioms sąlygoms labiau serga.“
Tačiau ir tarp šiuolaikinių, pakartotinai žydinčių rožių, pasak pašnekovės, yra pakankamai atsparių veislių. Nors kiekviena taisyklė turi išimčių, verta atsiminti, kad dauguma geltonų, oranžinių ir skaisčiai raudonų rožių yra mažiau atsparios grybinėms ligoms nei kitų spalvų rožės.
