Oksana LAURUTYTĖ
„Yra pakrikštytų, kurie gyvena kaip „nabašnykai“. Iš išorės religingai atrodo, vaikšto su dideliais kryžiais, bet viduje yra pagonys. Jie gali lengvai kam nors gerklę perpjauti „dėl Dievo“, – pirmąją sausio dieną Šiaulių vyskupijoje kalbėjo pranciškonų vienuolis, kunigas Gediminas Numgaudis OFM. Vienuolis pilnutėlei salei tikinčiųjų rodė paties prodiusuotą ir Lietuvos dokumentikos klasiko Audriaus Stonio režisuotą filmą „Avinėlio vartai“. Filmas yra apie tai, kas yra Krikštas, ką jis reiškia, ir brolis Gediminas drąsiai sako, kad daugelis krikščionių Krikšto esmės nesupranta.
Krikščionys „steikiukais“ dievų nepapirkinėja
Po penkias valandas trukusio pokalbio apie Krikštą ir filmo peržiūros žmonės salę paliko neslėpdami susižavėjimo ir nuostabos, o prie brolio Gedimino ėjo kunigai, prašydami atvykti į jų parapijas ir ten parodyti filmą, papasakoti.
Prieš trejus metus pradėjęs kurti filmą vienuolis šypsosi sakydamas, kad dabar apie Krikštą jis gali kalbėti nesustodamas kokias tris dienas. Todėl vykdamas į įvairius šalies kampelius ir rodydamas filmą, jis daug kalbasi su tikinčiaisiais, o filmas vaizdais pasakoja, ką išgyvena krikštijami žmonės. Filme susipina skirtingos tradicijos – ruandiečio krikštas Jordano vandenyje, stačiatikių lipimas į eketę, juodaodės moters palaimingas klyksmas ir ašaros pakrikštijus ją upėje ir kt. Visa tai kviečia susimąstyti, kaip ieškoti Dievo karalystės, kaip įeiti per tuos Avinėlio vartus…
Gediminas sako, kad Krikštas žmogaus gyvenime išsiskleidžia įvairiai pagal kiekvieno pašaukimą. Galvojama, kad pašvęstas gyvenimas labiau tinka vienuoliams, bet kiekvienas pakrikštytas žmogus turi suvokti, kad priklauso pranašiškajai kunigiškajai karališkajai tautai. Šeimoje gyvenantis žmogus gali būti pamaldesnis nei gyvenantis vienuolyne. Priklausymas ordinui dar nieko nereiškia. Kaip nieko nereiškia ir ženklas, kad esi pakrikštytas.
„Krikštas jau yra daug, bet tai gali būti pražūtinga, jei pri-imi ženklą ir pagal jį negyveni. Neatsiveri Dievo malonei, to, kurio esi kviečiamas“, – sako Gediminas.
Kunigas sako drįstantis ir katalikus skirstyti į pagonis ir krikščionis. Iš išorės jie mažai kuo skiriasi. Jie lanko bažnyčią, gal net aukoja, bet lieka kaip pagonys. „Nes jie nepažįsta ir nesistengia pažinti Dievo. „Draugelis“ Karlas Marksas yra pasakęs, kad kiekvienos religijos pagrindas – Dievo baimė. Ko nepažįstame, to bijome. Jei Dievo nepažįstame, jo ir bijome“, – sako vienuolis.
Pirmieji krikščionys pagonių netgi buvo vadinami ateistais. Nes jie nebijojo Dievo, neturėjo šventyklų ir neaukojo aukų kaip pagonims įprasta. „Jei pagonis nusikalsta, yra vyrukų, kurie žino, kaip su dievais susitarti. Jiems atneši veršiuką, jie jį pačirškina, dievai nuo „steikiukų“ kvapo apsvaigsta ir to žmogelio nebaudžia. Tai kyšis dievams, kyšis teisėjui, „blatas“. Krikščionys nekepa kepsnių Dievui, o gieda linksmas giesmes ir kalba, kad Dievas juos myli. Tai piktina pagonišką pasaulį“, – šypsosi Gediminas.
Anot vienuolio, daug žalos buvo padaryta Bažnyčiai, kai žmonės buvo krikštijami, bet Kristaus nesistengta pažinti. Gyvenime dabar sutinkama tokių, kurie yra pakrikštyti, bet nėra krikščionys.
„Yra pasakyta, kad tas, kuris nemyli, pasilieka mirties glėbyje. Tas, kuris nemyli, nepažįsta Dievo. Tas, kuris nemyli, nėra atgimęs iš dvasios. Yra pakrikštytų, kurie gyvena kaip „nabašnykai“. Iš išorės religingai atrodo, vaikšto su dideliais kryžiais, bet viduje yra pagonys. Jie gali lengvai kam nors gerklę perpjauti „dėl Dievo“… Jėzų irgi religingi žmonės prikalė prie kryžiaus, kunigai jį nuteisė“, – kalba kunigas.
Būdamas su Dievu, gyveni įsimylėjimo būsenoje
Šiemet tebešvenčiamas Žemaitijos krikšto jubiliejus. Pasak vienuolio, kunigaikštis Vytautas buvo 60 žemaičių nusiuntęs į bažnyčios Konstancos susirinkimą, kad šie apskųstų Kryžiuočių ordiną, mat kryžiuočiai trukdo žemaičiams krikštytis. Jiems terūpi plėšikavimas ir jie nesupažindina žemaičių su Kristumi.
„Jie pakrikštijo prūsus, nesupažindinę su Kristumi, o tie prūsai pasidarė dar bjauresni ir nuožmesni nei būdami pagonimis. Jie priėmė ženklą, bet širdys nebuvo perkeistos iki galo ir jose dar labiau kažkas „užlūžo“, – pasakoja Gediminas.
Vis dėlto yra krikščionių, tikinčių žmonių, kuriuos pasiekė Dievo žodis. Jie išgirdo ir širdimi patikėjo, kad Dievas juos myli. Žmogus atgimė iš dvasios ir stengiasi gyventi meile. Gal jis ir nepatogus, turi silpnybių, padaro klaidų, bet jis myli Dievą, blogai jaučiasi nusidėjęs, verkia, atgailauja.
„Nepažinusiam Dievo žmogui, Dievas yra – lydeka. Ta, kuri norus išpildo. Kai Dievas kalba apie meilę, jis nežada norų tenkinti. Jis kalba, kad myli tave ir yra su tavimi, todėl bijoti nereikia. Kaip įsimylėjėliai žino, ką reiškia būti kartu su mylimu žmogumi, taip būna ir pažinus Dievą“, – sako vienuolis.
Jei esi piktas, kažkam linki blogo, niekini, kaltini kitus, tada Dievo nepažįsti. „Ar išduodamas artimą, jam atsukdamas nugarą, tu neišduodi Jėzaus?“, – klausia brolis.
Kurdamas filmą, vienuolis, filmuodamas kamera, kalbino kelis žemaičius, kurių į Romą Žemaitijos krikštą paminėti buvo atvykę 660. Gediminas klausinėjo vyrų ir moterų, ką jiems reiškia jubiliejus. „O kam man ta Šventoji Dvasia?“, – net tokių atsakymų iš žemaičių išgirdo vienuolis.
„Supratau, kad 600 metų žemaičiams neužteko suprasti, kas su jais atsitiko. Ar lietuviai suprato? Ar yra mūsų širdyse troškimas būti su Dievu? Ar atliekame tikrą išpažintį ar tik pareigą? Gal tas žmogus, kuris kasdien mušasi į krūtinę, prašydamas pasigailėjimo, yra arčiau Dievo, nei tas, kuris atlieka pareigą – išpažintį, kad Dievas nebesikabinėtų. Toks apsidraudimas neveda į santykį, neleidžia paduoti rankos Tėvui. Tai tarsi apsilankymas pas psichoterapeutą sąžinei nuraminti“, – sako kunigas.
Jis priduria, kad tie žmonės, kurie tik formaliai atlieka pareigą, iš tikro tai daro ne bijodami Dievo. Tai pragaro baimė. „Biblijoje kalbama apie tokią baimę, kuri kyla iš meilės. Kai tu bijai įskaudinti mylimąjį“, – sako vienuolis.
Krikštas – Jėzaus darbui tęsti
O iš kur atsirado krikštijimo tradicijos vandeniu? Pasak Gedimino, žydai seniai turėjo panardinimo apeigą. Buvo ritualiniai apsiplovimai, panardinant žmogų, kad nė sauso plaukelio neliktų. Ši apeiga buvo atliekama tada, kai žmogus susitepdavo mirtimi – prisilietus prie „nabašnyko“, sergant mėnesinėmis, išsiliejus sėklai, nusikirpus plaukus, nagus. Tada žmogus negalėjo pasirodyti Dievo akivaizdoje, tad turėjo apsiplauti ežere, upėje – gyvajame vandenyje. Dykumos miestuose buvo pastatyta baseinėlių – mikvų – su laipteliais abiejose pusėse. Pasinerdamas žydas gyvajame vandenyje, pasineria į Dievą. Nes Šventame Rašte Dievas prisistatomas kaip gyvasis vanduo.
Jonas Krikštytojas, krikštijęs žmones Jordano upėje, sakė, kad po jo ateis galingesnis, kuris krikštys Šventąja Dvasia. „Jėzus atėjo pas Krikštytoją, pakrikštytas išlipo iš vandens. Jam atsivėrė dangus ir jis pamatė Šventąją Dvasią, sklendžiančią žemyn lyg balandis ir nusileidžiančią ant jo. Balsas iš dangaus pasakė: „Šitas yra mano mylimiausias sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ Tas pats vyksta ir su mumis per Krikštą. Ir ant mūsų nusileidžia Šventoji Dvasia. Jėzus po Krikšto tapo Kristumi. Jis tapo pateptuoju ir jam buvo suteikta galia tam tikrą misiją atlikti“, – kalba brolis.
Vaikystėje pakrikštyti, pašlakstyti vandeniu žmonės nežino, kas jiems nutiko. Dažniausiai tas supaprastintas ženkliukas, krikštijant vandeniu, daromas atsargiai, kad tik rūbeliai neapsitaškytų, vandenėlis net pašildomas, kad tik žmogus nieko neišgyventų… O Krikštas reiškia panardinimą. Tai sukrečia žmogų ir yra iškalbingu ženklu.
„Vis dėlto jei širdies neatversi, gali murdytis švenčiausiose upėse. Niekas nepasikeis. O jei atversi širdį, nė lašelio vandens nereiks“, – sakė vienuolis.
Krikšto metu atleidžiamos visos nuodėmės ir žmogus išlaisvinamas iš pikto, kad galėtų priimti Kristaus dvasią, kad toliau darytų Jėzaus darbus. Žmogus įpareigotas gyventi nebe sau, o vardan To, kuris už jį numirė.
Žmonės ginasi, sako, kad jų niekas vaikystėje neklausė, nori ar ne būti pakrikštyti. „Mes kiekvienais metais atnaujiname savo Krikšto pažadus per šv. Velykas, sakydami, kad atsižadame piktosios dvasios“, – sako kunigas.
Ir kiekvieną kartą, kai darome kryžiaus ženklą, taip pat atnaujiname Krikšto pažadus. „Turime išnaudoti tą patepimą, kurį gavome. Neužmarinuokime jo. Reikia melstis, kad Dievo žodis prasiskintų į mūsų širdis. Mes ieškome toli kažkokio blizgučio, o čia pat turime lobį“, – sako Gediminas.
O gal vaikas turi užaugti ir pats apsispręsti, ar nori krikštytis? „Kai vaikas serga, ar lauki, kol jis užaugs, susipažins su vaistais ir pats nuspręs, gerti jam jų ar ne?“ – retoriškai klausia kunigas.
