Balandžio 11 dieną, po netikėtai užklupusios ligos mirė talentingas aktorius Vytautas Grigolis. Lietuvos teatralai neteko kūrybingos, išradingos, visą save teatro menui aukojusios asmenybės.
Vytautas Grigolis gimė 1951 m. kovo 7 d. Vilniuje, 1969-1973 studijavo Lietuvos konservatorijoje (dabar – muzikos akademija) Aktorinio meistriškumo katedroje (vadovai – Algė Savickaitė, Henrikas Vancevičius). 1973-1998 m. vaidino Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre, o nuo 1998-ųjų buvo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius. Teatro scenoje Grigolis sukūrė per 90 vaidmenų. Kauno teatre jis gyveno režisierių Lidijos Kutuzovos, Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Gyčio Padegimo sukurtuose pasauliuose, vaidino Henriko Ibseno, Alfredo Jarry, Sauliaus Šaltenio, Juozo Grušo, Jordano Radičkovo pjesėse. Buvo norvegas, vokietis, lietuvis...
Dar 1994 metais režisierius Rimas Tuminas pakvietė Vytautą Grigolį Šmulės Senderio vaidmeniui Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Nusišypsok, mums, Viešpatie“. Tai buvo ne vien talentingai sukurtas vaidmuo, bet ir spektaklio vertikalė, nemažai lėmusi unikalią spektaklio atmosferą ir savitumą. Šiame spektaklyje V. Grigolis buvo lyg tyliai plakanti viso vaidinimo širdis. Po šio spektaklio tapo aišku, kad aktorius bus reikalingas Vilniaus scenai, todėl po Vilniaus mažojo teatro spektaklio „Maskaradas“, kuriame V. Grigolis suvaidino Kazariną, jam buvo pasiūlyta persikelti nuolatiniam darbui į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje V. Grigolis dirbo aštuonerius metus. Kūryba ir naujų įdomių vaidmenų troškimas jam buvo svarbiau už ramų, patogų asmeninį gyvenimą.
Teiresijas „Edipe karaliuje“, Ričardas III „Ričarde III“, Klotaldas „Gyvenime ir sapne“, Kunigas Orfulsas; Imperijos karininkas; Imperijos ministras Ipšteinas; Imperijos ministras Hardenšteinas; Imperijos ministras Falengotas; anatomas Grundfeltas; akademikas Arstas „Europiečiuose“, Vaistininkas Ome „Madam Bovari“, Arkadijus Sergejevičius Islajevas „Mėnuo kaime“, Džordžas Tolbotas „Marijoje Stiuart“, Archijeriejus „Demonuose“ – ryškūs, sudėtingi vaidmenys, įprasminę aktoriaus kūrybinius lūkesčius. V. Grigolio personažai neturėjo nė kruopelės dirbtinumo, manieringumo, statikos.
Tarp rimtų, mąslių pastaraisiais metais sukurtų vaidmenų išsiskyrė bravūriški ir šmaikštūs komediniai personažai – Žakas „Šykštuolyje”, Leonas „Bamboje“, Inspektorius Porterhauzas „Meilėje pagal grafiką“. Savo organiška sceniška būtimi aktorius prikaustydavo dėmesį net tada, kai, rodos, veiksmas būdavo sutelktas į visai kitus, toli nuo jo veikiančius personažus.
Vytauto Grigolio talentas Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje įgavo naujų atspalvių, dar labiau išryškėjo jo vaidmenims būdinga tragiškumo ir trapaus, švelniu humoru nuskaidrinto lyrizmo dermė, kuri priartino aktoriaus kūrybą prie pagrindinių šiuolaikinės kultūros temų.
V. Grigolis sukūrė per 60 vaidmenų kino filmuose ir TV spektakliuose. Įkūrė satyros trupes „Šlipsas“ (1980), „Briliantinas“ (1992), kurioms rašė šmaikščius dainų tekstus. Yra pastatęs keletą spektaklių, iš kurių garsiausias – „Giesmė apie Vorutos vilkolakį Mindaugą“ (draminė kompozicija pagal Vinco Krėvės, Justino Marcinkevičiaus ir Martino Zyverto kūrinius; 2004). Paskutinis Vytauto Grigolio kūrybinis darbas – Tarptautinės teatro dienos režisūra šių metų kovo 27 d. Nacionaliniame dramos teatre.
2006 metais Vytautas Grigolis apdovanotas Lietuvos Vyriausybės meno premija.„Baisiausia yra susirgti žvaigždžių liga. Niekada nemaniau esąs genijus, niekada neturėjau didelių ambicijų ir netroškau būti Hamletas nei gyvenime, nei scenoje“, – yra sakęs Vytautas Grigolis. Paklaustas, kas jam yra teatras, atsakė: „O kas yra žemdirbiui žemė, lakūnui – lėktuvas (nesakau „dangus“), gydytojui – ligoninė? Tai gyvenimo būdas, darbo vieta, pragyvenimo šaltinis. Žodžiu – gyvenimas.“
Sunkaus liūdesio naštą dalinamės su Vytauto Grigolio šeima ir artimaisiais, kuriems reiškiame kuo nuoširdžiausią užuojautą.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras
