Respektabiliausia ir objektyviausia pasaulyje radijo stotis (t.p. televizija) – tokių įvertinimų sulaukdavo BBC. Tai, ko gero, garsiausias pasaulio transliuotojas, įeinantis į daugelio žmonių namus visuose pasaulio kraštuose. Beje, BBC televizija figūruoja ir Jurgos Ivanauskaitės romane „Miegančių drugelių tvirtovė“, o vienos šio romano recenzijos antraštėje atsidūrė „BBC News“ televizija – bet tokio TV kanalo nėra (ir romane toks pavadinimas neminimas), yra, pvz., „BBC News 24“, tačiau to mes nematome – matome „BBC World“, o Vilniuje FM bangomis patogiai girdime „BBC World Service“. Britanijoje vidaus rinkai veikia penkios BBC radijo programos (ir bene tiek pat televizijos), iš viso korporacijoje dirba 27 tūkst. darbuotojų, biudžetas skaičiuojamas milijardais.
Tai štai esu kasdieninis „BBC World Service“ radijo klausytojas jau daugiau apie 30 metų (žinoma, didžiąją dalį to laiko tai buvo prieinama tik trumposiomis bangomis). Labai daug ką gero galiu pasakyti apie tą radiją (kaip ir apie televiziją, žiūrimą jau dešimt metų), o juk kadaise dar klausydavau ir rusišką BBC radiją – prisimenu, kaip jų itin solidus, tada jau garbaus amžiaus, komentatorius Anatolijus Goldbergas įtaigiai gynė Lietuvą po Sausio 13-osios sovietinės agresijos.
Bet prisimenu ir tai, kaip prieš kokius septynerius metus vienas bičiulis anglofilas sakė, kad BBC iš esmės nėra objektyvi – yra „paraudusi“, palinkusi į liberaliąją kairę. Tada dar nenorėjau su tuo sutikti, bet jau keletą metų esu linkęs pripažinti, kad tas bičiulis buvo teisus. O čia pat kyla amžinas klausimas, kiek apskritai yra įmanomas absoliutus žurnalistinis objektyvumas.
„1938 m. vienas amerikiečių akademikas teigė, kad, nors BBC yra tariamai nešališka, ji negali išvengti tam tikro tendencingumo, nes demonstruoja kolektyvinį tikėjimą monarchija, konstitucija, Britanijos imperija ir krikščionybe. Dabar jos kolektyviniai įsitikinimai visai kitokie.“ Tai konstatavo vienas recenzentas, komentuodamas knygą „Can We Trust The BBC?“ („Ar galime pasitikėti BBC?“), parašytą tokio Robino Aitkeno, sėkmingai pasidarbavusio šioje korporacijoje 25 metus.
Aitkenas prisimena, kad vienoje iš žinių skyriaus patalpų ilgai kabojo plakatas, gretinantis Bushą su Hitleriu. Apie savo buvusius bendradarbius jis daro tokią išvadą: „Aš nemanau, kad jie meluoja arba yra susimokę kalbėti netiesą. Tiesiog man atrodo, kad jų politinėse pažiūrose nėra pakankamos įvairovės, todėl išdavoje stokojama sveikos politinės pusiausvyros.“
Čia sugestijuojama, kad kokio nors tikro žurnalistinio objektyvumo nė negali būti – gali būti tik ne visai objektyvių požiūrių subalansavimas. Įdomu, ką apie tai pasakytų mūsų „objektyvūs“ žurnalistai?
Savo tendencingumo pavyzdį BBC maloniai pateikinėjo keletą dienų praeitą savaitę. Žinių santraukose buvo pranešinėjama apie palestiniečių tarpusavio susirėmimus ir apie Izraelio raketų smūgius prieš „Hamas“ taikinius. Tose santraukose (nors ne išplėstose žiniose) buvo nutylima, kad Izraelio smūgiai tėra atsakas į ką tik įvykdytus „Hamas“ raketų smūgius prieš civilius Izraelio gyventojus. Bet toks tendencingumas ne naujiena – dėl to vienu metu Izraelio vyriausybė apskritai buvo nusprendusi nebendrauti su BBC.
Pasak vienos recenzijos, Aitkeno knygoje kalbama ir apie tai, kad „per Šaltąjį karą BBC buvo linkusi rasti pateisinimų Sovietų piktadarybėms ir ekscesams, buvo pernelyg palanki vienašališko branduolinio nusiginklavimo idėjai, per daug priešiška ir įtari JAV motyvų atžvilgiu“.
To mes tada nepastebėjome – galbūt tai buvo labiau būdinga vietiniam vartojimui skirtuose kanaluose. Bet pastarąjį dešimtmetį „BBC World Service“ labai pakrypo į trečiojo pasaulio interesus. Iš dalies tai natūralu: didelę dalį klausytojų sudaro buvusių Britanijos kolonijų gyventojai. Bet, kaip teigia Aitkenas, apskritai BBC „teikia pirmenybę moterų ir gėjų teisėms, dideliems mokesčiams, tautinėms mažumoms, daugiakultūriškumui, JTO, Europos Sąjungai ir užsienio vyriausybėms (ypač kairiosioms), yra aktyviai nusistačiusi prieš rasizmą, stambųjį verslą, privatų švietimą bei privačią sveikatos apsaugą, monarchiją ir Ameriką“.
Neseniai per vieną „BBC World“ televizijos dokumentinių programų anonsą pastebėjau būdingą pokrypį: jeigu programa apie Australiją, tai apie aborigenus (ir jų patirtas bei patiriamas skriaudas), jeigu apie Ispaniją, tai apie juodaodžius imigrantus toje šalyje (ir – žr. praeitus skliaustelius). O jeigu apie vieno kataliko kunigo pedofiliją (Brazilijoje), tai su pakreiptomis išvadomis apie visą Katalikų bažnyčią. Ir štai dėl to pastaruoju metu labiau imu žiūrėti finansiškai daug mažiau pajėgią, bet, regis, europietiškesnę ir įdomesnę „Deutsche Welle“ televiziją.
Čia tik būtina pridurti, kad tas BBC tendencingumas yra labai neryškus ir anaiptol ne visur pasireiškia. Tai nė iš tolo neturi nieko bendra su, tarkim, Rusijos televizijos kanalų sovietinio stiliaus demagogija. Tai tėra tam tikri teminiai niuansai arba akcentai. Pvz., žinių laidoje galima perdėtai ilgai rodyti sužeistą libanietį vaiką šitaip nukreipiant dėmesį nuo karo ištakų bei esmės ir „Hezbola“ vaidmens.
Vis dėlto, žinoma, iki šiol manau, kad „BBC World Service“ radijo valandinė laida „Europe Today“ yra labai geras garsinis priedas prie kasdieninės vakarienės.
