Prieš kurį laiką Strasbūro teisme triumfavo austrų gėjų pora, kuriai nebuvo leista oficialiai susituokti savo valstybėje, ir, turbūt, niekas negalėtų garantuoti, kad panaši „bomba“ kada nors nedriokstelės mūsų šalyje. O kol kas Lietuva net nežino, kiek tos pačios lyties asmenų gyvena kartu. Kažin, ar mes žinome, kiek vaikų gyvena su seneliais, nes jų tėvai išvyko uždarbiauti, kažin ar žinome ir tai, kiek šeimų jau seniai nebegyvena kartu, nors oficialiai jų santuoka nenutraukta. Ir kiek iš tikrųjų mūsų šalyje yra šeimų, kurios kenčia dėl vaisingumo sutrikimų...
Tarp krikščioniškų tradicijų ir nūdienos tendencijų
Lietuva – krikščioniškas kraštas. Todėl kažin ar reikėtų stebėtis, jog prieš metus, gegužės 8-ąją, Vilniuje surengtos gėjų eitynės buvo vertinamos taip prieštaringai. Maždaug tuo pat metu pareigūnus, budėjusius greta „Forum Palace“, pasiekė žinia, kad nuo Katedros jų link pajudėjo maldininkai, kurie ketino išreikšti savo nepritarimą „Baltic Pride“ ir apskritai „kitokiems“.
Bet kodėl šalyje, kurioje, kaip teigiama, apie 70-80 proc. gyventojų yra katalikai, visuomenė sunerimo ir tuomet, kai LR Seimas pradėjo svarstyti pagalbinio apvaisinimo reglamentavimo klausimą? Tiesa, tąsyk parlamentaro A. Čapliko siūlomas įstatymo projektas, kuris nevaisingoms šeimoms suteiktų galimybę naudotis naujaisiais mokslo pasiekimais, o gydymą padaryti efektyvesniu, gulė į stalčių, o tolimesniam svarstymui buvo palaimintas projektas, kuris, anot oponentų,riboja žmonių galimybę naudotis moderniais gydymo metodais, bet atitinka katalikų bažnyčios interesus.
Jau kuris laikas visuomenė diskutuoja ir apie Šeimos politikos pagrindų įstatymo projekto nuostatas: šiame dokumente, gimusiame Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, šeima siūloma laikyti tik sutuoktiniusir jų vaikus, o premjeras A. Kubilius, komentuodamas net nespėjusį pasiekti Vyriausybės įstatymo projektą,pareiškė, jog valstybė turi pasirūpinti, kad kuo daugiau vaikų Lietuvoje gimtų tradicinėse, krikščioniškas vertybes puoselėjančiose šeimose.
Dar vienas pavyzdys. Neseniai Seimas po pateikimo pritarė P.Gražulio inicijuotam Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisų projektui, kuriuo numatoma „už viešą homoseksualių santykių propagavimą“ bausti nuo 2 tūkst. iki 10 tūkst. litų bauda. Šįkart sureagavo Europos Parlamentas – priėmė rezoliuciją, kurioje paragino Lietuvos Seimą nepriimti įstatymo, kuriame numatoma bausti už homoseksualių santykių propagavimą, o prezidentei pasiūlė jį vetuoti, jei būtų priimtas.
Visa tai liudija, kad mes, nors pripažįstame, jog esame skirtingi, vis dėlto nesame nei pakantūs, nei tolerantiški kitokiems negu mes. O gal kas nors kaip tik siekia sustyguoti mūsų privatų gyvenimą „pagal vieną kurpalį?“
Gyvensime „pagal vieną kurpalį?“
Teikiantys minėtus ir panašius į juos įstatymus parlamentarai nevienareikšmiai primena, kad Lietuva yra katalikiška, ogindamiesi nuo oponentų sako norintys apsaugoti tradicines vertybes. Štai, pasak seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko Rimanto Jono Dagio, nepasitenkinimą siūlomu šeimos apibrėžimu rodo tik tie, kurie norėtų įteisinti tos pačios lyties asmenų šeimą. „Mūsų Konstitucijoje santuoka yra apibrėžta, kaip vyro ir moters sąjunga. Santuoka tarp tos pačios lyties asmenų Lietuvoje negalima. Tai čia turbūt didžiausias pavojus įžvelgiamas“, - sako jis.
Paversti šeimą juridiniu vienetu, anot Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio valdybos narės Rasos Paulavičienės, nuosekli konservatorių ir krikščionių-demokratų kryptis. Bet moteris įžvelgia esant ir Bažnyčios įtakos.
„Gal pati bažnyčia net nebando daryti įtakos – gal tai tiesiog atitinka tų žmoniųpožiūrį? Tik klausimas, ar galima tai daryti kitos visuomenėsdalies sąskaita?“ – klausia ji.
Krikščioniškas vertybes puoselėjanti parlamentarė Vida Marija Čigriejienė, per ilgus darbo metus priėmusi šimtus naujagimių, iš karto prisipažįsta pirmenybę teikianti tradicinei šeimai, bet nesmerkia ir moters, nusprendusios, kad viena išaugins savo vaikelį. Tik apgailestauja, kad Lietuvoje dar giliai įsišaknijęs nepalankus požiūris į kitokius negu daugelis.
„Jeigu įsivaikini, kalba visas kaimas ir tą vaiką bado pirštais, kad tavo netikras tėvelis; jeigu dirbtinis apvaisinimas – tu iš mėgintuvėlio,“ – sakė ji.
V. M. Čigriejienė pripažįsta, kad Lietuvai nepavyks išlikti nuošalyje nuo krikščioniškai prigimčiai nepriimtinų dalykų, kad ir kokius įstatymus priimtume, bet ragina jų bent jau neskatinti.
„Jeigu vaikas auga tarp dviejų tėvų vyrų, aš nelaikau to šeima. Dvi mamos irgi tas pats – kaip tu paaiškinsi vaikui, kai jis pradės lankyti darželį, mokyklą, kodėl ateina pasitikti vieną kartą viena mama, kitą kartą kita mama? Mes turim tai matyti, bet neturim propaguoti, sakyti, kaip čia gražu ir gerai. To aš niekad nepasakysiu.“
Vis dėlto krikščioniškos vertybės ir katalikiškas auklėjimas viena, o bandymas remiantis tikėjimo tiesomis reglamentuoti privatų žmonių gyvenimą – visai kita. Jau vien dėl to, kad tikrai ne visi Lietuvos gyventojai tikintys, ne visi katalikai, o ir tarp pastarųjų nemažai tokių, kurie ranką ant širdies padėję pasakytų, kad jų pažintis su bažnyčia prasidėjo ir baigėsi tą dieną, kai juos pakrikštijo.
Nepaisant to, vis akivaizdžiau matyti, kad bandymų visus padaryti dorais katalikais esama.
Žmogus– takoskyroje tarp dogmos ir gyvenimo vertybių?
„Tradicinei arba monogaminei patriarchalinio tipo šeimai – jau ne vienas šimtas metų. Ją įtvirtinti ir puoselėti Lietuvoje padėjo katalikų bažnyčia, – primena gydytojas seksologas-psichoterapeutas Viktoras Šapurovas. – Bet kitokios, tarp jų ir vadinamosios netradicinės orientacijos šeimosneatsirado staiga, jos egzistavo ir prieš 20, ir prieš 30 metų. Tik jos slėpėsi, sakydavo, kad yra broliai, seserys ar dar kaip nors,“ – sako jis. Ir tuoj pat priduria: „Bet aš neturiu vilties, kad pas mus tai įteisins...“
Ne vienerius metus projektą „Nedelsk“, skirtą skatinti ankstyvą krūties vėžio diagnostiką globojanti parlamentarė Agnė Zuokienėapie susiklosčiusią situaciją kalba su širdgėla. Tikinti moteris sako, kad susitaikyti su tuo, kas vyksta, nepadeda net vaikystėje įskiepyta pagarba krikščioniškoms tradicijoms ir vadina tai Bažnyčios krize.
„Mane skaudina, kai Bažnyčia nori apibrėžti, kas yra šeima. Tiek to, jei kalbėtume tik apie suaugusiuosius, kurie gali rinktis, klysti ir dėl savo nesėkmių kaltinti Dievą, likimą ar save. Bet kodėl įveliami vaikai?“ – klausia A. Zuokienė ir pateikia alternatyvą: „Pvz., Airijoje valstybė taip pat skatina gimdyti vaikus santuokoje – bet kaip rafinuotai ji tai daro. Pašalpos dydis šeimai priklauso nuo tėvų darbo laiko. Jei tėvai nesusituokę, skaičiuojamos tik tėčio ar mamos darbo valandos, jei tėvai susituokę – abiejų. Ekonomiškai naudinga būti susituokus.“
„Ko, deja, Konstitucija nepriėmė i savo preambulę – kad yra krikščioniškų šaknų kultūra. (...)Kiekvienas tikintis žmogus, kiekvienas sąmoningas krikščionis yra pašauktas evangelizuoti savo aplinką, skleisti gerąją naujieną,“ – „Balsas.lt“ sakė Lietuvos vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus padėjėjas kunigas Ričardas Doveika.
Primindamas, kad krikščioniškos šeimos pamatas – tai vyro ir moters duotas abipusis pažadas lydėti vienas kitą ir rūpintis vienas kitu visą gyvenimą, o santuoka pakylėta į sakramento lygį, jis teigia, kad dėl įvairių gyvenimiškų priežasčių neišsipildę lūkesčiaineatleidžia nuo pasižadėjimo vienas kito neapleisti iki mirties ir nepažeidžia šeimos institucijos. Kunigas iš principo neatmeta galimybės pasinaudoti šiuolaikinio mokslo pasiekimais, bet su tam tikromis išlygomis.
„Sutuoktiniai galėtų pasinaudoti medicinos patarnavimais neperžengiant kito žmogaus prigimtinės teisės gimti, gyventi arba natūraliai numirti, – sakė R. Doveika, taip primindamas, kad teisę gyventi turi kiekvienas po dirbtinio apvaisinimo susiformavęs embrionas.
Tokioms nuostatoms iš esmės nepritaria Seimo narė A. Zuokienė. Kalbėdama apie poras, kurios be gydytojų pagalbos negali susilaukti vaikų, tris atžalas auginanti moteris prasitaria, kad bažnyčia spekuliuoja skaudžiomis temomis, siekdama atkreipti į save dėmesį.
„Kaip bažnyčia turi nemylėti moterų, sakydama, jog privalu moteriai į gimdą įdėti visas apvaisintas ląsteles, nors jau matyti, kad iš kai kurių išaugs apsigimęs kūdikis? Visas iki vienos – ir nesvarbu, kad viso pasaulio medikai perspėja apie daugiavaisio nėštumo pavojus“, – apgailestauja ji.
Dar neramiau pasidaro, kai supranti, kad bažnyčiai visai nesvarbus irsavaime suprantamas vaisingumo problemų turinčios poros noras turėti savo vaikelį– kraštutiniu atveju su vieno iš tėvų genais, o ne paimti auginti pamestinuką ar našlaitį. Būtent tai kunigas R. Doveika, pokalbio metu ne kartą priminęs, kad turįs kalbėti labai atsakingai, nes išreiškia Vyskupų konferencijos poziciją, vadino branda, o dažnai titaniškas poros pastangas susilaukti mažylio – ambicijomis ir net egoizmu.
„Čia yra egoizmas. Mano supratimu, tai labai didelis egoizmas. Labai didelis spjūvis į veidą sutuoktiniui, kuris negali turėti vaikų. (...) Sprendžiam dėl bendro šeimos gėrio, o ne dėl ambicijos: aš pratęsiu giminę, savo genus atiduosiu kitam, o tu brangioji arba brangusis... Na, ką padarysi...Aš pats asmeniškai pažįstu ne vieną šeimą, kuri dėl tam tikrų priežasčių negali turėti vaikučių, bet jie žino, kad vaikas nėra ambicija, kai jis turimas kitų nužudytų embrionų sąskaita. Jie yra įsivaikinę ne po vieną vaiką iš vaikų namų.“
Tuo, kas vyksta valstybėje, piktinasi Seimo narė Aušrinė Marija Povilionienė. Ji įsitikinusi, kad nei valdžia, nei bažnyčia negali primesti žmonėms modelio, kaip jie turėtų gyventi.
„Ribojama žmogaus pasirinkimo laisvė. Žmogus turi teisę gyventi pagal savo įsitikinimus. Jeigu jis niekam nekenkia – jis turi tokią teisę“, - sakė parlamentarė ir klausė: „Tai gal kitą kartą parašys, kiek aš kartų turiu eiti į bažnyčią?“
O į klausimą, kas lemia, kad pasaulietinės valstybės įstatymuose siekiama įtvirtinti būtent katalikišką dorovės sampratą, politikė atsako – bažnyčia: „Moralizuoti pradėjo valdžia. Aš manau, kad tai kyla iš didelio noro įtikti konservatyviai mąstantiems Lietuvos piliečiams, bet pamirštama, kad gyvenimas keičiasi.O visa tai plaukia iš bažnyčios, kuri turi didelę įtaką“.
Anot A. M. Povilionienės, dėl bažnyčios prieštaravimų niekaip negalime priimti palankaus žmonėms jau minėto dirbtinio apvaisinimo įstatymo, nors Lietuva, kaip ES narė, jau seniai turėjojį turėti.
Kas, kam ir kokias sąlygas diktuoja?
Kodėl Lietuvai nesvarbu, kas iš tikrųjų rūpi jos piliečiams? Vienas iš galimų atsakymų – jeigu kokia nors problema valstybėje oficialiai neegzistuoja, nereikia sukti galvos, kaip ją išspręsti.
Bet tikrosios priežastys, sako Žmogaus teisių instituto direktorius Henrikas Mickevičius, gali slypėti dar giliau. Jo nestebina bažnyčios noras dalyvauti viešajame šalies gyvenime, bet Lietuva yra pasaulietinė valstybė, todėl priimant politinius sprendimus turi būti atsižvelgiama į visų žmonių ar juos atstovaujančių organizacijų nuomonę. Deja, yra kitaip.
„Esant dabartinei daugumai, susidarė tokia padėtis,kad katalikų bažnyčia iškovojo išskirtinę poziciją sau, jų įtaka socialinei valstybėspolitikai didesnė negu žmonių, kurie turi kitokią nuomonę. Kad katalikų bažnyčia domisi šeimos, vaikų, dirbtinio apvaisinimo, abortų ir kitais klausimais – nieko baisaus, bet tai nereiškia, kad jų pozicija turi būti įteisinama įstatymais“, – dalijosi mintimis teisininkas.
Kunigas R. Doveika, priešingai, džiaugiasi, kad pasauliečiai rodo ypatingą pagarbą bažnyčios propaguojamoms vertybėms. Ir tie, kurie dirba bažnyčios institucijose, ir kiti, nes bet kuris krikštytas žmogus savaime esąs bažnyčios dalis.
„Jie yra bažnyčia, nes visi krikščionys yra bažnyčia. (...) Kai mes bažnyčią atskiriam nuo žmonių ir padarom hierarchinę bažnyčią, tada kyla problemos – kad hierarchai kišasi į politiką ir nori reguliuoti žmonių gyvenimą. Lietuvoje 70 ar 80 proc. žmonių yra krikščionys, ir jie turi teisę kalbėti apie tas vertybes, kurios jiems yra pamatinės vertybės.“
Todėl bažnyčiai atrodo savaime suprantama, kad krikštyti žmonės, užimantys vienas ar kitas pareigas, imasi propaguoti ne bendražmogiškąsias, o būtent jos vertybes: „Kiekvienas tikintis žmogus pašauktas skleisti evangelijos žinią, evangelizacija yra ne vien popiežiaus, vyskupų ir kunigų privilegija,“– tvirtina kunigas R. Doveika.
Bet jeigu priimamuose įstatymuose, besiremiančiuose krikščioniškomis vertybėmis, kam nors bus suteiktos išskirtinės sąlygos, neišvengsime teismų, įsitikinęs Žmogaus teisių instituto direktorius H. Mickevičius:„Jeigu kažkam suteiksime preferencijas, turėsime diskriminacinę situaciją, žmonės eis bylinėtis i teismus– daliai žmonių reikės kovoti dėl savo teisių“.
H. Mickevičius stebisi, kad katalikų Bažnyčia, deklaruojanti pagalbą paprastam žmogui, tuo pat metu ignoruoja jam rūpimus skaudžius dalykus. Anot teisininko, pirmiausia reikėtų galvoti, kaip padėti, o jeigu tam tikrais atvejais išvengti piktnaudžiavimo įstatymu įmanoma tik įdėjus tam tikrus saugiklius, tai ir įdėkime juos. O paklaustas, kaip nutiko, kad įstatymų kūrėjai dažniausiai remiasi krikščioniškosios visuomenės dalies vertybinėmis nuostatomis ir nekreipia dėmesio į gyvenimo realijas, atsako: „Man kai kurie žmonės sako, nors nežinau, ar tai tiesa, kad Seimo Socialinių reikalų komiteto pirmininkas (R. J. Dagys) praktiškai nuolat konsultuojasi su katalikų bažnyčios hierarchais. Jeigu iš tikrųjų taip yra, tai nenormalu. “
Tad ar neatsitiks taip, kad, norėdami grąžinti skolą sovietmečiu į visuomenės gyvenimo užribį stumtai bažnyčiai, netrukus turėsime kovoti už savo teisę gyventi kaip norime arba slėptis – taip, kaip slėpėmės anuomet, eidami į bažnyčią? Į šį klausimą H. Mickevičius atsako tiesiai:„Jeigu ne pasipriešinsime, tai taip ir bus.“
